Šiandien visi padarome pauzę. Sustojame ir susimąstome. Susimąstome apie aukos prasmę.
Prasminga mirtis padaro žmogų nemirtingu. Pakylėja virš žemiškos buities rūpesčių, likusius šioje pusėje ir įkvepia prasmingiems poelgiams, aukai, vardan bendrojo gėrio.
Todėl šiandien, kaip niekad mums iškyla Sausio 13-osios aukų įprasminimo iššūkis. Nes visi buvome tų dienų liudininkais ir galime kiekvienas sau atsakyti, koks buvo pagrindinis tų dienų šūkis. Tai NEPRIKLAUSOMA LIETUVA.
Visi supratome, kad be savo nacionalinės valstybės negalėsime sukurti laisvos visuomenės, kurioje kiekvienas individas ras vietą savo pažiūroms. Ir jo pažiūros bus gerbiamos. Tik tauta, turinti savo valstybę, gali apsiginti savo narius nuo vergovės pančių. Ir šiandien mes akivaizdžiai matome, kad kuo mažiau mes turime valstybės, tuo daugiau turime apribojimų, reikalavimų, spaudimo, kontrolės……..Aš jau girdžiu, kaip trinkteli uždaromos kameros durys ir pasisuka raktelis antrankiuose.
Atėjo laikas apsispręsti. Tu už Laisvę ar vergovę, už Žmogų ar antžmogį, už Lygybę ar segregaciją. Šitie komunistų palikuonys gerai išmoko istorijos pamokas, todėl savo idėjų nebeneša pasinaudodami primityvia prievarta. Jie bruka jas siūlydami nemokamą meduolį o tiksliau sūrį pelėkautuose. Jie subtiliai pakeičia vertybes pakeisdami simbolius, šūkius, raides, žodžius, ……
Atrodo, kad viskas kaip ir tas pats, bet ne tas pats. Tai mūsų simboliai, kurie kaip gynybinė siena aplink tautos tvirtovę. Jie plytą po plytos ardo mūrą ir daro pralaužas sienoje. Pro tas pralaužas jie įstumia Trojos arklius, kuriuose tūno mums dar plika akimi nematomas priešas. Tai svetimos mums vertybės: LGBT ideologija, vaikų seksualizavimas, vartotojiška gyvenimo filososfija, istorijos menkinimas ir panašiai ir t.t. Vieną dieną mums pasakys (o tiksliau tai mūsų vaikams ir vaikaičiams), kad sausio 13- osios aukos buvo sudėtos dėl LGBT teisių ir laisvių ir globaliosios Lietuvos projekto, kitaip sakant ištirpusios Lietuvos pasaulio platybėse, kurioje jau niekas neapgins buvusių buvusios valstybės piliečių.
Todėl turėsime pasirinkti: Vytis ar neužmirštuolė, Valstybės piliečiai ar vergai, ori Lietuva ar vietininkų valdoma teritorija?
Valstybė yra aukščiausia tautos, nacijos konsolidavimosi forma. Jei norite paprasčiau, tai klubas, profsąjunga, ratas, žmonių, kurie susiburia į tautą, kurią apjungia bendra kalba, teritorija, religija, istorija…………pasižada siekti bendrų tikslų ir ginti vienas kitą. Kas gali būti prasmingiau? Jei mes prarandame valstybę, mes iš karto įgyjame ŠEIMININKĄ, nes nebeturime bendros galios instituto, kuris mus gina ir padeda organizuotis.
Didysis šios dienos paradoksas, kad žmogus, kuris stovėjo šios valstybės atkūrimo ištakose ir tikrai daug nusipelnė tautai, šiandien yra pats didžiausias jos duobkasys. Galėjęs aukso raidėmis būti įrašytas į tautos istoriją, šiandien jis eina tautos sunaikinimo ir pavergimo keliu, pirmenybe teikdamas ne tautos interesams, bet savo giminės ir šeimos gerovei. Ir tai norima pasiekti bendrojo gėrio ir bendrapiliečių sąskaita. Šiandien griūna seni autoritetai, krenta nuo jų kaukės ir pasimato, kad tai ne didvyriai, bet smulkūs kišenvagiai, kurie susigundė keliais Judo sidabriniais, pametė kelią dėl takelio ir pasuko tautos ištrynimo iš pasaulio žemėlapio keliu.
Negali lietuvių tauta išnykti……Negali tauta, kuri turi tūkstantmetę istorija išnykti. Tauta gali prarasti jėgą, potencialą….gali pergyventi krizes, bet išnykti negali. Tauta turinti savo unikalią civilizaciją, tauta pasipriešinusi ir atlaikiusi visos Vakarų Europos spaudimą, pati vykdžiusi ekspansiją, buvusi pavergta ir sukildavusi (1794, 1830, 1863), patyrusi XIX amžiaus pabaigoje visiško išnykimo grėsmę, 1918 prisikėlusi kaip Feniksas iš pelenų, užauginusi kartą, kuri pokario miškuose didvyriškai priešinosi, Sibiro lageriuose niekam nenusileidusi, pademonstravusi dvasios stiprybės stebuklus……nepalaužta ir atkūrusi savo valstybę 1990 kovo 11 dieną, savo gelmėse išsaugojo stuburą, kuris neleis jos sunaikinti.
Šiandien tautoje pažadintas ilgai miegojęs, savisaugos ir išgyvenimo instinktas. Visi jaučiame, kad durys užsidaro, pančiai veržiasi, kad nematoma svetima ranka mus veda ne tik prie moralinio, bet ir finansinio bankroto. O tai patyrus gali tekti ištiesti ranką ir pasiprašyti amžinos globos. To nenorime niekas ir tai mus verčia vienytis ir aukotis.
Sausio 13-osios aukos primena: būk pasiruošęs. Dabar mano ir tavo eilė aukai………
