Linas Karpavičius. „Šurajevščina“ kaip kultūrinė revoliucija

Kai mes sakome „kultūrinė revoliucija“ mums prieš akis iškyla septinto dešimtmečio Kinija ir jos permainų varomoji jėga chunveibinų judėjimas (Raudonojį gvardija).

Prieš penkiasdešimt metų Mao Dzedunas pradėjo kultūrinę revoliuciją – dešimtmetį trukusį perversmą, turėjusį dramatiškų pasekmių visai Kinijai. Chunveibinai yra neatsiejama kultūrinės revoliucijos dalis. Tai milijonai kinų jaunuolių, kurie Mao Dzeduno paliepimu, bandydami priversti visuomenę padaryti didžiulį kultūrinį šuolį pagal Didžiojo Vado principus, siautėjo visoje Kinijoje.

Chunveibinai yra neatsiejama kultūrinės revoliucijos dalis.

Tai, kad Mao 1966 metų gegužę nusprendė pradėti „kultūrinę revoliuciją“, interpretuojamas kaip bandymas atsikratyti priešų supriešinant žmones su partija ir raginant išvalyti jos gretas. Mao autoritetas labai nukentėjo dėl kolektyvizacijos ir bado sekusio po jos, ir jam buvo nepaprastai svarbu susigrąžinti partijos kontrolę sunaikinant tikrus ar įsivaizduojamus priešus.

Po dviejų savaičių, birželio 1 d., oficialus partijos ruporas paragino mases „atsikratyti blogų senosios visuomenės įpročių“ ir pradėti visapusišką ataką prieš „pabaisas ir demonus“.

1966 m. rugpjūtį Mao suteikė veiksmų laisvę jauniesiems „raudongvardiečiams“ surengdamas daugybę kruopščiai surengtų propagandinių spektaklių Tiananmenio aikštėje. Įkvėptas masinio, jį dievinusio jaunimo garbinimo, kuris pasiekė religinio įtikėjimo lygį, Mao paragino savo „mažuosius raudonuosius generolus“ veikti.

Kinijos jaunimas puolė į mūšį, steigdamas Raudonosios gvardijos dalinius mokyklose ir universitetuose visoje šalyje.

Jau 1966 m. birželio mėn. Raudonoji gvardija naudojo smurtą, kad „sunaikintų keturias praeities liekanas“ – seną mąstymą, seną kultūrą, senus įpročius ir senus papročius. Jie nuo pirmųjų dienų vykdė griežtą persekiojimą ir represijas prieš turtingus valstiečius, inteligentiją, dešiniuosius, tradicijas gerbiančius ir jų besilaikančius žmones.

Iki 1966 metų „Raudonojo rugpjūčio“ pogromai įsibėgėjo. 1966 metų rugpjūčio 17 dieną Pekino 2-osios vidurinės mokyklos raudonoji gvardija paskelbė „Ultimatumą – karo paskelbimą senajam pasauliui“, o 19-ą dieną daužė ir plėšė Pekino gatves. Vien 1966 metų rugpjūtį ir rugsėjį Pekine buvo nužudyta apie 1800 žmonių.

Miesto gatvėse siautėjo kareiviškomis uniformomis ir raudonais raiščiais vilkinčių paauglių gaujos, puldinėjančius „buržuaziniais“ drabužiais ar „reakcinėmis“ šukuosenomis pasipuošusius. Jie skuto plikai žmones, nukirpdavo madingų kelnių klešnes, nukapodavo madingų smailių batų viršūnes.

Įsismarkavę chunveibinai daužė šventyklas, iškasė ir išniekino iškilių Kinijos istorijos veikėjų kapus, bandė sudeginti senus tekstus ir knygas, niokojo kultūros paminklus. Reidai į žmonių namus ir sumušimai tapo norma, kuri greitai išplito visoje šalyje.

Daugelis žmonių (partijos valdininkai, mokytojai, intelektualai, pramonininkai, tarnautojai, aktoriai ir kt.) buvo raudonųjų gvardiečių taikiniais – jie buvo viešai žeminami, įžeidinėjami, mušami, persekiojami kaip „banditai“, „buržuazijos atstovai“, „kontrevoliuciniai revizionistai“, „reakciniai akademiniai autoritetai“.

Kai kuriais atvejais jie buvo nužudyti arba priversti nusižudyti po žiaurių „pažeminimo seansų“. Bet Mao įsakė saugumo pajėgoms netrukdyti Raudonosios gvardijos darbui. Skaičiuojama, kad iki 1966 m. spalio mėn. judėjime dalyvavo daugiau nei 10 milijonų chunveibinų.

hunveibinai po savęs paliko precedento neturintį Kinijos kultūros paveldo sunaikinimą, psichinį ir fizinį ištisų kinų kartų (įskaitant juos pačius) suniokojimą.

Kaip meteoritas nuskrieję per Kinijos politinį dangų, chunveibinai po savęs paliko precedento neturintį Kinijos kultūros paveldo sunaikinimą, psichinį ir fizinį ištisų kinų kartų (įskaitant juos pačius) suniokojimą.

Šiandieną pamatęs LRT portale straipsnį apie tai, kad Seimo nariai išprovokuoti vieno iš šiandieninių chunveibinų, panaudojo „žodinę agresiją”, supratau – „šurajevščina“ yra šių dienų kultūrinė revoliucija, kurios tikslas pakeisti iki šiol susiklosčiusias bendravimo ir sugyvenimo normas bei principus.

Ne visiems mums įprastų įstatymų, papročių ir moralės principų laikymasis sudarys sugyvenimo pagrindą. Sugyvenimą nulems „šurajevščinos” atstovų nuosprendis, pagal tik jiems vieniems suprantamus teisingo elgesio kanonus.

Reikia pasakyti, kad gali kliūti ir pačiam „šurajevščinos“ įsikūnijimui. Pareigūnai, matomai susigėdę juokingos 30 eurų baudos grėsmės šiam chunveibinui pritaikys kitą straipsnį, pagal kurį bauda išauga nuo 50 iki 300 eurų. Teisingumas triumfuos?

O Seimo nariai, kaip kokie prasikaltę pirmokai, galimai bus svarstomi Etikos ir procedūrų komisijoje. D. Šakalienės teigimu, kitame posėdyje Etikos ir procedūrų komisija spręs dėl tyrimo pradėjimo savo iniciatyva.

Aiškiai brėžiamos linijos, kad Seimo narys privalo stovėti ramiai, kai žmogus iš gatvės nepraustaburniška, azijietiškai bolševikinę kalba, bando jo nervų sistemą. Prie „šurajevščinos‘ teks priprasti. Greitai tai ateis ir į jūsų aplinką, darbovietes, šeimas. Išsitreniruokite įgūdžius, kai kas nors spjauna jums į veidą, nuolankiai šypsotis.

LRT straipsnis: https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1947811/po-parlamentaru-zodziu-surajevui-