Jos dar kartą patvirtina, kad skęstančiųjų gelbėjimo reikalas yra pačių skęstančiųjų reikalas. Ir ne kitaip.
Mums niekas nepadės. Nepadės politikai, nepadės krūva kontroliuojančių ir stebinčių rinką struktūrų, net jūsų psichologas nebepadės. Vienintelis asmuo šiame pasaulyje, kuris gali jums padėti esate jūs pats.
Vieną dieną turite sau pasakyti – užteks. Užteks mane maitinti bet kuo. Nuo šiol aš negyvensiu pagal kažkieno man primestas taisykles. Aš susikursiu savo taisykles.
Būtent taip ir nutarė mano geras draugas ant dienų man parašęs ir paprašęs pagalbos susikuriant alternatyvias maisto tiekimo grandines. Pradžia bus sunki, bet vėliau viskas judės kaip per sviestą.
Taigi, žadėtos trys istorijos.
Estijoje pardavinėti nuodingi mangai: gyventojai įspėti tik po pusmečio. Skelbia antraštė.
Sakysite čia Estijoje. Ne, čia pas mus, Europos Sąjungoje. Jei tai nutiko Estijoje, galėtų nutikti ir Lietuvoje.
Nustatyta, kad trys pesticidai viršija normą net iki 6 kartų.
Vasario 19 dieną nustatė perviršį, vasario 21 dieną išsiuntė laišką bendrovei. Bendrovė privalėjo atsakyti per dvi dienas. Jai, to nepadarius, kontroliuojanti institucija jai išsiuntė įspėjimą, kad kreipsis į teismą. Bendrovė ir toliau neatsako.
Kažkokiu būdu praėjo keli mėnesiai kol ta pati bendrovė užkliuvo dar kartą. Šį kartą su raudonaisiais pipirais.
Estijos žemės ūkio ir maisto departamentas bendrovei parašė dar net du laiškus į kuriuos negavo jokio atsakymo. Ir pagaliau liepos 18 dieną, lygiai po penkių mėnesių, teisingumas triumfavo. Bendrovė daranti milijoninę apyvartą gaus 500 eurų baudą.
Departamentas gi, išsiuntė pranešimą prekybos tinklams, kad šie informuotų pirkėjus, kad tie valgė nuodingus produktus.
Aš neturiu komentarų. Pasirodo nustačius pažeidimą, nuodingų vaisių ir daržovių partijos toliau yra pardavinėjamos. Tikiu, kad Lietuvoje šiuo klausimu geriau, bet ar visada? Tikimės ir rizikuojame.
Antra istorija. Jau pas mus. Proveržis maisto industrijoje. Baltyminio maisto nepritrūks: Lietuvoje kuriamas ateities maistas: nuo grybienos fermentacijos iki vabzdžių baltymų.
Mums pasisekė. „Tai leis kiekvienam pasaulio gyventojui prisidėti prie gyvūnų, o taip pat ir klimato gerovės, taip pasirenkant sveikesnį mitybos būdą“.
Nuotraukoje du jauni „mokslininkai“ seka didžiųjų „humanistų“, tokių kaip Mengelė pėdomis, siekdami įpiršti žmonijai „tvaresnio“ maisto grandines. Ir nesvarbu kiek gyvybių mums tai kainuos. Mes juk jau pusiaukelėje link to. Maistas prekybos centruose, kurį mes kas dieną valgome yra tik tarpinė stotelė į palaimingą rytojų.
„Lietuvos agro-maisto sektoriaus sukuriama pridėtinė vertė 2022-iais sudarė apie 8 proc. BVP, o tematikos (dėmesio) „Saugus maistas ir tvarūs agrobiologiniai ištekliai“ sektorius generavo (dėmesio) 3,7 mlrd. eurų apyvartos, tai yra, per du procentus nuo visų Lietuvos įmonių apyvartos“.
„Ši sritis turi neišnaudoto potencialo“, – pabrėžia A. Armonaitė.
Į žmonių kalbą išvertus, tai ne apie ką kitą, bet apie visą tvarų maistą į kurį įeina vertikaliuose ūkiuose užaugintos daržovės (be skonio ir kvapo, (tikėkimės cheminių kvapų nepritrūks, kad apgautumėte vartotoją), dirbtinis maistas, įvairūs maisto pakaitalai ir be abejo svirpliena ir kirmėlės. Ir šis sektorius generavo 3,7 mlrd. apyvartos?
Tikrai nedrįsčiau teigti, kad mūsų maiste ant prekybos centrų lentynų šių „ingredientų“ nėra. Krapus užaugintus be saulės šviesos teko pačiam išbandyti. Antrą kartą nebepirksiu. Tikrai. Žinau žmogų (ne Lietuvoje), kuris ragavo dirbtinę mėsą. Nepabaigė porcijos. Sakė ne, ne, ne… daugiau ne. Taip, kad skaitykite sudėtis, nors negaliu garantuoti, kad ir tai padės.
„Svarbu nepamiršti, kad augant pasaulio gyventojų skaičiui augs ir maisto poreikis, ypač mėsos, tad gyvūninių baltymų poreikio patenkinimas ir maisto gamybos poveikis aplinkai taps dar didesniu iššūkiu. Alternatyvių baltymų pramonė atlieka svarbų vaidmenį didinant maisto sistemų atsparumą, prisidedant prie augančių gyventojų poreikių tenkinimo ir sprendžiant aplinkos bei maisto gamybos poveikio klimatui problemas“, – teigia G. Lelė. Ji ministrės Armonaitės patarėja tvarumo klausimais.
G. Lelei antrina viešosios įstaigos „Gyvi gali“ vadovė Meda Šermukšnė. Jos teigimu, pasaulis neišvengiamai turės pereiti prie maisto, kuris būtų palankesnis klimatui.
Trys jaunos moterys, merginos. Jos kažkuo man primeną tą naivią kaimo merginą, kurią kaimo šokiuose tampydavo pakrūmėse įkaušę vyriokai. Jai kažkas buvo pasakęs, kad yra labai gerai kai tave mėgsta ir seka iš paskos būrys vyrų. Suglamžyta suknelė išduodavo jos šėliones. Atsilygindavo vyrai pigaus vyno stikline. Tik jos pagirios buvo sunkios. Sumokėjo savo sudužusiu gyvenimu.
Kas prikišo į šių, iš pažiūros respektabilių jaunų damų galveles tokių nesąmonių? Kas? Ir kas už tai sumokės? Mokės jų pačių vaikai. Na nejaugi joms sunku tai suprasti? Ar valdžia ir pinigai visai užtemdė protus? Matyt.
Pasak M. Šermukšnės, lietuviai suvartoja tris kartus daugiau mėsos negu rekomenduoja Pasaulio sveikatos organizacija. „Privalome mažinti gyvūninių produktų vartojimą ir įsitraukti į savo racioną daugiau augalinio maisto. Tikiu, kad keliasdešimties metų perspektyvoje gyvūniniai produktai nebebus naudojami arba bus naudojami tik mažais kiekiais“, – sako įstaigos vadovė.
M. Šermukšnė pateikia Danijos pavyzdį – nuo 2030-ųjų metų šalyje įsigalios mokesčiai, kurie turėtų padidinti jautienos kainą ir, tikėtina, ilgainiui pralenks alternatyviais būdais išgaunamos mėsos kainą. Tai turėtų paskatinti vartotojus dažniau rinktis tvaresnę produkciją. Tačiau tam svarbi tvirta politinė valia.
Kadangi pats dalyvauju rinkimuose ir tam tikru kampu susiklosčius aplinkybėms, galiu būti tas, nuo kurio politinės valios gali priklausyti šalies gyvulininkystės likimas, galiu drąsiai pasakyti – tik per mano lavoną.
Neleisime keisti tūkstantmečiais suformuotų lietuvių mitybos įpročių. Šie eksperimentai yra pavojingi žmonių gyvybėms.
Pasirodo, kad Lietuvoje, palyginti su kitomis Europos šalimis, vis dar mažai žmonių save įvardija alternatyviaisiais valgytojais. Tai yra, vegetarų, veganų, pesketarų ar fleksitarų mūsų šalyje yra vos apie 8 proc., kai, tuo tarpu, Europos vidurkis yra apie 30 proc. Kai kuriose Europos šalyse šis rodiklis siekia net ir virš 50 proc.
Pesketarai – nevalgntys mėsos, bet valgantys žuvį ir kitas jūros gėrybes.
Fleksitarai – ženkliai mažinantys gyvulinės kilmės produktų vartojimą.
Toliau straipsnyje vardinami ir startuoliai, kurie užsiima šiais verslais. Straipsnyje teigiama, kad valdžia jiems rodo ypatingą dėmesį. Ir išduosiu paslaptį, kad bankai jiems teikia paskolas ypač palankiomis sąlygomis. Ne, tai ne susitarimas ir direktyvos iš vieno centro. Čia taip veikia rinkos ekonomika. Jei ką.
AgTech & FoodTech sektoriuje veiklą yra užsiregistravę 33 startuoliai.
Bendrovė „Biohifas“, kuri naudoja grybienos fermentaciją ir šalutinius maisto gamybos produktus paverčia maistu. Kitaip sakant menkavertes maisto atliekas paverčia maistu (liežuvis vos apsiverčia vadinti tai maistu), kurį per prekybos tinklus šeria ne gyvuliams, bet žmonėms.
„Startuolis „Divaks“ gamina novatoriškus maisto produktus. Tai aukštos pridėtinės vertės produktai – vabzdžių baltymai ir riebalai, pasižymintys maistinėmis ir funkcinėmis savybėmis ir naudojami (jau?) mėsos, kepinių, užkandžių, maisto sportui ir kitų maisto produktų gamyboje. Įmonė prisideda prie alternatyvių baltymų pramonės auginimo Lietuvoje. „Divaks“ planuose – 67 mln. eurų investicijos į gamyklą, kurioje bus integruota vertikalioji technologija, skirta didžiųjų milčių (lervų) (lot. Tenebrio molitor) auginimui“.
Visa tai mums ir dėl mūsų.
Todėl manau, kad prekybos centrai tampa nesaugia vieta įsigyti maisto produktus. Mes net nepastebėsime ir nesuseksime, kad tai atsiras mūsų maisto grandinėje, o gali būti, kad jau kuris laikas ir yra. Tai vėliau mums kainuos sugadinta mūsų sveikata.
Nors jei žiūrėti iš ekonominių pozicijų viskas yra labai gerai ir tokia mityba skatina ekonomikos augimą. Valgai pigų maistą, moki pinigus už jį. Vėliau perki papildus, perki detoksikacijos kursus, visaip valaisi organizmą. Vėl moki pinigus, vėl perki tą patį maistą ir vėl moki pinigus. Tada vėl valai organizmą, perki papildus ir jau perki vaistus. Jaučiate kaip kyla ekonomika. Ir pabaigoje, prieš išeidamas, dar pakeli ekonomiką per ligonių kasas pasiėmęs chemoterapiją. Viskas vardan ekonominio ciklo. Kad tik ekonomikos ratas nesustotų.
Beje, šis straipsnis apmokant valstybės (o iš tikro visų mūsų) lėšomis buvo paleistas per visus pagrindinius portalus. Bent jau aš jį mačiau delfi, 15min, lrytas. Mums plauna smegenis už mūsų pinigus. Ko ne tvari žiedinė ekonomika.
Trečias straipsnis.
Čia beletristikos viršūnė. Žmonių apgavystė pateikiama kaip mokslo proveržis.
Straipsnio antraštė skelbia „Nenuvertinkime lašinių: Lietuvoje patentuotas išradimas, kaip sveikiau panaudoti riebalus“.
Išradimas netgi buvo patentuotas. Aš jį pavadinčiau taip: kaip padėti įmonėms antrarūšes maisto atliekas už gerą sušerti žmonėms, kad jie nepajustų prastos kokybės ir dėkotų perdirbėjui už „sveiką“, „skanų“ ir „pigų“ maistą.
„Mėsos perdirbėjai, ypač kiaulienos, nuolat susiduria su problema: ką daryti su atlikusia riebia ar pusiau riebia žaliava? Gilinantis paaiškėjo, kad tai labai opi problema. Ką daro įmonės? Dažniausiai tokiu atveju žaliava šaldoma, planuojant panaudoti ją vėliau, tačiau tai visai nenaudinga gamintojams“, – pastebi S. Naruševičius. Jo su pagalbininkais atlikto tyrimo metu nustatyta, kad taip patiriami masės nuostoliai, išauga energetinės sąnaudos, laikant atsargas palaipsniui prastėja kokybė.
Išradimo tikslas aiškus – padėti gamintojui racionalizuoti gamybą. O mes čia „šalutinis“ naudos gavėjas, kurio paskirtis sušlamšti tai ką pasiūlys pramonė.
Tokių „išradimų“ pilnas pasaulis. Nežinant kur dėti atliekas buvo padaryta daug „naudingų“ atradimų. Taip buvo išrastas teflonas, paracetamolis, floras, kuris naudojamas dantų pastoje. O už augalinių riebalų hidrinimo išradimą būtų galima įteikti Mengelės vardo premiją.
„Dar geresnio rezultato pasiekta, kai vietoj riebios ar pusiau riebios kiaulienos, pabandyta naudoti kiaulių pažandes (štai ir paaiškėjo koks to „kokybiško maisto“ pagrindas) su oda – tuomet drėgmę rišančios savybės dar labiau išryškėjo. Pasak išradėjo, tai nutiko dėl baltymo kolageno, kuris reikšmingas žmogaus sveikatai. Be to, susiformavo standesnė ir palankesnė pjaustymui plonomis riekelėmis gaminio tekstūra – ši savybė patraukli tiems valgytojams, kurie linkę įsigyti paruoštus vartoti ir smulkintus mėsos gaminius“.
Štai kaip straipsnio antraštėje minimi lašiniai staiga virsta prasčiausiu subproduktu – kiaulienos pažande su oda. ir visai suprantama. Pažandžių jau niekas nevalgo, nes tai viena prasčiausių kiaulės dalių. Todėl maisto pramonė turi galvos skausmą – kaip tai sušerti mums, kad mes to nepajaustume. O mokslas skuba pramonei ir pagalbą. Vivat… valgysime mėsos vyniotinį su daržovėmis ir džiaugsimės išraiškingu skoniu ir aromatu. Tik nepamažinkite mononatrio gliutamato. Nes jo tikrai reikės daug.
Pasirodo, kad šiam gaminiui reikės mažiau druskos, todėl jį bus galima vartoti net gydomaisiais tikslais. Čia tipo jį rekomenduos dietologai?
Aš valgau daug mėsos, bet pažandės aš nevalgau. Nes tai yra prasta mėsa. Visiškai prasta.
S. Naruševičius atkreipia dėmesį ir į galimą komercinį potencialą: panaudojus daržoves ir kruopas, sumažėja gaminio savikaina bei mažmeninė kaina – tuo būdu naujas produktas tampa įperkamas platesniam vartotojų ratui.
Ko ir reikia miniai – pigiai ir daug.
Reziumuojame. Ką parodo visi trys straipsniai? Per prekybos centrus mums bando įkišti prasčiausios kokybės maistą.
Valgome tai ko ir nusipelnėme.
