Įvadas
Pradžioje turime geriau susipažinti su šių dienų situacija pasaulyje. Mums pripratusiems prie senosios pasaulio paradigmos, kurioje viską sprendžia valstybės ir jų lyderiai yra sunku perprasti ęsamą padėtį ir pasidaryti toli siekiančias išvadas. Pasaulis kitoks nei 1939 rugsėjo 1 dieną. Jis netgi kitoks nei buvo prieš 2001 rugsėjo 11, ir netgi kitoks nei jis buvo prieš pandemiją.
Sveiki atvykę į naująjį pasaulį, kurio taisykles iš pradžių bus sunku priimti. Senąjį pasaulio tvarkos modelį priima didžioji dauguma žmonių ir kažkas tuo puikiai naudojasi. Kas dieną iš TV ekranų eskaluojama Ukrainos ir Rusijos karo tema yra dirbtinai išpūsta o politikų elgesys ir pateikiami diplomatiniai argumentai daugiau primena vaikus smėlio dėžėje, kurie susipyko dėl mašinėlių ar „kepamų“ smėlio bandelių, nei rimtą kovą dėl įtakos regione.
„Ultimatumai“ pateikiami per masinės informacijos priemones o Rusijos UR Ministras S. Lavrovas į klausimą, kodėl Rusija tik dabar taip kardinaliai kelia NATO plėtros klausimą, atsako, kad trūko kantrybė (nakipelo). Toks elgesys daugiau primena TV šou arba muilo operos žanro serialą, kuriuose karštos emocijos liejasi per kraštus.
Bėda tame, kad tokio žanro serialas ilgai negali išlaikyti didelės žiūrovų auditorijos, todėl reikia skubėti ir veiksmas turėtų judėti augančia trajektorija. Kitaip „serialas“ praras savo žiūrovą ir taps nebeįdomiu. Todėl „filmo“ siužetas, pagal visas veiksmo vystymosi taisykles turi peraugti į stipresnio turinio veiksmą. Būtent tokia ir kyla mintis, kad visa ši istorija, tai puikiai surežisuotas spektaklis pritaikytas masiniam žiūrovui. Tačiau ne viskas taip paprasta.
Galios laukai
Šiandieninis pasaulis nepaprastai sudėtingas. Nėra aiškios sistemos ir aiškių ribų valdžios ir įtakos pasidalinime. Veikia keli galių laukai, kurie persipina ir persidengia tarpusavyje. Pirmasis galios laukas, tai uždari ir įtakingi šeimų klubai, kurie siekia dar Merovingų bei Karolingų dinastijų, bei Chazarų kaganato laikus.
Juos atstovauja ir viešai save pristato tokios asmenybės kaip K. Švabas, D. Sorošas ir B. Geitsas. Tačiau, jie yra tik „kareiviai“ ir „pasiuntinukai“ tų, kurie bando modeliuoti ateities pasaulį. Jie bevelija likti šešėlyje ir likti niekam nežinomi. Šie žmonės jau seniai nepriklauso jokioms nacijoms ir neišpažįsta jokių religijų. Jie yra tikrieji internacionalistai, tokie internacionalistai, kad prieš juos nublanksta net tokie internacionalizmo „tėvai“ kaip V. Leninas ir L. Trockis.
Antrasis galios laukas, arba „antrojį lyga“ yra IT, finansų (bankų) ir iš dalies farmacinės kompanijos, kurių metiniai biudžetai jau seniai aplenkė daugumos pasaulio valstybių biudžetus. Tai naujos „valstybės“, kurių mes dar nepastebime, arba dėl savo matymo lauko ribotumo nesugebame pamatyti ir nenorime pripažinti, kad pasaulis jau kitoks ir galių centrai pasislinko ir pasikeitė.
2010 metai iš 100 didžiausių pasaulio valstybių ir transnacionalinių kompanijų sąrašo, 52 vietas užėmė kompanijos. Šiandien „garbingame“ šimtuke jau 70 transnacionalinių kompanijų. 2019 metų duomenimis keturios IT kompanijos savo kapitalizacija net lenkė Rusijos BVP. Ir ne bendra kapitalizacijos suma o kiekviena atskirai. Tai Microsoft, Amazon, Apple, Alphabet.
Pirmasis ir antrasis galios laukai persipina tarpusavyje, nes daug finansinių ir farmacinių kompanijų priklauso pirmajam galios laukui, bet čia atsiranda dar vienas žaidėjas, tai vadinamieji „jauni pinigai“. Tai IT (Big data) sektoriaus kompanijos, tokios kaip Microsoft, Google, Facebook, Amazon, Apple ir kitos.
Jei 2010 metais sąraše dominavo energetikos sektoriaus kompanijos, tai dabar šią lyderyste negrįžtamai perėme IT sektorius. Kaip neprisiminsi 2020 metais kilusių dviejų skandalų, kurie puikiai nusako tokių kompanijų įtaką pasauliui. Tai Twitter socialinio tinklo sprendimas blokuoti JAV Prezidento D. Trampo paskyrą ir Google ultimatumas Australijos vyriausybei, siekiant sau palankaus įstatymo priėmimo!!!!!!!!!
Šių kompanijų įtaka ir galia jau seniai peržengė kompanijų vidaus teritoriją. Big Data tik laikinai pakenčia nacionalines valstybes. Tol, kol jų administracijos padeda skaitmenizuoti visuomenę. Vėliau jos bus imestos į „istorijos šiukšlyną“, kaip niekam nebereikalingi dinozauro griaučiai.
Senovės Graikijoje, piliečiams įgijusiems per didelę įtaką būdavo pritaikoma tremtis (ostrakizmas) , kad būtų išsaugotas balansas tarp galių ir nenukentėtų valstybės tvarka. Pasaulis jau senai pribrendo naujam ostrakizmo pritaikymui.
Trečiasis galios laukas, mums visiems suprantamas ir pažįstamas pasaulio padalijimas valstybiniu pagrindu. Šią, senąją galios sistemą geriausiai simbolizuoja Kinijos komunistinė valstybė. Būtent Kinijos, o ne Rusijos.
Rusija
Rusijos valstybė, nors iš pažiūros atrodo galingai, tėra silpnas korupcijos kirminų pagraužtas milžinas. Ši valstybė yra supuvusi nuo galvos iki kojų. Socialiniai liftai neveikia o naujieji „bojarinai“ su pasimėgavimu stumia šalį į prarają, nes kitokia ateitis šiai kolonijai nėra numatyta.
Valstybinei žiniasklaidai tik didelių pastangų ir didelių pinigų dėka pavyksta „nuplauti“ dabartinio valdančiojo elito mundurus. Bandymas įvesti skaitmeninius kodus vos nesukėlė didžiulės vidaus krizės. Valdžia greitai suprato, kad pakvipo paraku ir masiniu nepaklusnumu ir trumpam atsitraukė. Rusijos vidaus politinei rinkai būtų paranki greita ir šlovinga pergalė.
100 000 Rusijos šeimų, šiandien plėšia šią valstybe visomis įmanomomis priemonėmis. Šios šeimos, kurių vertikalioje hierarchijos viršūnėje yra pats valstybės prezidentas V. Putinas, visą prisiplėštą kapitalą saugo Vakarų bankuose, t.y. sėdi pirmojo ir antrojo galios lauko „kišenėse“ ir yra jų įtakojami. Jie ne tik sėdi jų „kišenėse“, bet jie yra investavę milijardus į nekilnojamąjį turtą Vakaruose, vaikai mokosi Vakarų universitetuose, dalis jų net turi priėmę tų šalių pilietybes.
Karts nuo karto nuskamba Rusijoje skandalai dėl V. Putinui artimų žmonių dvigubos pilietybės, keliant klausimą, kokios šalies kariuomenėje tarnaus šie „patriotai“, kilus ginkluotam konfliktui tarp Rusijos ir Vakarų, matant kaip toks konfliktas yra „eskaluojamas“. Sprendžiant iš to, kas ir nuo ko yra priklausomi, karinis konfliktas tarp NATO ir Rusijos ne tai, kad negali kilti, jis paprasčiausiai nėra įmanomas. Tačiau čia yra viena problema, netgi dvi…..
Pirmiausia problema Rusijos žmonės, kurie iš praeities persigėrę didžiavalstybiniu rusišku šovinizmu ir su tuo valdančioji Rusijos klika turi skaitytis. Visas šis spektaklis su Sovietų sąjungos atkūrimu ir naujų teritorijų užėmimu yra nukreiptas pirmiausia į šį segmentą. Tai puikiai iliustruoja riboto kontingento įvedimas į Kazachstaną.
Su kokiu patosu buvo, „patriotinėje“ Rusijos žiniasklaidoje, sutiktas kontingento įvedimas ir kaip tyliai buvo sutiktas to paties kontingento išvedimas. Buvo braižomi žemėlapiai, prognozuojamas šiaurinių Kazachstano teritorijų perėmimas, spėliojamos sekančio smūgio kryptys. Nedaug truko iki visą Rusiją apimančio nacionalinio pakilimo, kaip staiga propagandinės media, dirbančios pagal šabloninius trafaretus, nutilo lyg amo netekusios.
Plika akimi matomas tokios intervencijos tikslas: apsaugoti suinteresuotų šalių ir asmenų investicijas. Rusijos ir jų sąjungininkų kariuomenė puikiai atliko jiems patikėtą žandaro vaidmenį. Kai tik buvo įsitikinta, kad aukštesnių galios lygų žaidėjų investicijoms pavojaus nėra, kontingentas buvo išvestas.
V. Putino administracija plėšdama Rusiją, meta didžiavalstybinio rusiško šovinizmo kaulą paprastam, skurstančiam Rusijos žmogui, tai iliuzija apie perspektyvoje būsiančią atkurtą Rusijos didybę. Nors iš tikrųjų, Rusijai numatytas žaliavų aruodo vaidmuo o jos piliečiams vergų padėtis ir nieko daugiau. Eilinį kartą už tai savo laisve sumokės paprasti Rusijos žmonės. Todėl šis triukšmas dėl NATO plėtros ir Ukrainos yra daugiau nukreipiantis manevras nuo žymiai svarbesnių įvykių, apie kuriuos masinės informavimo priemonės nekalba.
Ukraina
Visiems mums gerai žinomi Rusijos veiksmai 2014 metais pakeitė situaciją regione. Eskalacija Donbase ir Krymo okupacija daugiau primena desperatišką Rusijos valdančiųjų bandymą išsaugoti „veidą“ prieš savo piliečius ir įtaką regione, kuri buvo priimtina Vakarams ir jų palaiminta.
Deja, įvyko vienas įvykis, kurio nenumatė niekas ir kuris šiuo metu yra kaip kaulas gerklėje visiems, tiek Vakarams, tiek Rytams. Rusijos agresija stipriai pastūmėjo ukrainiečių nacijos ir tautinio identiteto formavimasi.
Nežiūrint į tai, stipri, nepriklausoma, savarankiška, nacionalinė Ukraina nėra niekam reikalinga. Šis globalusis pasaulis yra antinacionalinis ir tokie „nacionalianiai anklavai“ yra neleistini. Ką gi daryti su Ukraina?
Štai didysis klausimas. Galima būtų priimti Ukrainą į NATO ir ES, bet tada negrįžtamai nukentėtų V. Putino ir visos Rusijos valdžios autoritetas Rusijos visuomenės tarpe. Gali kilti tokie negrįžtami procesai pačioje Rusijoje, kurie niekaip nepateks į globaliojo pasaulio dienotvarkę, todėl reikia Ukrainą priversti susitarti su Rusija, vienokia ar kitokia forma.
Taikiomis priemonėmis to padaryti greičiausiai nebus įmanoma, nes to nesupras tiek standartinis šiandieninis rusas, tiek ukrainietis, kuris „svajoja“ apie NATO ir ES kaip atsvarą Rusijai, kuri jau ilgam tapo priešu standartinio ukrainiečio akyse. V. Putino karštakošiškumas 2014 metais daug kainavo Vakarams ir dar daug kainuos. Tik ar pavyks parklupdyti ukrainiečius karu? Laikas parodys.
Baltarusija
Ukrainos padėtį apsunkina tai, kad šiandien Baltarusija jau yra praradusi savo savarankiškumą. Tokį savarankiškumą, kokį ji turėjo 2014 metais. Naikinant Baltarusijos savarankiškumą ir stumiant A. Lukašenką į kampą, gerai „padirbėjo“ ir toliau „dirba“ šiandieninė Lietuvos valdžia. Šioje situacijoje puikiai matome, kaip darniai ir sutartinai pasistengė visos suinteresuotos šalys: Vakarai, Lietuva ir Rusija. Jų visų tikslas bendras: naikinti Baltarusijos ir Ukrainos nacionalinį savarankiškumą.
Lietuva
Lietuvių tautos sąmonėje uždėtas didelis sovietinės ir Rusijos okupacijos štampas. Tiesiog neįmanoma, net ir jaunesnės kartos žmonėms išsivaduoti iš taip įprastos ir suprantamos paradigmos, kad grėsmė galima tik iš Rusijos pusės.
Baisiausia tai, kad ši grėsmė užgožia kitas grėsmes ir neleidžia jų laiku identifikuoti. Visa ši isterija apie Rusijos keliamą grėsmę yra puikus botagas reikiama linkme kreipti Lietuvos žmones. Ta linkme, kuria kreipiami ir ukrainiečiai. Link nacionalinės valstybės sunaikinimo savomis rankomis. Šiandieninėje situacijoje tiek Rusijos, tiek Lietuvos administracijos yra sąjungininkai, kurių pagalba regionas yra stumiamas ta pačia kryptimi, sunaikinant valstybių savarankiškumo likučius.
Tik sekundei pabandykime įsivaizduoti, kad Rusija, Vakarai ir Lietuvos administracija yra sąjungininkai ir žaidžia į vienus vartus. Bingo. Visi sutartinai dirba vienam šeimininkui, kuris yra plika akimi nematomas, tačiau žinant valdžios lygių susisluoksniavimą, nesunkiai galima jį numatyti. Tai, IT ir finansinio kapitalo įtakoje ir jų globoje esantis, tik dėl akių save nacionaliniu vadinantis, galingųjų šalių politinis elitas. Jau seniai turėjo kilti įtarimų dėl riboto poveikio Rusijai taikomų sankcijų svorio. Rusija galėjo būti nubausta ir sutvarkyta labai greitai, tam reikėjo tik panorėti ir tai būtų padaryta, jei ji būtų priešas, o ne sąjungininkas. Deja, visos sankcijos tik dėl akių ir dėl kovos su Rusija priemonių imitacijos. Savi savų negali nubausti.
Vietoje pabaigos
Rusija šiandien yra žandaras klusniai vykdantis aukštesnių valdžios lygių perduodamus nutarimus. Kitaip Rusijos lyderiai ir negali. Lietuvių tautos patarlė gerai atspindi šiandieninės Rusijos valdančiųjų padėtį: kieno vežime sėdi, to ir giesmę giedi. Rusijos valdančiosios klikos turtai saugiai saugomi Vakarų bankuose. Isterija dėl Rusijos grėsmės Lietuvai, yra to paties žaidimo dalis. Žandaras prisistatytų jei Lietuvą valdytų nacionalinį pasitikėjimą turinti vyriausybė. Kadangi ši vyriausybė nekelia jokių problemų nei Vakarams, nei Rytams galime būti ramūs, kad Lietuva išliks nepaliesta. Kol kas.
A.Zelenskis iš principo nėra nusiteikęs prieš susitarimą su Rusiją, bet visi puikiai supranta, kad po tokio jo sprendimo išsilaikyti Ukrainos prezidento poste jam pavyktų labai trumpai. Tačiau, Rusija gali pasiūlyti grąžinti atplėštas rytų teritorijas už stojimą į Eurazijos sąjungą. Ar prarytų tokį jauką ukrainiečiai, o gal reikės trumpo ir greito karo su surežisuotu Ukrainos pralaimėjimu ir parklupdymu ant kelių?
Bet viskas gali pasisukti taip, kaip režisieriai neplanavo. Ukrainos fronte šiandien Rusija nėra tokia galinga kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Didžiąją Rusijos kariuomenės dalį sudaro šauktiniai, kurie negali būti laikoma rimta karine galia. Kelios tikrai stiprios Rusijos divizijos susidurs su lygiaverčiu šiandieninės Ukrainos kariniu pasipriešinimu. Ukrainos armija jau ne tokia kokia buvo 2014 metais.
Karas gali kardinaliai pakeisti net patį Ukrainos vidaus politinių jėgų išsidėstymą. Ar nepamatysime naujojo Ukrainos atgimimo? Atgimimo, kuriam nėra pasiruošusi nei Rusija, nei Vakarai. Tai gali būti detonatorius naujiems įvykiams, daugiau nei blitzkrieg tarp dviejų valstybių. Tokiems įvykiams, kurie dar nėra matomi plika akimi ir yra tik juntami. Juntami įtampa, kuri tvyro ore.
S. Dali Pilietinio karo nuojauta 1936
