Dar ne viską papasakojau. Ant karštųjų nenorėjau. Laukiau kol išsisklaidys porinkiminės emocijos, susigulės mintys. Ir atrodo, kad jau susigulėjo. Bandysiu pasakyti tai, ką supratau rinkimų kampanijos metu. Gal tai nebus visiems priimtina, bet pasakyti turiu. Kitaip, ko čia būti.
Šie rinkimai buvo kitokie, nes pirmą kartą teko juose dalyvauti ir pažiūrėti į procesą iš vidaus. Sutikta daug puikių žmonių. Kiekviena diena dovanojo įsimintinus pasikalbėjimus, arba persimetimus žodeliu, kitu.
Vieni pokalbiai įkvepia, kiti nuliūdina, nes atveria visas mūsų Tėvynės žaizdas. Sakydamas žodį Tėvynė, mintyse turiu būtent mus – žmones. Žmones, kurie lemia kas bus su kita Tėvyne, kuri yra mūsų visų dvasios atspindyje.
———————————————————–
Vakaras, temsta. Gale miestelio stoviu ir mintimis skaičiuoju atstumą iki automobilio. Jau laikas, laikas grįžti atgal. Miestelio žibintai nešviečia. Kelią rodo šlapias ir patekančio mėnulio šviesoje spindintis asfaltas. Iš lėto pajudu atgal. Ir štai, į pagalbą ateina melsvi žiburėliai užsidegantys miestelio gyventojų languose. Lyg burtininko lazdelei pamojus užsidega vienas, antras, trečias… langai pražysta žydra liepsnele.
Kelias šviečia lyg dienos šviesoje. Praeidamas pro kiekvieną tokį žiburėlį bandau pažvelgti pro langą į jį. Įjungtas televizorius transliuoja žinias. Žmonės nori sužinoti kas vyksta pasaulyje ir Lietuvoje, todėl renkasi paprasčiausią ir priimtiniausią būdą sužinoti apie tai – televizijos žinias, arba kitaip – propagandą.
Prie televizorių palinkusių žmonių siluetai man šiek tiek užstoją šviesą, bet žiburėlių tiek daug, kad problemos nematau, ir tvirtai statau koją ant asfalto. Krepšys pilnas laikraščių ir kitos medžiagos sveria petį, o aš naiviai galvoju, kad pajėgus pasigalynėti su televizoriumi.
Ties kitu langu, TV ekrane jau šmėžuoja Žemaitaitis. Jis neša žmonėms viltį. Ir kaip parodė ateitis, žmonės griebs jauką, kaip žuvis pasiilgusi skanėsto. Televizorių permušti laikraščiu buvo neįmanoma.
Kitą dieną aš jau kitame miestelyje ir diskutuoju parduotuvėje su rinkėjais.
– Supažindink su sąrašu – prašo viena moteris.
Vardinu pavardes. Matau moters įtemptą veidą bandant prisiminti nors vieną iš mano išvardintų. Man baigus atsidūsta:
– O tai nė vieno neturite, kad aš žinočiau, kad būtų rodytas per televiziją?
– Ne, mieloji, ne.
Liūdesio grimasa nuvilnija moters veidu. Ji jau turi savus favoritus. Vienas jai patinka, su tokiu gal ir gyventų. Kitas nelabai. Nosis per ilga. O kitas visai nieko, bent jau kažkiek gražus.
Taip Lietuva renka Seimą.
Kai dar buvau jaunas ir gražus teko dirbti vienoje, garsios vakarų firmos gaminių distribucija užsiimančioje, kompanijoje. Ji suorganizavo mums pirmus mokymus. Tai buvo berods 1995 metai. Tikri amerikonai mums atskleidė daug verslo paslapčių. Vieną jų pasakytą sparnuotą frazę atsimenu iki šiol: „Jei tavęs (tavo prekių) nėra Amerikoje – tavęs nėra visai, o jei tavo prekių nėra televizijos reklamoje – tavęs nėra Amerikoje“.
Būtent šią jų pasakytą sentenciją galėčiau pritaikyti dabartinei Lietuvai. Tavęs nėra Lietuvos politikoje, jei tavęs nėra televizijoje.
Dar gerokai iki kampanijos teko dalyvauti viename mitinge prie Seimo. Gynėme tradicinę šeimą. Kadangi neturėjau ant savęs partinės atributikos, tai net trys televizijos (TVP, TV3, LRT) iš manęs noriai ėmė interviu. Vakare patikrinau. Viskas gerai. Parodė stambiu planu. Na ir kas iš to?
O tas, kad ryte nuvykau į Trakų turgelį. Prisireikė svogūnų ar dar kažko. Vaikštau, dairausi… Jaučiu, kad kažkas šį kartą kitaip. Niekaip negaliu suprasti savo būsenos. Pakeliu akis į prekystalius ir matau, kad visi prekybininkai žiūri į mane. Prie vienos prieinu ir klausiu svogūnų ir česnakų kainos. Maloniai atsako ir palinkusi tyliai sušnabžda:
– Matėm vakar tave per žinias, gerai pakalbėjai.
Ach štai kame reikalas.
Galvokite ką norite. Televizija galingas ginklas. Ji formuoja nuomonę, ji parodo kryptį, ji sukuria didvyrius ir gelbėtojus… ji parduoda jums prekes, kurios vadinasi politikais.
Televizijos ekranuose smagiai besisukantis tų pačių politikų suktinis sukuria matricą iš kurios žmogui sunku išsiveržti. Todėl nauji „politikai“ ieškodami lengviausio kelio „prie lovio“ lyg musės medų aplimpa žinomus veidus. Jie kaip garantas, kad skinsi pergalės laurus. Būtent taip ir susiformavo vienos partijos sąrašas. Tik atleiskite, „stavkės“ nežinau.
Galimi ir kiti keliai. Gali būti kviečiamas į laidas. Bet tada tau reikalingas galingas ir įtakingas „promouteris“, kuris pasirūpintų, kad tu atsirastumei televizoriuje. Bet norint jį turėti reikia kontrakto su velniu. Reikia parsiduoti ir pasirinkti atstovauti ne žmones, bet savo „šeimininką“ ir gali būti, kad kitų kelių jau nebėra.
Būtent taip ir patarė daryti mano kalbintas vienas žmogus, kuris yra geras Lietuvos politinės virtuvės žinovas:
– Ieškokite rėmėjo su pinigais. Būsite visur.
Štai kodėl eilę metų valdo tie patys. Sisteminis susitarimas tarp tradicinių partijų, žiniasklaidos, rėmėjų, politologų ir analitikų yra įrankis valdyti žmones. Tačiau ši sistema pradėjo eižėti ir nedidelis galimybių langas vis tik yra. Gal kituose rinkimuose pasimatys ar tauta subrendo būti politikų, politinės partijos ir šalies šeimininkais. O kol kas dar augame visi.
Gal ir negerai , kad vis tie patys; bet jei valdytų kaskart nauji , kaip Eurovizijoje, šviežiai išlindę ir TV ekrano – Viešpatie, apsaugok!
Pati propaganda nei prie ko, svarbu tai, ką ji propaguoja – melą ar deziuką (dezinformacijos propagandą, kurios pagalba valdomi moksliukai ir labai edukuotieji, ir vakcinuotieji kovidistai).