Įžanga
„Begalinėje daugybėje atvejų įžanga yra kažkas tarp užstalės sveikinimų ir kalbų prie kapo duobės, todėl ji sklidina neatsakingiausių pervertinimų, kuriuos nepatiklus skaitytojas priima kaip žanrinį sąlygotumą“. Taip kažkada rašė Ch. L. Borchesas (Borges). Tad, kaip žanrinį sąlygotumą kūrybinėje užstalėje ar prie kūrybinio kapo duobės prašyčiau priimti ir mano samprotavimus apie rašytojo, scenaristo, dramaturgo, režisieriaus ir (širdyje tikiu) net poeto kūrybos vertinimą, kaip naudingus pamokymus jauniems, pripažinimo siekiantiems, talentams. Kas yra Jis?
Jis – Marius Ivaškevičius, sugrįžęs į mano horizontą paskaičius dar prieš trejetą savaičių paskelbtą pokalbį su Pauliumi Gritėnu (1, čia ir toliau skaičiumi žymimi pagrindiniai šaltiniai nurodomi rašinio pabaigoje).
Susidomėjau, nes minėtas pokalbis sugrąžino į septynerių metų atstumo pranašišką praeitį. Molėtai. Žengdami ežero pakrante Rytis Zemkauskas (kultūrologas, literatūros kritikas, bendrautojas, laidų vedėjas) kalbasi su Ivaškevičiumi (filmuką moksleiviams žiūrėkite čia – 2) :
– Lietuvoje, iš tikrųjų mes turime nedaug dramaturgų: Balys Sruoga, Juozas Grušas ir Marius Ivaškevičius…
-Na, gal ne taip jau…
-Ko reikia geram dramaturgui?
– Problema ta, kad dramaturgas turi ne vien… Jo konkurentai, tarkim, ne vien žmonės, rašantys aplink jį, bet taip pat ir Šekspyras, ir Čechovas…
-Ibsenas…
–Ibsenas… Jis staiga susiduria, kad režisierius, kuris norėtų jį statyti arba ne, jis turi va tokį vat pasirinkimą, ir kai tu… ta prasme… įmetamas į tokį kontekstą, tu supranti, kad negali būt šitoj profesijoj labai daug žmonių…
Oi, ne veltui praėjo tie metai. Dabar jau galima sekti talento pėdsakais spartaus brendimo take. Tik neseniai kitas pašnekovas, Paulius Gritėnas, klausė (1):
– Kodėl pasirinkote dramaturgo kelią?
– Dramaturgija yra gana sudėtingas žanras…
– Kuris negarantuoja populiarumo ar žinomumo.
– Nesakyčiau. Žinome juk Shakespeare’ą, Čechovą, šiuolaikinius autorius, plojame jiems. Su dramaturgija didžiausia rizika yra tai, kad gali parašyti pjesę, kurios niekam nereikės. Tada įvyksta savotiška dramaturgo mirtis. Dažnai net neužgimusio dramaturgo, stalčiaus dramaturgo mirtis.
Štai kodėl įdomu ir naudinga į literatūrinę kūrybą pažvelgti kaip į plačiam vartojimui paklausios prekės gamybos procesą.
I dalis. Apie mitų ir prietarų laužymą
Kokia tema galėtų tapti iš tolo pastebima ir viešai užkabinanti sielą? Skurdas, emigracija, savižudybės, girtavimas, smurtas, seksas? Pradėkime nuo Lietuvos istorijos mitų paneigimo. Juolab, kad pokalbyje su Gritėnu. Ivaškevičius pasakoja apie planus išleisti antrą romano „Žali“ laidą skaitytojų pageidavimu: „…keista, kad po romano išleidimo buvo atsiliepimų banga, tada savotiška tyla, jau ir pats pamiršau jį, o dabar prieina jauni žmonės ir sako, kad yra mano gerbėjai ar gerbėjos. Klausiu, ar dėl „Madagaskaro“, „Išvarymo“, bet ne – dėl romano „Žali“.“
Taigi, Ivaškevičius. Pasinaudosime jo įžanga romane „Žali“ ( 4, p.7,8). Joje apie anuos lietuvius teigiama: „Juos paprasčiausiai užvaldė įkyri idėja turėti savo valstybę. Turėjo ją dvidešimt metų tarp dviejų pasaulinių karų (1918 – 1938, LVM), buvo sutikę kantriai perlaukti Antrąjį ir didžiai nustebo, kad šiam pasibaigus, jiems nedavė jų valstybės“. Apie partizanines pokario kovas: „Tokį karą galėtume vadinti pilietiniu. Nes jokia valstybė nekariavo su kita valstybe, viena didelė valstybė kariavo su savimi, ir tai buvo tik jos asmeninis reikalas, kokius vaistus vartojant lauk išstumti soliterį“ (čia kalbama apie Sov. Sąjungos karą su Lietuvos partizanais – LVM).
Veiksmo laikas 1950-ieji. Romane jie pateikiami kaip nuovargio, nevilties, vienišumo metai: „vietoj herojų – veikiau nevykėliai, nelaimingi ar sutrikę žmonės, vietoje idealizmo – inercija, pasimetimas, kerštavimas, išdavystės. Patriotinė patetika paliekama už borto, kaip jau išeksploatuota vyresnės kartos, dar buvusios įvykių liudininke“ (5, 6 p.).
Dar apie knygos herojus romano įžangoje: „Ir ši knyga visai ne apie karą ir lietuvius, ji apie aukso amžių akimis vieno žmogaus, kuriam į jį dažniau teko žvelgti pro savo ginklo taikiklį. Jonas Žemaitis – tokia žmogaus pavardė. Nors viskas, kas čia parašyta, yra baisus prasimanymas“. Ir apie taikaus rusų kareivio, atėjusį į Lietuvą malšinti pasipriešinimą, motyvus: „…staiga jį pasiekia gandas, kad kažkur jo šalies pakrašty (t.y. Lietuvoje – LVM) esama išsigimėlių, užsimaniusių dar pakariauti“…
Rašytojas pabrėžia, kad pagrindinis veikėjas nėra vienas iš tų išsigimėlių, partizanas Jonas Žemaitis. Jis autoriaus valia tėra pokario partizanų ginkluotųjų pajėgų vado bendravardis-bendrapavardis. To paties, kuris buvo pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius, 1954 m. NKVD sušaudytas Maskvoje, o 2009 m. Seimo deklaracija pripažintas Lietuvos valstybės vadovu, faktiškai ėjusiu Lietuvos respublikos prezidento pareigas sovietų okupacijos metais.
Štai kodėl tuo pačiu principu imkime nagrinėti Mariaus Ivaškevičiaus nepaprasto populiarumo pavyzdį, o jei kažkam tai nepatiks, manykime, kad „viskas, kas čia parašyta, yra baisus prasimanymas“.
Štai jums mano mėgėjiškas bandymas pamėgdžioti talentingą stilių:
Ruduo buvo šaltas ir gražus. Dangumi tyliai mykdama praplaukė žalmargė. Iš pauodegės ji išmetė keletą kalėdinių tortų, ir jie, švilpdami tarsi bombos, plekštelėjo į žolę bei vandenį, aptaškydami Marių Ivaškevičių purslais nelyginant vaikystėje. Ten, kur ištiško paskutinė granata, Marius pažvelgė į tvenkinio vandenį ir krūptelėjo, pamatęs, kas guli dugne – „žaliųjų“ būrio seksbomba Pieninė. Jos krūtys lyg perpūsti balti vaikų darželio kamuoliai tavaravo su kiekviena bangele. Buvo aiškiai mirusi, tačiau pati dar to nežinojo. Ji mirktelėjo balzgana akimi ir net pajudino rodomąjį pirštą, lyg kviesdama, lyg viliodama be žodžių. Ir Marius pasijunta pajutęs žvėrišką geismą. Vaizdai Paryžiaus šmėkšteli minty, o geismas lyg gaisru sušvinta jo širdy… Žengia žingsnį link jos nuogo kūno, bet slysteli ir antrąkart prisimena Paryžių. Vanduo pernelyg šaltas. Tada jis nueina į tankmę ir tupi ten ilgai, ilgai, ilgai. Prisimena Paryžių. Niekada nesam matę jo verkiant, nes jis verkė kitu galu. Dangumi saulėlydžio kryptimi dainuodama ir kartais sulodama praniurzgė dar viena karvė. Ji buvo milžiniška, kiek mažesniais nuogais papais ir išskėstomis kojomis. O galėjo ir išgąsdinti (pagal „Žali“, originalas p. 175).
Kažin, ar Mariui Ivaškevičiui patiktų toks kito Mariaus Ivaškevičiaus (be abejo, čia sutampa tik pavardės!) įvaizdis. Tačiau piešti tokius paveikslus, spalvas atskiedžiant seksu, nekrofilija ir panašiomis doroviškai ribinėmis situacijomis yra malonu ir nelabai sudėtinga. Kiti atspalviai atrandami didvyrius sukeičiant vietomis su KGB banditais ir atvirkščiai. „Kartais darosi sunku suvokti, kas vyksta, apie ką veikėjai kalbasi ir kas į ką šaudo, – rašo Jūratė Baranova. -Nekeliu klausimo, ar toks romano nerišlumas – pamatinis postmodernus autoriaus sumanymas, ar tai tiesiog nutiko savaime, berašant. Nerišlumas kartais gali būti tiesiog nenusisekusio romano požymis“ (5, p. 369). Tačiau išskirtinis ir, manau, pirmas lietuvių literatūroje „Žalių“ bruožas, kad tų kvaištelėjusių ir degradavusių romano veikėjų pavardės yra tikros: Juozas Kasperavičius – tikrovėje pirmasis Kęstučio apygardos vadas, suformulavęs strategines partizaninės kovos nuostatas; Petras Bartkus – poetas, Prisikėlimo apygardos organizatorius ir pirmasis vadas; Juozas Palubeckas –Kęstučio apygardos Mindaugo būrio vadas, kuris, patikėjęs priešo pažadu išsaugoti Lietuvos partizanų vado J.Žemaičio gyvybę, įdavė šį saugumui, o supratęs esąs apgautas, pats prašėsi nubaudžiamas mirtimi. Laisvės kovotojų priešai taip pat įvardinti tikromis pavardėmis ir vardais. Tik Nachmanui Dušanskiui ir Jakovui Sinicynui padaryta išimtis, jų vardai kažkodėl pakeisti (19). Darykime išvadas: istorija ir faktai lengvai minkomas dalykas, visi istoriniai didvyriai yra niekšai ir kvailiai, o jų priešininkai irgi žmonės. Vertinant visą romaną, matyt, pakaktų J.Baranovos nuomonės: „…jei tokį žaidimą imi žaisti su pačiu gyvenimu, „imi daryti meną“ iš kažkam skaudžių dar neužgijusių ir nepelnytai istorijos paliktų randų, – tada kuriama jau ne postmodernistinė žaismė, o autoriui gal visiškai nesitikint gana ciniškas tekstas“ (5, p.369).
II dalis, šipulinanti stereotipus
Kaip gi ciniškas tekstas gali atsirasti nesitikint? Taip, Marius Ivaškevičius apibūdinamas kaip postmodernus kūrėjas. Taip, teigiama, kad postmodernus rašymas yra demistifikuojantis nusistovėjusius mitus ir naujai bei žaismingai interpretuoja tautinę simboliką.
Pastarajai galima priskirti visą platų tautiškumo lauką. Mat, „dabartinėje lietuvių literatūroje Ivaškevičius išsiskiria nacionalinių mitų perkūrimo ir atnaujinimo užmojais. Savitu poetiniu stiliumi, įkvėptu pasakojamosios tautosakos, jis naujai prabyla apie Lietuvos istoriją, meilę tėvynei, idealizmą ir patriotizmą. Ivaškevičiaus kuriama tragiškumo ir komiškumo, juokingumo bei graudumo samplaika skatina skaitytoją mąstyti apie rimtus ir skaudžius dalykus“(4).
Pavyzdžiui, „Lietuva – tvirta, sunki girių valstybė, „didžiakrūtė, stambiablauzdė šalis“, „kraujo tėvynė“… Lietuva regima ir kaip „apžėlęs lizdas“ – matriarchatinis įvaizdis, tekste koreliuojantis su karalienės Mortos moteriškumo poliumi“ (4, p. 3).
Romanas „Lietuva iš debesies“: „tuščio kalbėjimo poreikis peržengia formos ieškojimų ribą, ir rašytojo kalbinis aktyvumas pavirsta tiesiog aktyviu gražbyliavimu. Skaitymo malonumas, apie kurį nuolat šneka postmodernaus diskurso atstovai, čia lieka diskutuotinas dalykas.“ (4, p. 5)
Jei grįžtume prie istorijos, drąsiai galima sakyti, kad per tuos metus autorius tapo „apsėstas stereotipų naikinimo“(7). Pakeliui, gal visiškai nesitikint, išmušdamas skaitytojui iš po kojų faktinį istorinį pamatą.
Trijų veiksmų pjesė „Madagaskaras“. Ji paremta tuo pačiu, tik šįkart, kontra principu. Čia surinkta visa puokštė žinomiausių tarpukario asmenybių, dramaturgo fantazijos pastatytų nuo kojų ant galvos, nes tikrieji jų vardai ir veikla užmaskuoti pravardėmis. Talentingai sudėta pjesė – o ji įtraukta į vyresnių klasių mokymo programą – turėtų kelti nemenką sumaištį moksleivių galvose. Ne tik. Žinau, kad ir mokytojai turi pasukti galvą, kas pridengtas pravardėmis. Štai pjesės veikėjų sąrašo (ne viso) ištrauka su mano paaiškinimais: Kazimieras Pokštas – idealistas (t.y. Kazys Pakštas- Lietuvos geografas, keliautojas, visuomenės veikėjas, profesionaliosios geografijos Lietuvoje pradininkas – LVM); Salė – poetė (tikriausiai, mylimiausia lietuvių poetė Salomėja Nėris); Veronika – ištvirkėlė (A. Vienuolio apsakymo „Paskenduolė“ veikėja, suviliota ir nusiskandinusi); Oskaras – ambasadorius, televizionierius (Oskaras Milašius, Lietuvos diplomatas, prancūziškai rašęs mūsų poetas); Steponas ir Stasys – aviatoriai (lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas, 1933 m. „Lituanica“ perskridę Atlantą); Dainius – taipgi profesorius, taipgi dvasiškas tėvas (Vincas Mykolaitis-Putinas – XX a. pradžios Lietuvos poetas ir prozininkas, dramaturgas, labiausiai žinomas savo simbolistiniais eilėraščiais ir romanu „Altorių šešėly“); Frenkas – krepšiasvydžio dievas (Pranas Lubinas, garsiausias Amerikos lietuvis krepšininkas, olimpinis ir Europos čempionas XX amžiaus pradžioje)…
Ir taip toliau. Paties Pakšto-Pokšto asmenybės pateikimas, atrodo, niekam net neužkliuvo.
Berods, tik humanitarinių mokslų daktaras, vertėjas, literatūrologas Silvestras Gaižiūnas, dar 2011 m. atkreipė dėmesį: „Postkolonijinėse šalyse ne kartą pastebėta viena tendencija noras pakeisti tautinį mentalitetą, išnaikinti nacionalinės kultūros archetipus, kurie neva trukdo pažangai.
Ne istorija rūpi pjesės autoriui, o jos nuolaužų rankiojimas ir dėliojimas pagal savo susikurtą bulvarinę schemą. Ne istorinis profesorius, o šiuolaikinės bulvarinės sąmonės sukurta marionetė, kurios kasdien reikalauja primityvioji (ir primityvėjanti) mūsų visuomenė, nepakenčianti intelektualinių pastangų bei vertybinio požiūrio į pasaulį ir istoriją. /…/”Madagaskaras” konstruojamas kaip bulvarinis vaidinimas, kuriame Ivaškevičiaus nulipdytų kaukių monologai bei dialogai gali tęstis iki begalybės kaip blogame sapne. Oskaras ir Pokštas, Dainius ir Gerbutavičius.
Salė ir Helė lyg pagal vieną trafaretą sukonstruotos lėlės, vograujančios tuo pačiu žargonu, stulbinančios tuo pačiu kvailumu“ (6).
Šių pavyzdžių turėtų pakakti, norint suprasti, kad Ivaškevičius sąmoningai, postmoderniškai Lietuvos istoriją kiša po velėna.
Žaidimas pavardėmis daro gilų įspūdį kiek pagyvenusiam ir labiau apsišvietusiam žiūrovui. Jis dar pamena. Tačiau labai gali būti, kad moksleivio atmintyje Salės paveikslas (kvaištelėjusios romantikės , seksistės) įsitvirtins stipriau nei reali poetė ir jos kūryba. Galima neabejoti ir dėl kitų herojų, braukiančių sūrų prakaitą Ivaškevičiaus populiarumo labui.
Panašus literatūrinis triukas išbandomas ir kitose pjesėse. Majakovskio teatre Mindaugo Karbauskio režisuotame spektaklyje „Kantas“ tokio personažo yra tik pavardė. Ivaškevičius pats sako: „Kantas ne visai pagrindinis pjesės herojus. Jis ten yra, bet daug pagrindinių herojų. Šia prasme Kantas ne tiesiog konkretus žmogus, tai pasaulis, kurio vardas Kantas… Sakau nenusiteikite filosofijai, nei į biografiją. Kantas, visi jo darbai yra tarsi visa ko centras, tarkim visatos. Visa kita yra anekdotas“ (9.)
Pjesėje „Mistras“ irgi daug garsių pavardžių: Adomas Mickevičius, Žorž Sand, Šopenas, Balzakas… Labai norint visus juos galima įsivaizduoti tais pačiais Ivaškevičiaus žodžiais – tokių personažų yra tik pavardės, nenusiteikite į biografijas. Jos reikalingos kaip jaukas žiūrovui. Ypač menkiau kritiškam ir išprususiam. Juk kiekvienam turėtų būti malonu pasijusti pranašesniu už kokį Pakštą, kokį Oskarą ar tokį Kantą, kai šis kvailelis scenoje, lygina krėslo ir danties klibėjimo filosofiją…
III dalis. Klasikas kitomis temomis yra naujo tipo
Jūratė Baranova rašo: „Susiduriame su naujo tipo rašytoju profesionalu, kuris nesaistomas boheminės aplinkos, kūrybiniam darbui ruošiasi tikslingai, nuosekliai sugeba motyvuoti ir apginti idėjas, nesibaido rašyti pagal užsakymą ir neaimanuoja nei dėl adresato stygiaus, nei dėl finansinės padėties. Galiausiai tiesiog daug dirba: leidžia knygas, bendradarbiauja su Lietuvos ir užsienio kultūrine spauda (rašo esė), tarptautiniuose Europos renginiuose reprezentuoja lietuvių literatūrą, yra verčiamas į kitas kalbas“ (4, p.11).
Tai gana išsamiai apibūdinta Ivaškevičiaus veiklos ir kūrybinio gyvenimo erdvė, tačiau citatoje ne viskas. Kūrėjo ir jo herojų „aš“ nebūtinai turi sutapti, o štai dorovinė spektaklio atmosfera daugiau ar mažiau autoriaus pozicijas atskleisti gali. Štai iliustracija apie spektaklį „Išvarymas“.
Po premjeros Maskvoje, duodamas interviu portalui „Sputnik“, kuris „sako apie tai, ką kiti tyli“, autorius pastebi, kad Vilniaus scenoje yra labai daug necenzūrinės leksikos, „net pasakyčiau ištisinis „matas“ (t.y. šlykštūs rusiški keiksmažodžiai – LVM). Tuo tarpu Maskvos scenoje to nebuvo. Buvo „tik žodžiai, – sako pjesės autorius, – turintys tik sąskambį su kai kuriais keiksmažodžiais“ (Rusijoje už keiksmažodžius viešai griežtai baudžiama – LVM). Pasak autoriaus, Vilniuje premjeros metu žiūrovai protestuodami ėjo iš salės grupėmis po šimtą du šimtus žmonių. Ir dar žiūrovus piktino – „Sputnikui“ aiškino Ivaškevičius, – prievartos scenos. Tai buvo šokas nuolat ateinantiems į Nacionalinį teatrą. Po to spektaklį užsipuolė spauda ir… Nacionalinio teatro publika pasikeitė. Užplūdo jaunimas, anksčiau teatre nesilankydavęs (9).
Manykim, teatro sėkmės priežastis tokios ir yra. Tačiau iš 7 recenzijų neradau nė vienos, giliau analizuojančios spektaklį. Poros atsiliepimų koncentratas: „Išvarymas” – tai jaunosios lietuvių teatro aktorių kartos triumfas“; arba štai, itin gilus: „Maniau, kad tasai jausmas, kokį patyriau, kai, Nepriklausomybei pralaužus užtvanką, budo ir vienijosi tauta, kai purtė karštligiška suvoktis, kad ir pats nebesi išmestas iš barščių, o drąsiai gali save vadinti tautos dalimi, manęs jau niekada neaplankys. Neapims pakilumas, neužsmaugs graudulys: tu esi šios žemės – Lietuvos – savasties dalis, jos gyvybės liudininkas ir tęsėjas. To jausmo nesugrąžino nei kasmet per televiziją kartojami tautos atmintį žadinantys reportažai, nei galop sąžinės balsas: džiaukimės, ką turim“(10).
Kitaip tariant, teatro kritikę spektaklyje apėmė pakilumas, nupurtė karštligiška suvoktis, kad nebesi išmesta iš barščių, ji pasijuto tautos dalimi, užsmaugė graudulys, ir grįžo sąžinės balsas: džiaukimės, ką turim…
Ne mažesnį, o gal net didesnį, atgarsį sukėlė pjesė „Didis blogis“ (režisavo Arpadas Šilingas). Kadangi jos nei mačiau, nei skaičiau, tenka pasikliauti žiūrovų (šįkart ne kritikų) nuomone. Vienas pirmųjų žiūrovų pasipiktino, kad teatras pakeitė ne tik pavadinimą, bet ir amžiaus cenzą. Mat perkant liepos 10 d. (2015), buvo N-14, o rugsėjo 20 d. dukra jau tapo per jauna. Nacionalinis dramos teatras paaiškino, kad amžiaus cenzas buvo pakeistas spektaklio kūrimo procese, nes jame atsirado daug smurto scenų. Nuo rugsėjo 23 d. į LNDT tinklalapį ėmė skrieti vertinimai: Visiška LNDT krize.- Kam rodyti tokius isteriškus, destruktyvius, persmelktus smurto ir keiksmažodžių spektaklius? – Spektaklis – sėkmė. Šiurpi velniavos sėkmė; nesusitelkim ties raudonais dažais, nuogais kūnais ir keiksmais … – Man patiko mintys, kurias jis iškėlė – jis yra mūsų visuomenės vidurių atspindys. – Rusai pasakytu: bred sumašedševo. Keiksmažodžiai, nėra nei pradžios, nei pabaigos. – Spektaklis, po kurio sunkiai kilo rankos ploti, o išėjus – viduje taip tuščia… – Nerekomenduočiau eiti į šį spektaklį ir bilietų į jį niekam nedovanočiau. – Vakar mačiau TEATRĄ. Gal ir neskanų, gal nepatogų, bet GYVĄ IR TIKRĄ.
Įspūdžiai po poros metų, jau šiemet: Kažkoks kriminalinių portalų lygio „spektakliūkštis” ir tiek. – Jokios prasmės, jokios visumos; įdomu, bet šlykštu, šlykštu bet pagarba teatrui. Ir… paskutinis, nelyginant varpo dūžis: Nu tokio sudo senai neteko matyt. Bet Ivaskevicius vistiek komentaru neskaito (rašyba netaisyta).
Taigi, N-18, bet labiau subrendusiems ir širdininkams geriau neiti. Padėtį postmodernėjančiuose Lietuvos teatruose Eimuntas Nekrošius apibūdina taip: „Nūdienos žmogus tokiame lygmenyje įkurdintas gyventi – tokiu lygmeniu ir suvokia bei vertina pasaulį: rankos, kojos, krūtinė… Jis jau ima užmiršti, kad būna dar ir subtilesnių dalykų šiame pasaulyje, todėl giliau – jau ir nebenori. Na, o režisieriams tai – lengvas ir beveik garantuotas kelias į komercinę sėkmę… Būkime atviri, daugelis nūdienos kūrėjų yra moję ranka į savo garbę, savo orumą ir net sąžinę. O argumentas jų – nenuneigiamas: „Gyventi kažkaip juk reikia“ (11).
Epilogas. Ko reikia, ir ko nereikia, siekiant klasikystės
Pateikiu keletą naudingų patarimų, tikiuosi, padėsiančių jaunam menininkui pasiekti aukštumų.
1.Pradedantiems kūrėjams šviežia naujiena. Ivaškevičius tarpukario Lietuvos diplomatą, karinį, politinį, visuomenės veikėją, Lietuvių aktyvistų fronto kūrėją Kazį Škirpą , kurio vardu pavadinta alėja Vilniuje, viename populiariame tinklalapyje pavadino „Hitlerio šunimi ir pagrindiniu žydų žudynių Lietuvoje šaukliu“ … Be to, nepamiršta ir kas svarbiausia: „Visiems aišku, kad žydai ir visas Vakarų pasaulis toliau mums badys pirštu į tą alėją, užuot investavę į Lietuvą pinigus“ (21). Taip gali kalbėti tik drąsus, savo teisumu įsitikinęs bei daug meilės ir nuopelnų valstybei turintis žmogus. Kas gi gali pasakyti, kad Ivaškevičius tokių nuopelnų neturi? Dar jauno rašytojo karjera, kaip ir daugelio talentų mūsų valstybėje, buvo greitai pastebėta: novelių rinkinuką „Kam vaikų“ „Pirmosios knygos“ serijoje išleido Rašytojų sąjunga (1996), romaną „Istoriją nuo debesies“ (1998) parėmė Kultūros ministerija, romanas „Žali“ (2002) pasirodė, parėmus Kultūros ir sporto fondui, pjesių trilogiją „Artimas“ taip pat parėmė Kultūros ministerija, kino scenarijus „Purpuriniai dūmai“ tapo Lietuvos tūkstantmečio programos leidiniu (kaip ir kitų, tokio scenarijaus negalima neparemti: F. Rozinerio apsakymo motyvais, jame Vladas – ne partizanas, o banditas, žydšaudys; pagrindinis veikėjas Joškė, rusų kalbos mokytojas ir daug aukštesnės moralės žmogus, yra ne žudikas, nors žydšaudį galėjo nušauti). Ivaškevičiaus pjesės pelnė gausybę apdovanojimų nuo Maskvos iki Avinjono, jau pirmoji jo pjesė „Kaimynas“ (1998)laimėjo Naujosios lietuvių dramaturgijos konkursą. Įvairiausių premijų ir pripažinimo liudijimų neįmanoma išvardinti. Pažymėtinas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalis prezidentės įteiktas 2014 m. Ypač išskirtini šiemet gauti apdovanojimai – specialus tinklaraščio „Delfi“ apdovanojimas „Titanas“ už iškiliausius tekstus (jie skirti Molėtams ir Europai) bei Seimo pirmininko V. Pranskiečio įteiktas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalis „Tarnaukite Lietuvai“. Pastarasis pagal Nuostatus skiriamas, siekiant skatinti Lietuvos visuomenę dirbti valstybės labui ir jos gerovei, reikšti ir įgyvendinti pozityvias idėjas, brandinančias visuomenės pilietiškumą, tautinę savimonę ir kultūrinį sąmoningumą. Tai yra paskatinimas, skiriamas už visuomeninę veiklą ir geranoriškus darbus. Su tokiu medaliu gauni ir teisę Hitlerio šunimi išvadinti ką tik nori.
2. Ką beparašytumėte viską reikia versti į kitas kalbas (kiek bekainuotų vertėjų darbas). Pageidautina: jeigu jūsų pjesėje minimas Napoleonas, verskite į prancūzų kalbą, jei Puškinas – į rusų, Pilsudskis – į lenkų ir t.t. Tačiau tokio principo nėra būtina laikytis absoliučiai, pavyzdžiui, M. Ivaškevičiaus pjesių yra išversta į anglų, prancūzų, vokiečių, italų, suomių, lenkų, rusų ir kitas kalbas. Štai „Madagaskaras“ 2013 m. pabaigoje, dalyvaujant autoriui buvo pristatytas Milano knygyne „Utopia“ itališkai. Pristatymą organizavo Lietuvos Respublikos kultūros atašė Italijoje kartu su jauna Bolonijos (tiksliau netolimo Forlimpopolio miestelio, 13 tūkst. gyventojų) teatro trupe „Gli Incauti“. O prieš porą metų ši pjesė debiutavo Turino teatre (spektaklio ištrauka italų kalba buvo rodoma ir Klaipėdoje). „Gli Incauti” pasirinko statyti net visą pirmąjį pjesės veiksmą (12) Interpretuoti Salę režisierius S. Moretti pasiūlė pagal rusų poetės Marinos Cvetajevos, geriau žinomos italų žiūrovui, pavyzdį. Pasirodo, kai kuriais gyvenimo momentais M. Cvetajeva, panaši į Salomėją Nėrį. Tai nėra jokia problema, autorius sutinka bet kada priderinti pjesę prie vietos sąlygų. Problema yra kita – vertimas. Atrodo, šis mėgėjų teatras su ja ir susidūrė. Kaip išversti vardą Visaryjantis (tai Josifas Visarionovičius-Visaryjantis Stalinas)? Ką šitas vardas pasako italams? Ne daugiau, nei Sovietų Rusijoje vaikams duodamas vardas trečiame XX amžiaus dešimtmetyje – Dazdraperma, (DA-ZDRAvstvuet PER-voje MA-ja, Tegyvuoja gegužės 1-oji).
3. Pabaigai.
Labai svarbūs dar keletas momentų. Jei norite, kad jūsų kūryba (lygis nėra labai svarbu) pasklistų plačiau, būtų reikiamai įvertinta, būtina: a) savo parašu patvirtinti, kad lietuvių kalbos ir tautos išgyvenimui būtina pripažinti W,Q, X raidžių jos abėcėlėje reikalingumą (13); b) muštis į krūtinę, šaukiant kaip jūs mylite Europą tokią, kokia dabar yra. Mylite kaip A. Kubilius 2017 03 16: „…ir mes turime visas galimybes ir toliau drąsiai eiti tuo pačiu keliu, kokiu ES ėjo pirmuosius 60 metų – vis didesnės brandos ir vis didesnės konsolidacijos keliu. Natūraliu keliu ir todėl patraukliu keliu“ (14). Palyginkim: M.Ivaškevičius 2017 03 27: „Aš nežinočiau, kaip toliau be jos (tai ES – LVM) gyventi, todėl nenoriu ir negaliu prisidėti prie to choro patariančiųjų ir pamokslaujančių, kokia ji turi būti, į kurią pusę keistis: rečiau eiti į klubą, o dažniau į bažnyčią, atrodyti taip, o ne kitaip, leisti pinigus ar taupyti, mylėti vienus, o ne kitus“ (16) (su klubais Lietuvoje prastoka, bet gal bus išversta į kalbą valstybės, kurioje jų daugiau – LVM); c) negarsiai, bet atkakliai laikytis principo: „Tuk, tuk, tuk, ar žinai, kad tavo senelis buvo žydšaudys?“. Nuo to niekam blogiau nebus, kaip sakoma, Dievas viską išsiaiškins. Tačiau ir čia reikia saiko. Prisimenant pernykštį atgailos maršą Molėtuose lydinčias masinės propagandos priemonių antraštes buvo sunku susigaudyti, kiek aukų buvo žiauriai nužudyta. Vienur buvo rašoma tūkstantis, kitur – tūkstantis ir du šimtai, o LRT 2016 m. „Metų žmogumi“ išrinktas M. Ivaškevičius minėjo du tūkstančius. Nepaisant . Nepaisant, kad yra liudijimų, jog miestelio gyventojai žudynėse nedalyvavo (17), o Rusijos žydų enciklopedijoje teigiama, kad masinėje kapavietėje, grįžus sovietų valdžiai, buvo atkasta 700 kūnų (22). Molėtai pasaulio istorijoje dabar žinomiausi, kaip holokausto vieta.
***
Marius Ivaškevičius pavyzdžiu buvo pasirinktas gana pripuolamai, pakeliui, kaip sistemos produktas. Ne vienam jis gali būti kelrodė žvaigždė, kaip galima išgyventi, išpopuliarėti, pagarsėti gyvenant iš postmodernizmo. Pelnas nebūtinai matuojamas pinigais. Tik atskirais atvejais, pinigais, premijomis, diplomais, medaliais. Žmogus tokiu būdu parodo esąs su sistema, už sistemą ir už sistemos palankumą. Laikykitės ten, kūrėjai… atsiprašant.
2017 11 08
1.https://www.15min.lt/kultura/naujiena/asmenybe/rasytojas-marius-ivaskevicius-285-869768
2. https://mokovas.wordpress.com/2014/04/02/filmas-marius-ivaskevicius/
3. Žali: romanas. – Vilnius: Tyto alba, 2002. – 327 p.
4.http://www.šaltiniai.info/files/literatura/LI00/J%C5%ABrat%C4%97_Sprindyt%C4%97._Mit%C5%B3_perk%C5%ABr%C4%97jas.LI1500A.pdf
5. Jūratė Baranova. Filosofija ir literatūra priešpriešos, paralelės, sankirtos … gs.elaba.lt/object/elaba:4176187/4176187.pdf
6. http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20110911192803/http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3053&kas=straipsnis&st_id=6982
7.http://jurginas.livejournal.com/1450187.html?utm_source=fbsharing&utm_medium=social
8. https://www.youtube.com/watch?v=8KBc9x66fhU
9.http://ru.sputniknews.lt/culture/20170312/2437426/dramaturg-maryus-ivashkyavichyus-rasskazyvaet-o-sozdanii-pesy-izgnanie-o-litovcah-ehmigrantah.html
10. http://www.satenai.lt/2012/01/13/%E2%80%9Eisvarymas%E2%80%9C-istarta/
11. http://www.ve.lt/naujienos/kultura/kulturos-naujienos/musu-kalte-tik-ta-kad-esame-1448382/
12. http://www.menufaktura.lt/?m=3391&s=64294
13.http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2017-03-13-ragina-pagaliau-sutvarkyti-asmenvardziu-rasyba/156716
14. http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=74054798
15. http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=74159178
16. http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=74159178
17.http://kultura.lrytas.lt/istorija/2016/10/02/news/poilsiautoju-pamegti-moletai-zydams-buvo-mirties-miestas-572972/
18.http://www.rujen.ru/index.php/%D0%9C%D0%9E%D0%9B%D0%95%D0%A2%D0%90%D0%99
19. http://www.xxiamzius.lt/archyvas/xxiamzius/20030115/nuom_01.html
20. Kam vaikų: novelės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1996. – 104 p.
21.http://lzinios.lt/lzinios/Gimtasis-krastas/vilniaus-gatviu-pavadinimai-nebeliks-k-skirpos-ar-melioratoriu-gatves-/253783
22.http://www.rujen.ru/index.php/%D0%9C%D0%9E%D0%9B%D0%95%D0%A2%D0%90%D0%99
