Kviečiame prisiminti 2011 m. pirmąkart pasirodžiusį, bet aktualumo anaiptol nepraradusį Lino V. Medelio straipsnį apie vadinamųjų liberalų „elito“ inicijuotą Lietuvos užvaldymą.
…arba dėl ko galime neišgyventi
Tartum gličiame šaltame rūke ryškėja siluetai madingais drabužiais. Veidai šviesūs putlūs entuziastingi… ir susimastę lyg apie tėvynės ateitį, tautą, lyg apie pilietiškumą, patriotizmą… Bet tavo viduje, giliai, tartum, kaip vaikystėje, krapštant snarglį iš nosies, lieka kažkas nemalonaus, kaži kokia velniava. Tada atsipeikėjęs supranti – Lietuvoje tu esi tik trumpalaikių, nuolat atsinaujinančių gaujų susirėmimų ir tylių karų stebėtojas. Arba auka, toje pakelėje ta pačia proga aptalžyta. Neatsitiktinai.
Gal kam reikia Spalio?
Sąjūdis atnešė laisvę ne tokią, kokios tikėjomės. Iš tikrųjų buvo pereita prie kitos išnaudojimo ir pavergimo sistemos, kurios esmė – naujieji pavergėjai mums iš pažiūros atrodo psichologiškai ir idėjiškai gana artimi, todėl tapo lyg nematomi. Paskutinius syvus iš žmonių čiulpia nebe sovietų socialistinė valstybė ir ją valdanti partokratija, nomenklatūra, biurokratija, bet tariamai laisva rinka ir ją įkūnijanti socialiai niekam neatsakinga verslo klasė, kurios pastangomis praradome daugiau žmonių negu sovietmečiu.
Atvirą prievartą ir tiesmukišką ideologinę propagandą pakeitė paslėpta, subtili prievarta, vykdoma švelniais kitaip mąstančių išstūmimo iš viešosios erdvės metodais. Pagrindinės naujosios ideologijos – mokslinio liberalizmo – idėjos yra trys: kosmopolitinė pasaulinė pilietinė visuomenė, globali kosmopolitinė demokratija, globali laisvoji rinka. Lietuvoje šias idėjas kaip tik ir propaguoja pilietinės visuomenės kūrėjai (Pilietinės visuomenės institutas ir visi kiti lygybių ir t.t. centrai) bei vadinamieji laisvosios rinkos ideologai.
Lietuvos laisvosios rinkos institutą (LLRI) daugiau nei prieš 20 metų įkūrė šeši ekonomistai, dabar neblogai prasigyvenę ir puikią karjerą padarę politikai bei verslininkai – Kęstutis Glaveckas, Nijolė Žambaitė, Petras Auštrevičius, Dainius Pupkevičius, Elena Leontjeva, Darius Mockus. Šiandien instituto finansiniai ir moraliniai rėmėjai (pažiūrėkite jo tinklalapyje) yra stambiausios šalies įmonės (ne tik privačios, ir valstybinės) bei koncernai. Štai Auksiniai rėmėjų kolegijos nariai yra Eurovaistinė, MG Baltic, Lietuvos dujos, Lukoil Baltija, Nacionalinė tabako gamintojų asociacija. Yra ir Sidabrinių narių-rėmėjų, pavyzdžiui: Swedbank, Danske, Nordea, SEB, Ūkio bankai, Pieno žvaigždės, Rokiškio pienas, Lietuvos aludarių gildija, fondas „Viltis-Vikonda“… Suprantama yra ir gintarinių narių, pavyzdžiui: Coca-Cola, prekybos tinklas IKI, Klaipėdos energija, Kretingos maistas, Lietuvos geležinkeliai, Lietuvos keliai, Lifosa, Nordic Sugar, Olifėja, Vakarų medienos grupė… Tarp ypatingų rėmėjų – Nyderlandų ambasada, Friedricho Naumano fondas… Iš viso per pusantro šimto galingiausiųjų, be kurių valios Lietuvoje nė plaukas nuo galvos nekrenta.
Ir darželinukui turėtų būti aišku, kad bet kuris iš tų „ramsčių“ atsuks institutui nugarą, jei tik pabandysi kreivai žvilgterėti į jo interesus. Tad bandant kritiškai analizuoti šalies ekonominę, socialinę (bet kokią) situaciją, sprendimus, lemiančius valstybės raidą, rinktis lyg ir nebėra iš ko – analizei ir kritikai belieka tokie neįtakingi vargšai kaip smulkusis verslas konkrečiai, arba, tarkim, vyriausybės bankininkystės politika – švelniai ir aptakiai – juk bankai vieni reikalingiausių LLRI rėmėjų.
Didžiausias paradoksas, kad bene visą instituto „juodąjį“ darbą atlieka ne mokslininkai, o vakarykščiai studentai-bakalaurai, tad apie rezultatų išmintį neverta kalbėti. Gal todėl VU prof. Povilas Gylys teigia, kad laisvosios rinkos propaguotojų pasisakymai ir publikacijos rodo, kad jie nelabai suvokia (arba nenori suvokti) ne tik valstybės vaidmenį ekonomikoje, bet ir laisvosios rinkos sąvokos esmę. Jis siūlo tą milžinišką įtaką darančią įstaigą vadinti Valstybės likvidavimo arba Monopolijų išlaisvinimo institutu.
Juk mūsų kapitalizmas yra kitoks nei Vakaruose, nes ir mūsų mąstymas kitoks. Ten kapitalistas pergyvenęs karus, maištus, streikus, o gal ir kruvino Spalio pavyzdžio Rusijoje įkvėptas, esmę suprato: nori ramiai gyventi? Dalinkis su tais, kurie tau krauna kapitalą! O čia mūsų ideologiniai titanai kapitalistui sako: et, nesirūpink, įstojus į ES niekas negresia, o kvailiams mes viską išaiškinsim kaip reikia…
Komsomolcai ant tilto…
Antikos laikais tilto statytojas privalėdavo sėdėti po juo, kol pravažiuos keletas akmenimis pakrautų vežimų. Taip jis savo galva užtikrindavo darbo kokybę. Kai vežimai pervažiuoja nauju tiltu galima saugiai perridenti ir savo vežimėlį. Ne kiekvienas sugeba statyti, bet nedera spjaudyti į tuos, kurie stato, telkia žmones statybai. Didžiausia kliūtis, trukdanti susitelkti dar norintiems gelbėti valstybę, arba tautiškai susitelkusios visuomenės trokštantiems žmonėms, yra savo vertės pajautimo, savigarbos ir savivokos stoka, dėl kurios nepastebima pagrindinė šių dienų takoskyra, ir tame rūke neįžvelgiamos dvi stovyklos – kosmopolitai ir tautininkai. Kaip tik pirmieji ir plėtoja kosmopolitinę europinių mankurtų visuomenę, kuri neabejotinai yra savotiškas sovietinės komunistinės visuomenės analogas. Jiems tautinės ir valstybinės vertybės ne tik neįdomios, nesvarbios, bet ir pavojingos, o vieninga Europos Sąjunga yra aukščiau visko.
Kadangi autorius labiau linkęs save priskirti prie kvailių nei prie titanų, jis gali pasiremti ir proletariato vadu Vladimiru Leninu, kuris sakė: „Centralizuota stambi valstybė (ES – aut.) yra milžiniškas istorinis žingsnis į priekį nuo viduramžinio susiskaldymo į būsimąją socialistinę (gal net ir komunistinę – aut.) viso pasaulio valstybę“, todėl tas proletariatas (europiniai mankurtai – aut.) remia visa, ,,kas padeda nacionaliniams skirtumams dilti, nacionalinėms pertvaroms griūti, visa, kas daro ryšius tarp valstybių vis glaudesnius ir glaudesnius, visa, kas veda į nacijų susiliejimą“.
Žinomas LKP ideologas Genrikas Zimanas aštuntame praėjusio amžiaus dešimtmetyje išplėtojo šias idėjas knygoje „Per suklestėjimą (būtent! – aut.) į vienybę“. Joje – suprantama ne tiesmukai – įrodoma: kai suklestėsim, mūsų, kaip tautos, nebebus (citatos paimtos iš labai sveikos Juozo Girniaus knygelės „Tauta kaip žmoniškoji tikrovė“). Kaip tik todėl, tas, kuris tautų asimiliacijos procese nemato progreso, tas – mažiausiai – ir yra kvailys. Arba ksenofobas. Arba rasistas. Arba homofobas. Arba nacionalistas ir patriotas, kas titanų nuomone yra tas pat, arba… ir t.t.
Sąvoka pilietinė visuomenė, atsisakant tautiškumo kategorijos, liberalais (ne visada partine prasme) ir naujais kairiaisiais save vadinantiems mūsų titanams leidžia žvejoti drumstame vandenyje, nes absoliuti dauguma žmonių nesuvokia, kad tokia pilietinė visuomenė yra egoistiškų individualistų darinys.
R. Ozolas teisus: dabar tautą naikina 8-9 dešimtmečiais į areną išėjusi nutautinto ir sumankurtėjusio komsomolo karta. Dabar ji, įkopusi į ketvirtą penktą amžiaus dešimtmetį, yra pačioje dvasios energijos ir fizinės jėgos viršūnėje. Įdomi tendencija: keičiantis kartoms ir vis labiau tolstant nuo anos Lietuvos, tolydžio augo cinizmas. Komsomolas čia gerokai pralenkia komunistus. Palyginkit: sakoma, AMB buvo vagis, bet jis, kitaip negu koks Zuokas, vis dėlto nesirengė nešioti ženkliuko, kad nuteistas už gerus darbus.
Šitie labai pavojingi todėl, kad dangstydamiesi vakarietiškumo širma suvilioja daug geranoriškų, bet naivių žmonių, kurie tiesiog negali atpažinti civilizuočiau atrodančių naujųjų kolaborantų. Be galo svarbu, kad kuo daugiau žmonių suprastų, kad tai tie patys sovietmečio komsomolcai, kurie tiesiog pakeitė ideologines etiketes ir dirba jau naujiems šeimininkams. Ar kas nors kada nors tikėjo, kad tautą išgelbės partijos ir komsomolo funkcionieriai? Taip manyti galėjo nebent visiški naivuoliai. Tai kodėl dabar turime manyti, kad ją gelbės europiniai titanai kosmopolitai – nauja sovietinių internacionalistų atmaina?
Horizontas ir tikslas
Jis rašo: „Mėginimas apie Europos Sąjungą kalbėti kaip apie naująją Sovietų Sąjungos versiją yra tik iš Lietuvos žiniasklaidos gautų žinių apie ją apibendrinimas ir pakėlimas į akademinį rangą, veikiausiai persipynęs su frustracija dėl savo šalies viduje gauto ne to kultūrinio ir politinio vaidmens, kurio tikėtasi“. Tai sako vienas žinomas filosofas, kažkada buvęs įdomiu intelektualu, o dabar apie save dažnai sakantis „mes“. Dar jam keista, „kad šitie šiaip jau įžvalgūs ir protingi žmonės (R. Ozolas, V. Radžvilas, A. Juozaitis, A. Jokubaitis – aut.) nemato pavojaus laisvei ir demokratijai Lietuvoje, bet puola vanoti liberalizmą, kuris čia visiškai ne prie ko“.. Ne, ponas Donskis nedoroja oponentų, nes tai, ką jis sako, nereikalinga įrodymų. Lygiai kaip nereikėjo jam įrodinėti, kad toks pilietis P. Stankeras negerai pavartojęs žodį (ar surašęs sakinį) paneigė holokaustą, nors tas pats istorikas yra parašęs apie 300 straipsnių ir 800 puslapių knygą apie… holokaustą. Ponas Donskis nediskutuoja, jis pasmerkia.
Tokios L. Donskio pozicijos tikriausiai lemia, kad jis kai kada vadinamas pagrindiniu ir svarbiausiu antitautinio pilietiškumo strategu bei ideologu. Tuo tarpu autentišku pilietiškumu derėtų vadinti visas iniciatyvas ir veiksmus, kurie turi aiškų vertybinį horizontą ir tikslą – išsaugoti tautą bei valstybę. Anie gi moko visai ko kito – burtis į trumpalaikius vilkiškus sambūrius, siekiant išplėšti sau kuo daugiau naudos. Tai vadinama teisių gynimu.
Instruktoriai, mokantys, kaip tai padaryti kuo efektyviau, vadinami demokratijos ir pilietinės visuomenės kūrėjais ir gauna už tai saldų ar dar saldesnį Eurosojūzo bučkį. Jų daugėja, bet dar nėra daugiau nei nepamainomų šokių, talentų ir kitų televizinių šou vedėjų: D. Kuolys, V. Vasiliauskas, V. Valentinavičius, R. Sakadolskis, R. Miliūtė, kun. A. Peškaitis, G. Steponavičius, R. Šimašius, R. Kuodis, M. Adomėnas, N. Putinaitė. N. Šepetys, R. Vilpišauskas, A. Navickas, N. Vasiliauskaitė, Š. Liekis, J. Žilinskas
….
Pasak filosofo A. Degučio (ar jo dar nėra L. Donskio sąraše?) liberalusis elitas užima vis labiau priešišką poziciją savųjų atžvilgiu; savo paties visuomenėje jis veikia kaip svetimų ir priešiškų gaivalų gynėjas ir galiausiai kaip tėvynės išdavikas. Žinoma, pačiam „elitui“ tokia pozicija neatrodo išdavikiška, nes jokia tėvynė jam niekad neprilygs atviros visuomenės idealui. Veikiau priešingai, vedamas šio idealo tėvynės meilę jis traktuoja kaip prietarą ir atgyveną, kaip kliūtį kelyje į atvirą visuomenę. Jis įtariai šnairuoja į bet kokias patriotizmo apraiškas ir yra visada pasiryžęs jose įžvelgti tautų nesantaikos, nacizmo ir fašizmo pradmenų, o pats tautos atvirumą svetimoms tradicijoms naudoja kaip taraną savo šalies tradicijoms griauti.
Todėl, kad jis titanas. Jis nenugalimas, nes už jo beveik visa Europa. O mes vėl ir vėl ropščiamės iš lopšio. Mūsų nedaug, mes maži, ir mes lyg kvailiukai. Tai tokie, kuriuos muša, bet jie vis dar tiki.
