Ne pirmą kartą sausio tryliktą dieną, tos dienos minėjime praleidau Seime. Sausio tryliktąją sunku vadinti pergalės švente. Ir vis dėlto, ji kruvina tada tamsoje, dabar teisingai vadinama Laisvės gynėjų diena.
Tas vakaras, ta naktis, brangi, ir tada – tokia skausminga pergalė. Į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą buvau įleistas parodęs savo pažymėjimą. Jau buvau „Vilniaus laikraščio” redaktorius.
Tomis 1991 metų sausio mėnesio dienomis Šiauliuose (ne Vilniuje, nes Spaudos rūmai jai buvo okupuoti.) išleistas nemokamas keturių puslapių ”Vilniaus laikraštis” nr. 2 (15), apimantis 17-24 dienų laikotarpį. Laikraščio kolektyvas ir draugai dirbo įtemptai, tad verta susipažinti bent su ištraukomis iš to meto skubiai parengtų ir neabejotinai vėliau patikslintų žinių. Esu tikras, kad skaitytojas, ypač jaunasis, bent iš dalies pajus tos sausio 13 dienos ir nakties atmosferą.
Kas laikraščiui rinko faktus, bendraudamas su Lietuvos ir Vilniaus gynėjais, rinko informaciją ir iš kitų šaltinių. Čia straipsniai sutrumpinti, o žurnalistų pavardės pateikiamos ištraukos pradžioje, prieš rašinio pavadinimą.
***
Aldona ATKOČIŪNAITĖ iš interviu su monsinjoru kunigu K.Vasiliausku (1922-2011). MATAU ŠVIESIOS ATEITIES VILTĮ
Iš tiesų, ir tada mes buvome skaudžios okupacijos artumoje ir dabar jaučiame, kad šie įvykiai stumia tautą į labai skausmingos okupacijos bedugnę.Kaip tada, taip ir dabar pagrindinis dalykas, mano manymu, tautai išlikti vidujai švariai, tvirtai, kantriai ir vieningai. Mes neturime galimybės fiziškai pasipriešinti ginklams ir tankams. Dabar mes negalime apginti savo brangiausių pastatų, jų įrengimų. Juos užgrobę okupantai skriaudžia ne tik žmones. Jie keršija net ten eantiems daiktams. Aš manau, mums lieka viena – kovoti už mūsų vidinį tyrumą, tvirtumą. Kokie pavojai mums yra šiandieną? Pavojus – vidujai susipurvinti. Baisiausias – išdavystės pavojus. Labai gaila, kad jau dabar žinoma nemaža išdavystės atvejų. Skaudu, kai nelaimės ištikta tauta neatlaiko, pristinga drąsos ir tvirtumo. Baisu, kai žmones paliečia nevilties purvas, keršto ir neapykantos purvas…
Vita MORKŪNIENĖ. BENDRA NELAIMĖ, BENDRAS RŪPESTIS
Jau visą savaitę dirba miesto operatyvinis štabas. Jam vadovauja mero pavaduotojas A.Putramentas… Visą parą pasikeisdami dirba štabo nariai, visą parą dirba ir štabo aktyvas – atsakingi merijos darbuotojai – budėdami prie telefonų, fiksuodami sistemingai iš gyventojų, įmonių ir organizacijų gaunamą informaciją, koordinuodami įvairių tarnybų veiklą. Telefonai netyla, žmonės neabejingi tam, kas dedasi aplink, pranešdami vienokią ar kitokią informaciją.
Savaitgalio dienomis į Vilnių ginti svarbiausių sostinės objektų iš visos Lietuvos suplūdo daugybė žmonių.
Be sutrikimų dirbo prekybininkai, jie pasistengė, kad parduotuvėse nepristigtų būtiniausių produktų. Vien duonos tomis dienomis parduota trečdaliu daugiau negu įprasta. Padėkos verti visuomeninio maitinimo įmonių darbuotojai, daugelis kavinių, arbatinių Gedimino prospekte dirbo visą parą.
Padidėjęs keleivių srautas privertė gerokai pasispausti ir miesto transporto darbuotojus. Troleibusai važinėjo daug ilgiau, o 3-as ir 11-tas važinėjo ištisą parą. Neišvengta ir nuostolių – sudaužyta, sulamdyta, tankais sutraiškyta daug lengvųjų automobilių. Buvo parūpinta per 600 nakvynės vietų. Miesto savivaldybė padėjo žmonėms grįžti į namus.
Valdas KAMINSKAS. GINKLUOTI PRIESAIKA
To nelemto antradienio, kai įsiaudrinusi jedinstveninkų minia bandė šturmuoti Aukščiausios Tarybos centrinį įėjimą, vakare į AT atvyko Krašto apsaugos savanoriai. Keli šimtai vyrų, pirmąkart surinktų iš visos Lietuvos į vieną daiktą, pradžioje neturėjo nieko – nei ginklų, nei apsisaugojimo priemonių, nei elementarių buities reikmenų, nei buvimo didele organizuota karine dalimi patirties. Buvo davę tik priesaiką nesitraukti iš AT rūmų. Beginkliai, iš pradžių jie nebūtų galėję atremti nei siautėjančios minios, nei ginkluotų banditų būrių.
Vėliau vyrai apsiginklavo metaliniais strypais. Vieniems strypus davė, kitiems teko susirasti patiems. Ir vyrai rado – dabar AT laiptų turėklus belaiko vienas kitas metalinis virbas. Nieko nepadarysi. Šis faktas tik dar kartą liudija, kokia jauna, kaip menkai aprūpinta, bet apsukri ir išmoninga toji Lietuvos Respublikos veikianti armija.
Dovilė BUDRYTĖ, Aušra RADZEVIČIŪTĖ. GRINDYS BUVO SLIDŽIOS NUO KRAUJO
Ligoninėse (pasakoja gydytojai), pirmojoje (ligoninėje, sausio 12-13 d.): daug ligonių, jie netelpa palatose, guli vežimėliuose, ten pat statomos ir lašelinių sistemos. Anksčiau besigynę ligoniai savanoriškai išėjo iš palatų, jas užleisdami sužeistiesiems, suguldytiems ant grindų, foje, net voniose. Dirbo daug savanorių (nedirbančių 1-oje ligoninėje) gygdytojų, medicinos seserų, padėjo studentai medikai, donorai. „Greitosios” vežė ne po vieną ligonį – jų buvo daug: stovinčių, gulinčių, sėdinčių. Ligoninės grindys buvo slidžios nuo kraujo. Besiveržiančių kuo greičiau operuotis nebuvo: „Gal jūs greičiau operuokite, aš stipresnis, pakentėsiu…”
Kitą dieną mieste pasklido gandai, kad desantininkai rengiasi šturmuoti ligonines ir išsivežti visus įvykių liudininkus. Nors faktai nepasitvirtino, dalis stipresniųjų ligoninę paliko.
Antrojoje sausio 14-ąją lankėsi esantys „iš prokuratūros”, klausinėjo, kiek kokioje palatoje yra ligonių, kokie sužeidimai ir pan. Šios informacijos jie negavo.
Dovilė BUDRYTĖ, Eglė BERŽELIONYTĖ. Pasaulis apie LIETUVOS KRAUJĄ
„Laisvės” radijo korespondentas – Bostono universiteto daktarui Eliui Krakauskiui: sausio 14-osios „Independent” vedamajame rašoma , jog yra duomenų, kad Maskva šantažavusi Vašingtoną: jei JAV žengs ryžtingų žingsnių dėl Lietuvos, ji nesulauks Maskvos paramos dėl Kuveito. Tokiu atveju Gorbačiovas turėjo iš anksto žinoti apie Lietuvos kraują?
Maršalas Jazovas: Lietuvoje mėginta įvesti buržuazinę diktatūrą. Tankai Lietuvoje nešaudė. Jokio įsakymo iš Maskvos nebuvo. Tai vietiniai kariai atsiliepė į komiteto prašymą sustabdyti antisovietinę propagandą.
TSRS vidaus reikalų ministras generolas B.Pugo: Šaudę kareiviai tik gynėsi, palaikau kariuomenės veiksmus.
Sausio 14-ąją Briuselyje. Europos bendrijos užsienio reikalų ministrai ėmė aptarinėti situaciją Lietuvoje. Vienintelis Danijos atstovas kategoriškai griežtai pasmerkė TSRS veiksmus: „Apie kokią pagalbą galima kalbėti sistemai, kuri, neįstengdama išmaitinti šalies, pajėgia siųsti laisvei žudikus. Lietuvą labiausiai palaikę Baltijos ir Skandinavijos šalys”… Buvo iškviestas TSRS ambasadorius. Jam pranešta, jog Europos Bendrija smerkia TSRS dėl įvykių Lietuvoje.
Žinutės iš radijo stočių BBC ir „Svoboda” laidų sausio 14 d. :
Į klausimą ar M.Gorbačiovas davė įsakymą šaudyti į žmones, ar ne, yra tik du atsakymai. Jei ne, tai jis nebekontroliuoja šalies armijos, jis tik marionetė. Tai reikštų, kad demokratija mirė iš šeštadienio į sekmadienį, naktį Vilniuje. Pats Gorbačiovas teigia, kad apie įvykius Lietuvoje jis sužinojo tik po kraujo praliejimo. Iš parlamento tribūnos prezidentas pasakė, kad jam sunku susikalbėti su dabartine Lietuvos vadovybe. Pirmadienio pokalbį su V.Landsbergiu jis pavadino neproduktyviu, pridurdamas, kad sunku rasti kelią į dialogą, kol respubliką valdo tokie žmonės. Spaudos konferencijojeAT V.Landsbergis pasakė, jog žodis „neproduktyvus” atsiradęs dėl griežtų jo protestų M.Gorbačiovui.
Pasaulio šachmatų čempionas G.Kasparovas savo interviu pasakė, kad prasidėjo raudonojo fašizmo puolimas, kuriam vadovauja M.Gorbačiovas, ir dabar daug kas priklauso nuo Rusijos demokratų, ypač B.Jelcino.
Gonkurų premijos laureatė Margarita Diuras pasakė, kad tik sužinojusi apie įvykius Lietuvoje, ji pajuto lyg užmušamas vaikas. M.Gorbačiovas nusikaltėlis. Ji taip pat dalyvavo protesto demonstracijoe prie TSRS pasiuntinybės Paryžiuje.
Audronis IMBRASAS. Pasakoja Lietuvos radijo ir televizijos valdybos pirmininkas Laimonas Tapinas. NAKTIS TV KOMITETE
– Pačios operacijos pradžios nemačiau. Kartu su kitais TV vadovais buvau Generalinio direktoriaus kabinete. Kad atvažiuoja tankai, žinojome. Iš Šiaurės miestelio traukusi tankų kolona suskilo į dvi. Viena pasuko link mūsų, kita – link TV bokšto. Ką spėjome – operatyvią medžiagą, dokumentus – išgabenome. Tačiau sunkios aparatūros išnešti, žinoma, nepajėgėme.
Savo vietoje teliko visi tą pamainą dirbusieji. Diktorė Eglė Bučelytė, kaip matė žiūrovai, nesitraukė iki paskutinės minutės. Aidėjo sprogimai, automatų papliupos. Kažkas sprogo čia pat, direktoriaus kabineto prieškambaryje, kur paprastai sėdi sekretorė. Taip ir prasėdėjome apie keturiasdešimt minučių, išėjome jau nutilus mūšio garsams.
Traukiau koridoriais… Nekreipdami į mane jokio dėmesio, pro šalį bėgo kariaiviai. Jie šeimininkavo kabinetuose: buožėmis laužė stalus, daužė telefono aparatus. Dar kartelį nusikeikęs karininkas, liepė man nešdintis lauk…
Mano mašina per stebuklą stovėjo sveika, nors netoliese buvo tankų prie grindinio priplotos. Kai įjungiau motorą, pribėgo vyriškis ir paprašė nuvežti ligoninėn sunkiai sužeistą žmogų. Jiems įsėdus, instinktyviai atsisukau, link mūsų važiavo tankas… Atsitokėjau tik prie ligoninės.
Albinas STUMBRYS. OSTANKINO FILIALAS VILNIUJE
Apie situaciją TV bokšte papasakojo Ryšių ministerijos elektros departamento direktorius Viktoras Micka.
-Televizijos bokšto kompleksas susideda iš paties bokšto, kuriame įsikūrę techninės tarnybos ir administracijos. Į bokštą, žinoma, mūsų neįleidžia. Tik saviškius. Iš Maskvos atvyko penki Ostankino televizijos bokšto techniniai darbuotojai. Centrinės televizijos pirmosios programos transliacija jau atnaujinta, dėl elektros maitinimo sistemos gedimų buvo nutrūkusi. Kartu su kareiviais bokšte šeimininkauja jedinstvininkai. Kai buvo įleisti mūsu žmonės, pamatėms klaikų vaizdą: išlaužyti ir apiplėšti visi iki vieno seifai, sandėliai, išdaužyti baldai. Darbuotojai pasigedo netgi savo asmeninių daiktų.
LM, laikraščio žodis. DEMOKRATIJA, TEISĖTUMAS, TANKAI…
Kas tai? Dvesiančios imperijos konvulsija, pabaigos pradžia? Vėl sutemo naktis? Ilgam?
Niekas nedrįsta tvirtai prognozuoti, kas vyksta Tarybų Sąjungoje. Naiviausia – TSRS vyksta karinis perversmas, „gerasis” M. Gorbačiovas nežino arba neteisingai informuojamas (?) apie tai, kas vyksta Lietuvoje ir yra karinio komplekso įkaitas.
Romantiškoji versija: M.G., politikas aktorius, leidžia siautėti generolams, gal paskutinį kartą tam, kad galėtų juos galutinai sukompromituoti ir jais atsikratyti.
Patikimiausia versija, kad perversmas vyksta, o M.G. susivienijęs su juodaisiais generolais, siekia bet kokia kaina sulaikyti imperijos žūtį, nepaisydamas kraujo jau pralieto Lietuvoje arba prasiliesiančio Latvijoje, Estijoje, maištinguose Rusijos centruose. Visais atvejais – aiški partokratinio aparato ir imperinio militarizmo sąveika.
… Šiandien laikas dar dirba mūsų naudai. Vilnius gyvas barikadų, nakties laužų ir dainų, karštų širdžių, blaivaus proto ir gilios Atminties miestas
Laikykimės ir nepamirškim nors karių maža, jie ištvers, kovoto jų daug – tai mes – ir Lietuvai reikalingi gyvi, o ne mirę.
PO ŠIUO TEKSTU dviem juodais brūkšniais laikraštyje pažymėtos eilutės:
„Lietuvos respublikos AT deputatas Romualdos Ozolas pateko į autoavariją. Medikai konstatavo pirmojo laipsnio sutrenkimą, sumuštas kelio sąnarys. Jo sveikatos būklė stebima„.
***
DEPUTATAI RAMŪS. Iš Aukščiausiosios Tarybos telefonu dienraščiui praneša Linas Medelis:
Ketvirta-penkta valanda ryto. Parlamente tamsu. Šviesa dega tik prezidiumo salėje, kur posėdžiauja 82 deputatai. Pagrindimas įėjimas į rūmus ir pirmojo aukšto langai užbarikaduoti krėslais, kėdėm, stalais. Deputatai posėdžiauja per pečius persimetę dujokaukes. Prezidiume sėdi V. Landsbergis, K. Motieka, Č. Stankevičius. Pirmas klausimas, ką daryti? Vieningai nutariama, kad reikia suformuoti ginybos komitetą. Tačiau apsispręsta priimti nutarimą, kuriuo užsienio reikalų ministras A. Saudargas ypatingu atveju yra skiriamas Ministru pirmininku emigracijoje ir jam pavedama suformuoti emigracinę vyriausybę.
Gaunama labai daug prieštaringos informacijos. /…/ Iš Molėtų savivaldybės pranešama, kad gauta telegrama, jog Parlamentas jau užimtas. Matyt panašias telegramas gavo ir kiti rajonai /…/ Malonesnė žinia, kad Kauno radijo stotis, kurios buvimo vieta įslaptinta, veikia.
Krašto apsaugos departamento generalinis direktorius A. Butkevičius pasakė, kad tai, kas vyksta Lietuvoje yra kariškių pučas, iš centro nekontroliuojamas. Tačiau centras ir M. Gorbačiovas visiškai atsakingi už tai, kas čia vyksta…
Kelis kartus Parlamento deputatai kreipėsi į žmones susirinkusius aikštėje, kad šie truputėli pasitrauktų nuo rūmų. Kaip pasakė vienas deputatas, mums reikalingi liudininkai, o ne aukos/…/
***
Tą pačią dieną pasirodė vieno lapo taip pat nemokamas „Respublikos” dienraštis su mano padiktuota žinia. Spaudos rūmai jau buvo užimti. Taigi laikraščiai greitai vargiai būtų išleidžiami, abejotina. Ir nuo to laiko Sausio 13-osios aidą tyliau ar garsiau išgirstu savaip. Tąkart jau prietemoje sėdau į, berods, armėnų gamybos barškalą panašų į mikroautobusiuką, tik be langų ir be sėdynių.
Aplėkiau tiek televizijos-radijo bokštą, tiek TV ir radijo centrą. Jau vėliau prie Aukščiausiosios Tarybos minioje sulaukiau, sulaukėme, atbėgusių keleto jaunikaičių žinių apie terorą prie bokšto.
Laužai, arbata, bendravimas labai vienijo minią… O viduje? Prietema, tamsa. Vaikinai savanoriai gynėjai besiilsintys minkštuose foteliuose, vos besilaikantys turėklai į antrą aukštą, tualetuose ant grindų ir palangių buteliai su Molotovo kokteiliu (suomių išradimas deginti sovietinius tankus) ir… nepaprasta ramybė. Išsigandau tik kartą. Krūptelėjau, kai pro langą iš antro aukšto pažvelgiau į sausakimšą aikštę: kas būtų, jei koks niekšas nuo stogo mestų granatą…
Paskui kunigas Robertas Grigas Aukščiausioje Taryboje (žodis Seimas oficialiai pradėtas naudoti nuo 1990 m. kovo 11 d.). Jis aukojo Mišias salėje ir visus labai sustiprino. Paskui rami ir tyli eilė gauti reikiamo dydžio dujokaukę. Pasimatavęs gavau ir aš. Dujokaukės buvo reikalingos, nes gauta žinių, kad galimas puolimas dujomis.
To laiko turinį prisiminti po tiekos metų jau sunku – man liko sielą stiprinantis jausmas. Faktai lieka istorijai, jausmai gali būti amžini. Galima pamiršti pavardes ir vardus, o veidai atpažįstami ir kai burys iš salės nusileidžia prie paradinių durų, tu matai ir pasijunti esąs tarp giminių, kur kalba šypsena ir akys. Stipriausias šiemetinis minėjimo jausmas mane dar lydi: padedami choro giedojome himną ir, padedant chorui, jis skambėjo taip puikiai, kad manyje tebeskamba.
iR … paskutinė apklausa iškalbinga – tik 6 procentai nori eiti į kariuomenę. Kitiems labiau patinka „kaifuoti”, tatuiruotis, darkyti kalbą ir papročius, vardus ir pavardes, vogti, pezėti nesamones, remti vagis ir t.t. Galim švysčioti savo mobiliųjų telefonų lempelėmis, bet tai ne šviesa tunelio gale.