Sunku tikėtis, kad Rusija Lietuvai grąžintų kultūrines vertybes, įskaitant ir dokumentus, artimiausiu metu. Tačiau šį bei tą ir dabar galima išgriebti interneto mariose, pavyzdžiui, Aleksandro Jakovlevo (1923 – 2005, А. Н. Яковлев) asmeniniame fonde. Šio akademiko, laikomo M. Gorbačiovo „perestroikos“ projektuotoju, beje, apdovanoto Gedimino ordino Komandoro kryžiumi, fonde aptikau ir dokumentą, kiek netikėtoje šviesoje parodantį padėtį sovietinėje Lietuvoje frontui ką tik nugriaudėjus į Vakarus. Jame 35 metų KGB generolas leitenantas Tkačenka 1945 m. liepos 9 d. KGB generaliniam komisarui, Stalino represijų organizatoriui ir vykdytojui Lavrentijui Berijai rašo: „Laikau būtinu Jums pranešti kai kuriuos duomenis, charakterizuojančius Lietuvos TSR tarybinių ir partinių organų būseną ir darbą“. Pranešimas, kurį Berija nedelsdamas persiuntė J. Stalinui, yra dviejų dalių.
1. Apie tarybinio ir partinio aparato užterštumą antitarybiniu elementu
Šiuoje dalyje pateikiamas trijų dešimčių antitarybinių elementų sąrašas, jame nurodomi aukšti pareigūnai: Liaudies komisariatų (šiandien sakytume – ministerijų), jų skyrių vadovai ir pavaduotojai, miestų, valsčių partiniai sekretoriai, įmonių direktoriai. Jie kaltinami dalyvavimu pogrindžio veikloje, pagalba besislapstantiems liaudies priešams, nacionalistų įdarbinimu. Pavardės ir vardai iškraipytos rusiška maniera. Pavyzdžiui, pirmas sąraše Vytautas Vazalinskas (Вазелинскас Витавтас), Lietuvos tarybinių ūkių liaudies komisariato vadovas (šiandien sakytume, ministras), savo bute nuo arešto slėpė buvusį žemdirbystės ministrą ir vokiečių okupacinės valdžios teismų palatos narį Vitkų. Jis yra priėmęs į darbą ir keletą politiniu atžvilgiu abejotinų asmenų. O štai LTSR sveikatos apsaugos liaudies komisaras Vytautas Girdzijauskas (Гирдзяускас Витавтас) pats yra antitarybinis elementas, palaiko ryšius su nelegalioje padėtyje esančiu Lietuvos laisvės armijos aukščiausiojo štabo nariu Zaskevičiumi (daug vėliau asmuo tokia pavarde tapo žinomas kaip KGB agentas – LVM).
Šalia pavardžių prierašai: ruošiami dokumentai suėmimui, suimtas, šiomis dienomis bus areštuotas.
2. Kai kurie faktai apie partinių-tarybinių organizacijų darbo trūkumus
Generolas piktinasi, kad Lietuvos partinės organizacijos nevykdo komunistų partijos nutarimų dėl kovos su „lietuviškai vokiškais buržuaziniais nacionalistais“, ir tai visai nekelia reikiamo nerimo Lietuvos vadovybei. Patys vadovai per mažai dirba, nebūna „vietose“, darbininkai ir valstiečiai jų negirdi ir nemato. Lietuvos KP (b) sekretorius drg. Sniečkus (Lietuvos komunistų partijos (bolševikų) sekretorius Antanas Sniečkus šiame poste išsilaikė 33 metus – LVM) kartais vakarais būna darbe, o likusieji – Sovnarkomo pirmininkas (t.y. vyriausybės vadovas – aut.) drg. Gedvilas, jo pavaduotojai, liaudies komisarai, taip pat CK aparato darbuotojai, vakarais „kaip taisyklė“ nedirba (tikriausiai tai aliuzija į paties draugo Stalino įprotį dirbti iki išnaktų – aut.).
Pavasarį šitas klausimas buvo aptariamas LKP(b) CK biure. „…reikėjo įdėti daug vargo, – rašo Tkačenka, – įrodinėjant būtinybę aparatui dirbti bent 8 valandas per parą“.
Aukščiausiosios tarybos prezidiumo pirmininkas draugas Paleckis viename posėdyje atsidusęs pareiškė: „Tai bent būdavo senais gerais laikais (prie Smetonos – aut.) – atidirbai sau 6 valandas ir niekam nieko nebeprivalai, niekas tavęs netrukdo“.
Maža to, Paleckis įtariamas paslapčių išdavimu: „Drg. Paleckis visiškai slaptais valstybiniais reikalais dalinasi su savo šeimos nariais, iš kurių šios žinios greitai patenka mums priešiškiems asmenims“.
Į Vilnių atvykę du aukšti pareigūnai Suslovui (Michailas Suslovas, tuo metu VKP(b) CK Lietuvos biuro pirmininkas, Maskvos vietininkas – aut.) ir Sniečkui pranešė apie pasirengimą operacijai suimti antitarybinio pogrindžio dalyvius ir banditus bei apie numatomą „banditų vadeivų“ šeimų iškeldinimą. „Tą pačią dieną drg. Sniečkus apie viską smulkiai papasakojo drg. drg. Gedvilui ir Paleckiui, o š.m. birželio 6-ą mūsų agentas „Stogov“ pranešė: „Vakar, birželio 5-ą, aš susitikau su „Lietuvos laisvės armijos“ („LLA“) miesto štabo nariu Liudu Bulka, kuris pasakė man, kad šiomis dienomis į Vilnių atvyks Vilniaus apygardos „LLA“ štabo narys Gylys. Jis atvyksta labai nelaiku, nes šiomis dienomis prasidės dideli suėmimai. Kai aš suabejojau šitų žinių tikrumu, Bulka man pasakė, kad šitos žinios tikslios, nes Paleckio dukra, besimokanti 6-oje gimnazijos klasėje, jam sakiusi, kad čionai atvažiavo NKGB generolas pulkininkas, apsigyvenęs Akmenų gatvėje, ir įsakė pradėti lietuvių suėmimus, todėl namuose geriau nenakvoti“.
Generolas aiškiai Paleckiui nesimpatizuoja: Cituojami agentūriniai pranešimai: „… mano geram bičiuliui teko susitikti su Prezidiumo pirmininku Justu Paleckiu, kuriam pastarasis kaip geram pažįstamam pareiškė: „Žinai, mūsų komunistų-lietuvių keliai skiriasi. Velniai žino, bjaurias direktyvas duoda Maskva, o mums tenka jas vykdyti. Mes gerai žinome, ko nori mūsų šalis ir liaudis, bet mes bejėgiai. Visur veikia tamsiosios Kremliaus jėgos, kurios gali ir neabejotinai atves lietuvių liaudį į išsigimimą ir išnykimą“.
Generolui nerimą kėlė ir tai, kad kartais Sniečkus susitikdavo su bendražygiais lietuviais, nedalyvaujant antrajam sekretoriui Isačenkai (visi antrieji būdavo Maskvos statytiniai – aut.). Taip buvo ir po minėtų suėmimų Vilniuje. Sniečkus priekaištavo: „Va, tai tau, Maskvoje mes raportavome, kad pas mus viskas gerai, o dabar toks nemalonumas. Jūs žinote, juk liepos 10-ą pas mus respublikinis inteligentijos suvažiavimas, kaip mes jiems paaiškinsim šituos suėmimus?“
Tkačenka nepraleido progos įkąsti ir Suslovui, privalėjusiam geležine ranka vadovauti Lietuvos „vadovams“: „Drg. Suslovas dirba mažai. Nuo to meto, kai buvo organizuotas VKP (b) biuras [Lietuvai] apie pusę laiko jis praleido Maskvoje /…/, dieną darbo metu jį dažnai galima pamatyti skaitantį grožinę literatūra, vakarais (išskyrus retus atvejus, kai nėra suvažiavimų arba pasitarimų) tarnyboje būna retai. /…/ Tuo tarpu drg. Suslovo pasisakymai CK plenumuose ir įvairiuose pasitarimuose yra labiau pamokomojo pobūdžio. Prie tų pamokymų ir kalbų vietos vadovai taip priprato, kad į juos nekreipia dėmesio ir sau išvadų nedaro“.
Mašinėle spausdinto teksto pabaigoje tik parašas: Tkačenko. Nei vardo, nei pareigų nėra.
Komentaras. Šį bei tą apie apie Tkačenką sužinoti galima. Nusipelnęs saugumietis Ivanas Tkačenka (Иван Максимович Ткаченко) interneto portaluose randamas daugybę apdovanojimų pelniusių kagėbistų sąrašuose. 1941 m liepą, sovietinei armijai traukiantis nuo vokiečių puolimo, jo įsakymu sušaudyti 757 kaliniai-liaudies priešai Ukrainoje. Vėliau „kovojo“ deportuodamas į TSRS rytus 650 tūkstančių čečėnų, ingušų, kalmukų, karačajų. Turėjo KGB vertinamą bruožą – visur rasdavo tarybų valdžios priešų. Net per daug.
Štai jis komandiruojamas į Iževską pagelbėti ginkluotės komisarui. Netrukus Maskvą pasiekia telefonograma Berijai: „Iževsko gamykloje, kur gaminamas kulkosvaidis „Maksim“, išaiškinau kenkėjus: cecho Nr. 5 viršininką Viktorovą A. P. ir cecho Nr. 8 viršininką Afanasjevą L. V. /…/ prašau Jūsų sutikimo juos represuoti. Be to, šios gamyklos direktorius Dubovoj – labai silpnas darbuotojas. Prašau Jūsų nurodymo nušalinti jį nuo darbo, o gamyklos direktoriumi paskirti Sysojevą P. A., šiuo metu metu dirbantį vyriausiuoju mechaniku Iževsko mašinų gamykloje...“.
Berija tąkart telefonu iškeikė šnipinėti ir specialistus skųsti ėmusį generolą net labai rusiškais keiksmažodžiais, tačiau toks žmogus sistemai buvo reikalingas.
Generolo pranešimas rodo, su kokiu nepasitikėjimu Maskva žvelgė į ištikimybę sovietams parodžiusius kolaborantus. Kita vertus, gal būt Berijai gerai žinomas šio KGB „inspektoriaus“ pomėgis sutirštinti realybės spalvas tąkart pristabdė represijas prieš Lietuvos bolševikinę vadovybę, gerai žinančiai, „ko nori mūsų šalis ir liaudis“. Dera atsižvelgti į bendrą situaciją: 1945 m. bolševikinės valdymo struktūros dar tik kūrėsi, stiprėjo ginkluotas pasipriešinimas sovietiniams okupantams, trėmimai ir areštai jį dar labiau skatino; galima spėti, kad buvo baiminamasi ir reakcijos, jei, remiantis tokia informacija, būtų suimti patys Lietuvos pardavėjai. Kita vertus, buvo aišku, kad susilpninus represijas, tiems pastariesiems gyvenimas Lietuvoje būtų psichologiškai bei fiziškai nesaugus. Tad Paleckio „disidentinės“ nuotaikos gyvos realybės neatspindi – „Stalino saulė“ parvežta, kelio atgal nėra.
Tkačenkos pranešimas iliustruoja pirmųjų pokario metų atmosferą ir gniaužtus, kuriuose Maskvos KGB laikė net vietinius kolaborantus. 1947 metų viduryje generolas iš Vilniaus buvo perkeltas į Pietų Uralą. Suslovas po Stalino mirties netrukus tapo didžiausiu kompartijos ideologu. Nemanykim, kad jis pamiršo skundiką. 1955 m. Tkačenka mirė Čeliabinske, sulaukęs vos 45 metų. Mirties aplinkybės nenurodomos.
Labai įdomūs ir netikėti faktai.
Ačiū, Linai.