2025-01-13, Pirmadienis
Naujienlaiškis

Liucija Lenkauskaitė. Lietuva žada nusižudyti. Kreipiuosi į jus, Premjere

Šaltinis

Kreipiuosi į jus, Premjere. Šiuo laišku, kurio niekas, o labiausiai jūs nenorėsite skaityti.

Beje, esame pažįstami. Atsimenu jus dar nuo tų laikų, kai pati dirbau žurnaliste, jūs buvote policijos generalinis komisaras, Dailis Alfonsas Barakauskas — vidaus reikalų ministras (kurį vėliau pakeitėte), o Algirdas Butkevičius — ministras pirmininkas (kurį pakeitėte dar vėliau).

Tada daugiau šypsodavotės. Dabar dažniau atrodote užguitas.

Šį savo laišką pradėsiu nuo kelių trumpų istorijų. Pirma, apie tai, kad pati kadaise sirgau depresija.

Apie tai jau esu viešai kalbėjusi, tad nesiplėsiu. Buvo blogai. Tiesą sakant, buvo jau beveik blogiausia. Bet, laimei, mano istorija yra sėkmės istorija. Atsigavau, ir nuo to laiko visad atvirai ir kuo garsiau pasakoju, kas man nutiko, ir kaip išsikapsčiau.

Neįsivaizduojat, kiek daug žmonių su manimi yra susisiekę, prašydami pagalbos, patarimo, ar tiesiog norėdami pasakyti, kad mano atvirumas juos įkvėpė gydytis.

 

Daugiau ginčijamasi, ar leisti „dvigubą v“ rašyti pase

Beje, tas atvirumas kažkaip net išlaisvina. Geras jausmas kalbėti atvirai. Tyla išties žudo. Todėl šią vasarą vienai iš rimtesnių Lietuvos radijo stočių pasiūliau laidos apie psichikos sveikatą idėją. Parengiau visą planą, buvau laiminga ir naivi.

Pokalbis su programų direktore buvo išsamus, daug žadantis, netgi supratingas. Ir po savaitės man telefonu pasakė, kad tokiai laidai tinklelyje nėra vietos. Jiems gal pasirodė, kad niekas neklausys. Taigi „depresiją varo“ tokios temos.

Tai, kad esame Europos savižudybių statistikos viršūnėje jau daug metų (kai kurias šalis lenkiame kone dvigubai), tai, kad apskritai Lietuvai gresia demografinė krizė, kad emigruojame akinančiais mastais, kad kas ketvirtas Lietuvos žmogus greičiausiai serga psichikos liga, yra niekam neįdomūs, nereikalingi ir netgi trukdantys faktai. Nepatogios tiesos, kurios neskamba patraukliai, moderniai, hipsteriškai.

Daugiau ginčijamasi, ar leisti „dvigubą v“ rašyti pase. Tai yra svarbesnis dalykas, negu masėmis besižudantys Lietuvos žmonės.

Antra istorija. Jeigu kartais negirdėjote, neseniai nusižudė dvylikos metų mergaitė. Taip, ji nusižudė. Kraupu tai girdėti? Pakartosiu — ji nusižudė. Dvylikos metų.

Istorija klasikinė: vaikas buvo geras, niekam neužkliūdavo, visad šypsodavosi, visi šoke. Istorija rezonanso sulaukė tik žiniasklaidoje. Jokių valdžios reformų. Lieka tik kausimai: kaip smarkiai turi būti blogai, kad nusižudytų dvylikos metų žmogus? Kiek daug jų turės dar nusižudyti, kad reformos prasidėtų?

Tik priminsiu, kad tai — tik viena istorija iš daugelio. Apie kitame Lietuvos rajone taip pat nusižudžiusį dvylikos metų vaiką buvo rašyta dar 2002. 2014 metais kitame rajone, jau arčiau jūsų, Premjere, iš gyvenimo savanoriškai išėjo kitas dvylikos metų vaikas. 2016 metais nusižudė trylikametis. Šiais metais vienoje gimnazijoje per savaitę iš gyvenimo pasitraukė du tos pačios klasės abiturientai. 2011 metais nusižudė devynmetis. Taip, devynmetis. Ar jau per daug kraupu?

Jau norite mesti šį tekstą? Jau norite kišti galvą atgal į smėlį, ir vaidinti, kad nieko nevyksta?

Prieš visą Lietuvą sakau jums, kad jums yra nusipjauti į šias gyvybes. Premjere, jums nusišvilpt, kaip sakoma, į šias visas istorijas.

Toliau. Vėlgi, jei negirdėjote. Tos pačios savaitės pabaigoje jauna, tvarkinga, dirbanti dviejų vaikų mama, kaip spėjama, nusiskandino upėje. Beje, jos gelbėtojų pajėgos ieško netoli tos pačios institucijos, su kuria nuolat diskutuojate apie tas „dvigubas v“. Ieško lavono mokesčių mokėtojos, kuri į upę įbrido savo vaiko akivaizdoje. Dvylikos metų mergaitės, beje.

Istorija, vėlgi, klasikinė: lavono ieškos kelias dienas, gal ras, gal ne, dukrai net nebuvo pasiūlyta formali pagalba. Ai, taip — motinos bendradarbiai šoke, nes moteris nedaugžodžiaudavo apie save. Ir žinote, ką? Drąsiai teigiu, kad tai jums nerūpi. Prieš visą Lietuvą sakau jums, kad jums yra nusipjauti į šias gyvybes. Premjere, jums nusišvilpt, kaip sakoma, į šias visas istorijas. Į tą visą ketvirtadalį mūsų šalies žmonių, kurie serga psichikos ligomis (dažniausios iš jų — depresijos ir nerimo sutrikimai, bei įvairios priklausomybės), kurios vėliau gali baigtis savižudybe. Į tuos kitus du ketvirtadalius jų artimųjų, kurie bus to paliesti tiesiogiai. Ir į likusius žmones, kurie…

Daugiau skaitykite ČIA

Mes remiame

Panašios publikacijos

Reklama

Susiję straipsniai

Vytautas Sinica: negalime leisti be teismo pasmerkti partizano J. Krikštaponio

Seimo narys Vytautas Sinica sekmadienį dalyvavo Vyčio apygardos partizanų vado Juozo Krikštaponio 80-ųjų žūties metinių minėjime Ukmergėje. „Lietuvoje teisingumą...

Arvydas Akstinavičius. „Šalin rankas nuo „Sodros“!

Jau ne vieną dešimtmetį privatus verslas gašliai dairosi į „Sodrą“, siekdamas pabizniauti Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sąskaita....

Edvardas Čiuldė. Kaip keitėsi laisvės skoniai, bėgant metams? (II)

Prieš daugelį metų Kovo 11-osios proga rašiau: Šįkart leiskite tarstelėti keletą žodelių apie laisvę jau ne metafizine, atitraukta prasme,...

Jonas Ivoška. Kodėl mūsų politikai nenori tobulinti savo valstybės modelio?

Informacijos šaltinių įvairovė išryškina ne tik demografinės situacijos Lietuvoje apgailėtinumą, bet padeda aptikti ir kitų gyvenimo sričių „klampiąsias“...