Nebuvo.Pagal anų laikų politikos sampratą jis buvo visų pirma demokratas. Apie komunistus ir jiems tarnavusius „visuomenininkus” (A.Baltušį ir Š. Marčiulionį po žinomo valdžios mitingo) jis labai aiškiai pasisakė savo garsiajame pranešime “Politinė kultūra ir Lietuva”.
Po to pranešimo buvo akseleruotas Sąjūdžio įkūrimas, griuvo komunistinis bastionas su Sakalausku, buvo atšauktas faktinis Maskvos vietininkas Mitkinas. Brazauskas, Paleckis, Beriozovas, Macaitis ir Kirkilas su kitais mėgino gelbėtis pagal 1968 m. tautinių komunistų Čekoslovakijos modelį. Tas modelis kai kam atrodė simpatiškas, o Sąjūdžio beretės – nelabai.
Situacija tikrai nebuvo vienareikšmiška, nes tarp tų nacionalinių komunistų buvo visas inteligentijos žiedas (taip pat ir iš Sąjūdžio viršūnėlės). Vaidinti dabar vos ne rezistentus (radikalesnius ir už Lietuvos laisvės Lygą) yra labai nesąžininga teisybės atžvilgiu…
Atsimenančių įvykius gyvai neapmulkinsi. Į ką nukreipta ši antijuozaitinė propaganda? Į kartą, kuri tada negyveno ir nepasivargina suprasti ir pažinti istoriją iš pirminių šaltinių. Iš dabartinės konservatoriškos propagandos plaukia iškreipti istorijos vaizdiniai. O istorija buvo tokia, kokia buvo.
Nenoriu jos pagražinti ar rožinėmis spalvomis spalvinti. Klaidų darė visi. Toks pasiutęs buvo laikas, o dauguma buvo agresyvūs homosovietikai, kurie tik akimirkai buvo nubudę demokratais.
Tuomet, kai pasirodė Juozaičio “Istorinė klaida”, ir aš maniau, kad tas tekstas yra klaida. Bet ilgainiui, matant į ką reikalai krypsta, požiūris į tą straipsnelį ėmė keistis. Jei ir klaida, tai tik dėl nevykusiai pasirinkto laiko, bet iš esmės jame išsakyta mintis buvo teisinga.V. Landsbergis buvo ne tas žmogus, kuris tautą vienytų. Visus autoritetus jis stengėsi stumti į tolyn nuo savęs paraštę.
Paradoksas, bet jei ne Sausio įvykiai, jo autoritetas būtų žlugęs daug greičiau, nei galime įsivaizduoti.
