Liudvikas Jakimavičius. Globos namai

Adventas perkopė savo pusiaukelę. Kiekvienas kažkiek susimąstėme, atsigręžėme į save. Taip jau yra, kad ir tikintys, ir netikintys gyvena pagal tą patį kalendorių, tik vieni gal labiau gyvena sakraliame šventų Kalėdų pasakojime, kiti labiau laukia Naujųjų metų fejerverkų.

Kaip ten bebūtų, sąmoningai ar nesąmoningai ir vieni, ir kiti, metams baigiantis, liaudiškai tariant, skaičiuoja viščiukus. Kas padaryta, kas nepadaryta, tesėta – netesėta, kaip pasikeitėme mes kaleidoskopiškai besimainančioje gyvenimo „šventėje“.

Aną sekmadienį Rotušės aikštėje sutinku išėjusius po mišių pasivaikščioti savo giminaičius. Devynerių metų mano dukterėčia ir sako: „Kokia negraži šita Kalėdų eglė“. Ir nutvilkė mintis. Kaip tie suaugę kūrėjai – menininkai nesugeba įsisąmoninti, į ką turėtų taikyti jų Kalėdų kūryba, simbolika ir vaizdinija? Ar į kuo mandresnių eglių konkursą, į susiraukusių vertintojų žiuri, ar į vaiką – mažąjį mūsų pilietį, kuriam reikia tik mažo, jaukaus ir šilto šventų Kalėdų stebuklo.

Jau senokai stebiu, kaip pastaraisiais metais keičiasi tas įnoringas kalėdinis viešųjų erdvių menas. Galima būtų atlikti Kalėdinių eglučių simbolikos semantinę analizę, kaip mielus širdžiai krikščioniškojo pasakojimo simbolius palaipsniui išstumia naujadarai ir komerciniai bereikšmiai simuliakrai.

Sutinku su dukterėčia, kad Rotušės Kalėdinė eglė tikrai negraži, kad jos puošyba abstrakti, beprasmė, neperskaitoma nei vaikui, nei suaugusiam. Dar nykesniu kosminiu šalčiu padvelkia nuo pagrindinės Lietuvos Kalėdinės eglės Arkikatedros aikštėje. Ši, apsikarsčiusi spyruoklėmis, dantytais ratukais, rodyklėm ir kitais mechanikos atributais, simbolizuoja išardytą laikrodį. Atgrasi, dirbtinai sukonstruota a la filosofinė metafora, pritemptas simboliškumas, šaltų spektro spalvų dominavimas signalizuoja apie pavojingą slinktį į skurdų, šaltą, dehumanizuotą pasaulio matymą.

Tai jau buvo: „Zdravstvuj Fedia (Briusel) Novyj god“. Nuo Mileniumo laikų nuo eglučių viršūnių dingo Kalėdų žvaigždės, palaipsniui egles palieka ir angelai, šiltas daiktiškas faktūras keičia plastikas ir sintetika.

Bala nematė tų progresyvizmo grimasų viešosiose erdvėse, mieste visados gali pasirinkti kitą maršrutą, gatveles, kur languose pamatysi ir mirksinčią žvakutę, ir mažą, naivią prakartėlę po skoningai papuošta eglės šaka. Kalėdos juk ne gatvių, o namų, šeimos, ir labiausiai – vaikų šventė. Didieji stebuklai vyksta ten, kur mažiausiai pompastikos ir puikybės, mažose jaukiose, šiltose erdvėse, kur palikta vietos nuoširdiems vaikystės džiaugsmams ir atradimams.

Taip jau yra, kad per Adventą tenka aplankyti ne vienus vaikų globos namus, susitikti ir pabendrauti su labiausiai likimo nuskriaustais mažutėliais.

Šią savaitę lankiausi Raseiniuose ir Tauragėje. Per Lietuvą išsibarstęs vaikų globos namų archipelagas. Tūkstančiai istorijų, likimų, ir visi jie skirtingai skaudūs. Važiuojant visados kirba jaudulys, niekados nežinai, ką sutiksi, ar sugebėsi atrasti kontaktą, atidaryti, sušildyti tuos skaudžius pasaulėlius, nelyg kokias slaptas, intymias dėžutes. Atverti ir palikti tose dėžutėse kruopelę vilties, šviesos, šilumos ir atsargiai užverti, kad likimo nuskriaustas vaikas turėtų tą intymiai rusenančią žarijėlę.

Kiekvieni vaikų globos namai – skirtingi pasauliai su savo tikromis ir nutylėtomis tikrovėmis bei dramomis. Tiems likimo nuskriaustiems mažutėliams negali meluoti. Jų gyvenimo patirtis ir receptoriai atmeta falšyvą vaidybą, pataikavimą, netikrų iliuzijų piršimą. Tuos dalykus pajutęs vaikas kaip mat užsiskliaus, užsidarys, ir visos pastangos jį prakalbinti bus bergždžios. Nepadės jokie išmokti psichologijos ar pedagogikos vadovėlių triukai. Išeisi iš tų namų su kartėliu širdyje it musę kandęs, analizuosi, kodėl nepasisekė, ką ne taip pasakei ar padarei, kodėl tavim nepatikėjo.

Per eilę metų susikaupė nemaža tų sėkmių ir nesėkmių patirtis. Nėra tokio universalaus sėkmingo scenarijaus. Po susitikimų visados pasikalbu su vaikų auklėmis – mamomis. Sako, – atvažiuoja čia daug tokių „vizituotojų“ iš įvairių institucijų „dirbti“ su mūsų vaikais pagal įvairias išmoktas ir adaptuotas programas ir metodikas. Po to jie rašo ataskaitas, rezultatų suvestines. Bet vaikai,- sako,- nelabai nori tuose renginėliuose dalyvauti. Reikia vos ne varu suvaryti.

Labai suprantu tuos vaikus. Jie nenori būti testuojami triušeliai. Jiems reikia suaugusio, nemeluojančio draugo. Jei tu neatsiversi, neatsivers ir jis. Į šaltį vaikas atsakys šalčiu, ir jo pasaulėlyje pasidarys dar nykiau.

Vakar vienas berniukas Tauragėje, baigiantis susitikimui, priėjęs prie manęs ir klausia: „Dėde Liudvikai, o kiek tu per dieną gali parašyti knygų?“ Net žagtelėjau, koks tiesus ir netikėtas vaiko klausimas.

Sakau, – ė, broliuk, nežinau ar per visą gyvenimą pavyks parašyti bent vieną gerą vaikišką knygą, kad tau ir visiems vaikams patiktų.

Visą kelionę namo nedavė ramybės tas vaiko klausimas. Tada ir prisiminiau tas kosminiu šalčiu dvelkiančias Kalėdų eglutes miestų aikštėse. Ir tik cvankt mintis – vienas esminis dalykas, kodėl tas valdiškas grožis toks yra. Jame stinga vieno paties paprasčiausio dalyko – meilės. Kaip ir sergančioje mūsų visuomenėje.