Didžioji dalis kalbų ir ginčų apie kultūros problemas, kur rimtai laužomos ietys, yra ne apie jos turinį, o apie finansavimą.
Davė – nedavė, duos – neduos. Visai kaip toj vaikiškoj teletabiškoj dainelėj: „Virė virė košę vaikai atsilošę – tam davė, tam davė, o tam ir neteko. Kuti kuti kuti…”
Kūdikį tas „kuti kuti” pralinksmina ir nuramina, o suaugusį kultūros ar meno žmogų varo į pasiutimą, nes tą „kuti kuti kuti” jis suvokia kaip patyčias iš jo žmogiškojo orumo ir viso, kas šventa. Žlunga projektai, iš visų pakampių girdėti aimanos ir verkšlenimai, Kultūra miršta, neišgyvenam. Tragikomiškas vaizdelis. Nesuprasi, ar verkti, ar juoktis.
Kaip ten bebūtų su tais badaujančiais ir baigiančiais išmirti kultūros kūrėjais, kultūra vis dėlto kuriama. Ne visiems, aišku, jos reikia, kai ką gal ir piktina, kad tuščiai švaistomi mokesčių mokėtojų pinigai menui, kuris darosi savitikslis, ezoteriškas, nebesuprantamas. Bet yra ir publika, kuriai tos kultūros reikia kaip oro.
Nekalbėsiu apie armijas kultūros vartotojų, kurie kasmet traukia į knygų muges ar į kokius nors fasadinius, proginius renginius su vardiniais pakvietimais. Visame tame daug paviršutiniškos vaidybos ir narciziško snobizmo. Tačiau yra ir kitas, labai spalvingas kultūros vartotojų ratas, į kurį ir pamėginsiu nukreipti savo ironišką objektyvą.
Teatras neįmanomas be žiūrovo, knyga be skaitytojo, muzika be klausytojo. Lygiai taip daugybė mažųjų kultūros renginių ir įvykių neįvyktų be šios margos nuolatinės renginių lankytojų bendruomenėlės. Nežinau, kaip ta bendruomenė atrodo iš vidaus, ar yra koks nors lyderis ir vidinė hierarchija . „Mažutėliai“, jei reikėtų nusakyti vienu žodžiu.
Pagal socialinį statusą didžioji dauguma – pensininkai, bedarbiai ar šiaip socialinis paribys. Pagal lytį – dauguma moterys. Pagal išsilavinimą – išsilavinę, dauguma humanitarai, buvusios pedagogės ir bibliotekininkės, ar šiaip šalia kultūros šmirinėjantis deklasuotas elementas.
Sunku tiksliai pasakyti, kiek jų yra. Vilniuje gal 30 ar 50 – visiškai pakankamas skaičius, kad koks nors mažiau žinomo autoriaus knygos pristatymas ar parodos atidarymas nepatirtų fiasco. Jie tikrai dalyvaus kaip pareigingi ir uolūs kultūros fronto eiliniai. Žodžiu, jie ir yra tikrieji kultūros vartotojai. „ Kultūrinininkai“. Jie yra kultūros druska. Jie geriausiai jaučia tvinksintį kultūros pulsą, kas tą dieną kur vyksta, kaip kam baigėsi vakar, ką vienas kūrėjas pasakė apie kitą, ką pametė žmona – tiesiog gyvasis „Facebukas“.
Kultūros leidiniai, rašydami paraiškas finansavimui gauti, kaip kokią būtiną mantrą įrašo punktus apie gyvo kultūros proceso atspindėjimą ir refleksiją. Nagi nagi, o kaip yra iš tikrųjų? Ateini į tikrai gero rašytojo geros knygos pristatymą ir ką pamatai?
Auditorija pustuštė. Nei radijo, nei televizijos, nė vieno žurnalisto iš didžiųjų dienraščių ir portalų, nė vieno veido iš kultūrinių savaitraščių ir mėnraščių. Jei rašytojas vyresnės kartos, nepamatysi jaunų veidų. Įžengi, ir uoslę maloniai pakutena gerai pažįstamas „Humanos“ drabužių kvapas. Jie čia. „Kultūrininkai“ nepavedė, susirinko.
Negeri liežuviai apkalba, kad kultūrininkai gausiau lanko tuos renginius, po kurių oficialiosios dalies būna ir neoficialioji, taip vadinamas pratęsimas prie vyno taurės. Šmeižikai kartais nesigėdija „kultūrininkų“ palyginti su etatiniais laidotuvių dalyviais, kurie įsitrina tarp gedinčiųjų, o po to dingsta daiktai iš gedėtojų kambarėlio.
Ne, „kultūrininkai“ – visai kita padermė. Žinia, svietas margas, visur visko pasitaiko, nėra juk ugnies be dūmų. Yra ir tarp „kultūrininkų“ vienas kitas, darantis gėdą bendruomenei. Nesupranta, kad negražu visų akivaizdoje krautis į „terbą“ užkandžius ir tykoti kokio nugerto butelio. Bet juk ne iš godumo, ne iš blogos valios. Negerus įpročius suformuoja socialinė atskirtis. Kuo ji didesnė, tuo daugiau „kultūrininkų“, ir tai labai naudinga kultūrai. Kultūros ministerija turėtų džiaugtis, kad „kultūrininkų“ armija gausėja, ir pagaliau artėjame prie suvokimo, kad tikras menas ir kultūra kuriama ne išpuikusiam elitui, o liaudžiai – „kultūrininkams“.
Žiūrint plačiau, tarptautiniu rakursu, „kultūrininkai“ yra socialinis mūsų dienų reiškinys, būdingas ne tik Lietuvai. Pavyzdžiui Paryžiuj, Londone ar Berlyne, kur man yra tekę lankytis kultūriniuose renginiuose, „kultūrininkų“ suskaičiuosi kur kas daugiau nei Vilniuje. O ir kultūros renginių su pratęsimais yra dešimteriopai daugiau.
Lietuvoje „kultūrininkas“ džiaugiasi, jei tą dieną bent vienas renginys vyksta, o Paryžiaus „kultūrininkas“ skausmingai renkasi vieną iš dešimties, kad neprašautų ir nepataikytų į renginį, po kurio nebus austrių prie vyno.
Kultūra gyvuos, kol bent vienas „kultūrininkas“ gyvas bus. Vardan kultūros ateities ir klestėjimo juos turime saugoti kaip akies vyzdį ir kabutes nukabinti. Jos labiau tinka tiems, kurie apie kultūrą kalba iš tribūnų ir dedasi žiną, su kuo ta kultūra valgoma.
