Prieš keletą dienų rašiau etiudą apie pusiaužiemį ir perskaičiau Juliaus Sasnausko „Mažojoje studijoje”. Tiesiog negalėjau snieguotais keliais apeiti neatsisveikinęs ir su Jonu Meku. Kad tie atsisveikinimai vis dar netyla, tai prie visų gal nebus per vėlu prijungti ir savąjį.
Pusiaužiemis
Et, žiemužė nuožmi. Niekur niekam nieko gero, o dar į bendrąjį visuomenės baugintojų, katastrofos pranašų chorą, regis, jau įsijungia ir įsijautę, šiltnamiuose užaugę sinoptikai. Visą sausį nesiliauja gąsdinimai– artėja baisūs šalčiai, speigai, dar nesiliaujančios šlapdrabos, pūgos ir plikšalos. Suprask, žiema dar neparodė savo nagų ir tikrojo veido. Tokia, nelyg baisiai nuožmi giltinė, už durų kalenanti dantimis vaikams gąsdinti. Brrrr.
Bet labiausiai nė motais tie bauginimai būtent vaikams, atrandantiems tikrą žiemą. Nuo Misionierių kalno padūkėliai lekia rogutėmis ar ant kartono skiaučių, kad net švilpia ausyse. Menininkė žiema, Breigelio mokyklos tapytoja, prieš mūsų akis kuria nepakartojamus Vilniaus paveikslus. Puiki gamtos dovana prisiminti vaikystę, nerti į laiką, kai kieme spengdavo speigas ir poškėdavo tvoros, o liežuvis prilipdavo prie laukujų durų rankenos.
Kasdien išeinu į savo apsnigtą Literatų gatvelę. Kartais be jokio tikslo – tik pasižvalgyti, įkvėpti vaiskaus oro, pasidžiaugti švariais žiemos ofortais. O, štai ir sausio dvidešimt penktoji – ypatinga virsmo diena, kai meška savo irštvoje verčiasi ant kito šono, kai barsukas iš savo olos išlenda apsidairyti pavasario, ir, jei saulėta – neria į olą atgal, išsigandęs savo šešėlio. Šiemet – kaip tyčia, apniukę. Pagal liaudies prietarą – ilga bus antroji žiemos pusė. Ir gerai, tegu tik ilgiau tokia užsibūna.
Mums, katalikams tai Sauliaus atsivertimo į Paulių diena lemtingoje kelionėje į Damaską, kai į žemiškąją tikrovę tiesiogiai įsikiša Dievas ir aukštyn kojom apverčia žmogaus įsitikinimus ir patį gyvenimą.
Tą dieną man visados iš atminties vaizdinių išnyra puiki, filosofinė amerikiečių kino komedija „Švilpiko diena“ apie personažą, įklimpusį dažniniame laike. Jis kas ryta šeštą valandą nubunda į tą pačią dieną, į tą patį siužetą. Filme sukurta netikėtai talpi egzistencinė ir groteskiška Sizifo metafora apie fatališką voverės ratą, iš kurio nėra šansų ištrūkti, kartojant tuos pačius judesius. Tragikomiškas ir maištaujančio prieš dažninį laiką paveikslas. Maište tiesiog užprogramuota nesėkmė.
Bet šių metų pasivaikščiojimo asocijacijos švilpiko dieną susijaukia, dėliojasi visai kita tvarka, mat šiomis dienomis mus pasiekė žinutė – nebėr Jono Meko. Ištrūko. „Exit“, – kaip tokiomis progomis mėgdavo pasakyti kitas egzistencinio humoro nestokojęs aukštaitis Henrikas Čigriejus. Tas irgi ne per seniausiai „Exit“.
Prisimindamas spalvingą ir turiningą Jono Meko gyvenimo epopėją ir patį menininką, kažkaip suglumsti – kokią reikėtų nutaisyti šia proga veido išraišką – gedulingai liūdėti ar šypsotis? Suvoki, kad, norint ką nors pasakyti, netinka jokie „pro memoria“ šablonai, superliatyvai ir gyvenimo suvestinės. Rėžia ausį banalios viešųjų asmenų užuojautos iš televizorių ekranų.
Viskas – ne tai, kaip ir begalės pliūptelėjusių „selfių“ Feisbukų platybėse, – žiūrėkit, štai ir aš su pasaulinio garso menininku vienoje fotkėje, o štai jo autografas man pirmajame knygos priešlapyje. Banalu ir lėkšta, kaip ir pastangos atsakyti, kur to genialaus meno buvo daugiau – kino kūryboje, literatūroje, ar abu dėmenis sudėjus į vieną? Asmenybės dekonstrukcijos metodas į tokį klausimą neįgalus atsakyti, nes pražiūri esminį dalyką. Jonui Mekui didžiausias menas buvo pats save kuriantis gyvenimas, kaip džiazas, kaip hepeningas. Šviesus santykis į nepakartojamą kiekvienos akimirkos unikalumą ir yra jo genialumo raktas.
Pamenu paskutinį Jono Meko video laišką Lietuvai. Pasistatęs kamerą savo studijoje jis geria vyną ir valgo sūrį. Pasakoja, koks geras vynas ir skanus sūris, kažką prisimena, dainuoja, net pradeda šokti. Atrodytų, niekas nevyksta, o tasai seniokas šaiposi iš mūsų visų, kai mus užgriuvusios Džomolungmos grėsmių, bėdų, nelaimių, iššūkių ir neišsprendžiamų problemų. O jis kaip vaikas džiaugiasi.
Grįžtant prie „Švilpiko dienos“ komedijos, galėtum sakyti, Mekas diskutuoja su maištaujančiu filmo personažu, kuriam gyvenimas užsiciklinęs viename taške, nes jis neišmokęs džiaugtis akimirka. Gyvenimas stringa, užsitvenkia, nebeprateka.
Iš mekiškos perspektyvos žvelgiant, mirtis yra tik finalinė Fluxus pasakojimo detalė, baigiamasis akordas, hepeningo signatūra užrašyta ant sniego.
Vaikštinėjant įstabiu žiemos peizažu, galvoje ima rikiuotis žodžiai – lyg ir eilėraščiui ar epitafijai Jonui Mekui:
Duok man, Dieve,
šviesią mirtį
gražią žiemą,
ankstų rytą,
spindint sniegui.
– Padaryta.
