Filosofas – yra ne profesija. Tai žmogus, kuris ieško prasmės.
Koktu darosi nuo soc. tinkluose ir apskritai viešojoje erdvėje paplūdusių komentarų srauto apie Arvydą Juozaitį ir Vytautą Radžvilą, esą jie kažkur plaukioja debesyse, o tikrovė kažkokia visai kitokia.
Visiems tokiems noriu pasakyti, kad jų tikrovė yra sugromulotas ir į burną idėtas psicholingvistinio programavimo greitas maistas.
Kaip Rusijoje, taip ir Lietuvoje tie dalykai vyksta beveik pagal identiškus scenarijus, naudojant propagandines priemones per žiniasklaidos kanalus ir socialinį terorą, įkalinus žmogų ant skurdo bedugnės krašto.
Ten stovinčiam žmogui visos filosofinės idėjos, atrodo, yra taip toli nuo kasdienių jo rūpesčių, ir jie nesupranta, kad jo rūpesčiai yra atsiradę būtent todėl, kad trisdešimt metų mes buvome užmiršę esminį dalyką – Valstybės prasmės filosofjią.
tai kodėl abu prasmės ieškotojai buvo dingę iš mūsų politikos bene ketvirčiui amžiaus? Subrendo? O gal dešiniojo populizmo sėkmės pavyzdžiai įkvėpė “susigrąžinti” ar parodė galimybę?
Šiaip idėjų sugrąžinimas sveikintinas. Tik žmonės su savotišku pasaulio vaizdu ar ne ypač stabilia psichika (apie vieną jų drąsiai taip sakau) gali būti pranašais, kritikais, bet ne valstybių vadovais ar įstatymų leidėjais. Nes visuomenei geriau prognozuojama racionali vidurinybė, nei ekscentrikas idealistas.
Ponas Maurai, ar kaip ten Jūs. Nestabilia psichika pasižymi priekabių ieškotojai. Netaikykite į jų tarpą.