Kolektyvinėje homo sovietikus sąmonėje ir pasąmonėje giliai įsišaknijo Vladimiro Iljyčiaus “estetinė” aksioma: „Iš visų menų mums svarbiausias yra kinas“.
Ne literatūra, ne muzika, ne vizualieji menai ir ne teatras, o kinas. Na iš tikrųjų, kino galimybės kur kas platesnės nei išvardintų meno šakų, nes visas jas ypatingu būdu suima į save – vaizdą, tekstą, ir garsą. Plius – dinamiką, judėjimą, greitą scenovaizdžių kaitą, planų įvairovę ir šiomis priemonėmis kuriamą judresnę dramaturgiją.
Trūksta tik kvapo, bet girdėjau, kad Holivudas jau kuria ir kino filmus su kvapais, kurie sklinda iš žiūrovo kėdės atkaltės, idant būtų pasiekta absoliuti kino meno tikroviškumo iliuzija ir sugestija.
Suprantama, Leninas visai ne tai turėjo galvoje, kalbėdamas apie kino meno svarbą. Kol nebuvo išrasta televizija, kinas (dokumentinis ir meninis) neabejotinai buvo pirmaujanti meno šaka , nepamainomas instrumentas skleisti propagandą, diegti ideologiją ir sistemą šlovinančius mitus. Kitaip tariant – tobula liaudies masių zombinimo priemonė. Pvz. Didžiojo Tėvynės karo mitus, vaizdinius ir herojus tarybinės liaudies sąmonėje suformavo ne istorikai, o kinematografas. Požiūris į kiną ne kaip į meną, o kaip į komunikacijos kanalą, kuriantį ir įtvirtinantį ideologijas, gajus ir šiandien. Ir ne tik Rusijoje ar Šiaurės Korėjoje.
Pastariesiems pasvarstymams impulsą davė į mūsų ekranus išėjęs Šarūno Barto režisuotas filmas „Sutemose“. Nusišypsojo laimė dalyvauti filmo premjeroje lapkričio 28 dieną Forum Cinema salėje.
Tiesa, reikia pasakyti, kad intrigos ir tiršti debesys aplink šį kultūros įvykį telkėsi gerokai anksčiau. Viešojoje erdvėje ištisus metus buvo laužomos ietys dėl pokario rezistencijos ir partizaninio karo traktavimo.
Vieni daužė atminimo lentas, keitė neįtikusius gatvių pavadinimus, gviešėsi surengti paminklų reviziją ir griovimo akcijas, kiti priešinosi, mitingavo. Dabar, regis batalinės scenos iš gatvių ir aikščių persikėlė į teismus, bet įtampos nesumažėjo.
Žodžiu, atmosfera aplink šią temą buvo ir tebėra įelektrinta ir įkaitusi iki raudonumo. Pridėkime dar šaršalą, kurį aplink Šarūno Barto asmenį įnirtingai tebeskleidžia „metoo“ judėjimo aktyvistės, ir gausime sodrią puokštę intrigų, kurių visuma būtų leidusi nuspėti ažiotažą ir anšlagą premjeroje.
Įžengęs į kino salę negalėjau patikėti savo akimis. Mano spėjimai apie anšlagą sugriuvo kaip kortų namelis – už mano nugaros daugybė raudonuojančių kėdžių – tuščių vietų. Kažkaip sunku suvokti, kodėl? Gal kino bendruomenei, kuriai ir buvo skirtas renginys, nusibodo pokario tema, gal nebesmalsu, kokį istorinį naratyvą įtvirtins kultinis kino menininkas, įsivels ar ne į polemiką su Vytauto Žalakevičiaus paliktu mus kankinti „Niekas nenorėjo mirti“?
Užpernai Paryžiuje, Pompidou centre buvo surengta Šarūno Barto filmų retrospektyva, kuri tęsėsi dvi savaites. Visas dvi savaites neslūgo anšlagas. Išlepintiems prancūzų kino gurmanams Šarūnas Bartas yra kultinis režisierius, kino kritikai narsto jo filmografiją iki smulkiausių detalių.
Be abejo, kai pažiūrės, rašys ir apie „Sutemose“. Paryžiaus kino kritikus vargu ar domins mūsų feisbukuose keliami klausimai, ar teisingai pavaizduoti mūsų partizanai, kodėl jie apskurę, pilnom purvo panagėm, kodėl netrykšta patriotizmu, ryžtu nugalėti mirtiną priešą, kodėl nesiveržia į kovą, kodėl rodoma rezignacija o ne idealizmas, tikėjimas pergale ir t.t. ir t. t.?
Paradoksas, bet filmui pasirinkta fabula, situacija ir išeities taškas prancūzui yra suprantamesnis nei lietuviui, ir neturėtų kelti jokių suvokimo nepatogumų, kad nežino mūsų istorijos ir pokario aplinkybių, kuriose buvo atsidūrusi mūsų pamiškė 1948-aisiais metais.
Jie turi savo partizaninį pasakojimą apie pasipriešinimą fašizmui ir kolaboruojančiai Viši vyriausybei. Ta beviltiška situacija jiems puikiai pažįstama kad ir iš J. P. Sartro pjesių „Be išeities“ ar „Altonos pasmerktieji“, kur keliamas pagrindinis prasmės ir gyvenimo vertės klausimas, kaip beviltiškoje situacijoje išlikti žmogumi, kai bet koks pasirinkimas duoda tą patį atsakymą: arba mėgindamas išsaugoti sveiką kailį tapsi išdaviku, niekšu, nebe žmogum, ir lygiai taip pat būsi nušautas kaip menkysta, arba būsi nušautas, nepraradęs žmogiškojo orumo. „Sutemose“ ir narpliojamas šis egzistencinis kietai užveržtas mazgas, o ne kažkokios ideologijos ar istorinės tiesos paieškos. Š. Barto filmas išsprūsta iš ideologijų paradigmos, jis tiesiog nekelia tų klausimų, susitelkdamas į žmogų ir jo santykį su užgriuvusia, nepakeliama tikrove.
Šia prasme turėtume džiaugtis ir ploti, kad pagaliau turime nesumeluotą, neideologizuotą, įtaigų, labai talentingai nufilmuotą ir gerai suvaidintą paveikslą pokario tema.
Porą savaičių teko laukti recenzijų ir kritikos straipsnių. Kol dar buvo gyvi mūsų kritikos grandai ir autoritetai Saulius Macaitis ar Skirmantas Valiulis, recenziją dienraštyje galėdavai skaityti jau kitą rytą po premjeros, o svarbiausia, kad jie nevyniojo į vatą, ir jų požiūriu galėjai pasitikėti.
Dabartės po premjeros neaprėpiamuose žiniasklaidos plotuose tiesiog spengė tyla. Po poros savaičių pasirodė ir lenininės vatos ( „15 min. kino recenzija). Kieta ir aštri kino kritika, nesuprasi, ar sunykusi, ar suvisam numirusi, nors kinas vis dar gyvas.
Ir kaip čia neprisiminsi šmaikščios ir optimistinės Grigorijaus Kanovičiaus epigramos:
„Be gailesčio laikas viską naikina, tik nesunaikina lietuviško kino“.
Labai ačiū visiems. Taip, mačiau šį filmą. Giliai patiko. Bet jau laikas jį įsigyti savo laikmenoje. Juk šiais laikais žmogus nori pažiūrėti mėgiamą kūrinį n kartų. Kodėl gi negalima? Būdavo DVD diskai, kur jie dingo.? Įsigyti galima vien tik Donato ULvydo filmų. Juk jei mokėjau už bilietą Forum Cinemas, mokėsiu uš DVD diską. Tai turėtų pakakti. Nėra gi noras veltui naudotis. Bet, kad galime ir nesulaukti, arba sulaukti po pusantrų metų. Tai kokia čia užimama pozicija. Šarūno Barto visus kitus filmus turiu ir kartais malonu būną ką nors pasižiūrėti dar kartą. Laukti kol rodys TV? -vadinasi tapti priklausomu nuo jų planų ir grafikų.
Ačiū p. Liudvikui už įžvalgą. Taip, mūsų Tėvynės Naujoji istorija labai skausminga, tačiau nė kiek nemažiau garbinga. Net ištisą dešimtmetį įnirtingai, atkaliai priešintis šimtus kartų gausesniam ir geriau ginkluotam priešui? Tai galėjo tik laisvę mylinti tauta, Tik tas jaunimas, kuris buvo auklėjamas laisvoje Tėvynėje. Gaila, tačiau šio Barto filmo dar nemačiau, nes per TV dar nerodė, o važiuoti į kinoteatrą labai sunku prisiruošti, nes trūksta laiko. Spengianti tyla po filmo pasirodymo? Manau neverta stebėtis. Tokia pati spengianti tyla buvo ir po leidinio apie laisvės kovų vadus ir organizatorius „Šimtas širdžių – ant Tėvynės laisvės kovų aukuro” pasirodymo knygynuose. Neužmirškime, kad nebuvo nei desovietizacijos, nei dekagebezacijos. Dėl to svarbiausiuose postuose Laisvoje Lietuvoje dar sėdi arba „buvusieji,” arba jų palikuonys.
Gaila kad nei naujus nei senesnius Lietuviškus filmus nerodo TV. Važiuoti į „CINEMUS”, kurie yra tik didźiuosiuose miestuose ne kiekvienas gali. Kartais pažiūri apdovanojimus, oho kokių filmų prikurta o kas juos matė? O kinas lietuviams buvo ir yra labai reikalingas. O jei dar Lietuvos filmas tai tiesiog šventė.
Kino pastatai nugriauti, virto maksimom, sandėliais ir visu kuo, kas žmonėms neduoda kultūrinės naudos