Liudvikas Jakimavičius. Šėpai 30: priešprieša liko tarp kvailo ir dar kvailesnio

Nenumaldomai artėja jubiliejinė kovo vienuoliktoji. Per Lietuvą nusiris iškilmingų minėjimų banga. Fasadinis paradas jau prasideda. Kitą savaitę teatro ir muzikos muziejus pakvietė ir mane į vakarą, kuriame bus minimas Šėpos teatro trisdešimtmetis, nors tikslumo dėlei reikia pasakyti, kad Šėpos jubiliejus turėjo būti švenčiamas pernai. Šėpa atsirado kartu su Sąjūdžiu.

Žinau, kad renginyje teks kalbėti, atsakyti į klausimus, nes prie šio teatriuko „gimdymo“ ir aš buvau prikišęs savo nagus. Buvau šio tearo dramaturgas. Su režisierium Gintaru Varnu Šėpą pradėjome kurti, galima sakyti, ant balto popieriaus lapo. Žinojome, kad tarpukaryje Vilnių linksmino ir šiurpino politinė Szopka Wilenska, kurioje veikė didingi personažai – Pilsudskis, Stalinas, Hitleris ir kita politinė smulkmė. Siužeto pagrindu buvo imamas kalėdinis pasakojimas apie kūdikėlio gimimą ėdžiose, scenovaizdis – prakartėlė. Nei andainykščių tekstų, nei siužetų, kuriuos būtume galėję panaudoti ar perkurti, neturėjome. Na, bet turėjome talentingą Jono Vaitkaus aktoriukų kursą, kuris tuomet baiginėjo Konservatoriją, ir plejadą menininkų, kurie altruistiškai jungėsi į trupę. Visa ši šurmulinga kompanija dažnai iki išnaktų ar net paryčių kūrė teatrą gyvai.

Buvom pasiutusiai drąsūs, kartais drąsesni net ir už Lietuvos Laisvės Lygą. Paradoksas, bet baimė, kad mus bet kurią dieną gali užraukti nebaigus spektaklio, tos drąsos tik daugino. Naudojomės nerašyta taisykle, kad karaliai ir valdovai rūmų juokdariams galvų nekapoja. Juo labiau – lėlėms. Tiesa, vieną kartą buvau pakviestas į Partijos CK pokalbiui, kur vienas aukštas partijos politrukas man mandagiai aiškino, kad Šėpoje ne visai teisingai vaizduojamas Algirdas Mykolas Brazauskas, ir pageidavo, kad personažą perdaryčiau. Pasakiau, kad ne aš kuriu personažus, kad Šėpa yra kolektyvinė kūryba, ir kažin ar kolektyvas sutiks jo pageidavimą vykdyti. Tuo ir baigėsi auklėjamoji valandėlė ir mūsų pokalbis.

Laikai keitėsi, lėlių prototipus šienavo giltinė. Teatrine Šėpos kalba kalbant, dalijo nukreipimus pas šv. Petrą į paskirstymo punktą – vienus į Pragaro izotopiją spintos apatiniame aukšte, kitus į Dangų – sakraliąją Šėpos viršutinę lentyną. Visiems ir šiandien dėžėje atsirastų vietos. Kai kurie andainykštės šėpos personažai ir šiandien aktyviai veikia politiniame lauke, nepraradę šarmo ir žavesio, kitaip tariant šėpinių kondicijų. Andai toks Vytautas Landsbergis ar Arvydas Juozaitis kaip personažai, sakyčiau, prisiaugino teatrinio svorio. Kai kurie nublanko, susmulkėjo, kaip koks Zigmas Vaišvila ar Audrius Butkevičius, anuometinėje šėpoje turėję gerus, perspektyvius vaidmenis.

Neabejoju, kad būsiu paklaustas banalaus klausimo, kurį išgirstu prieš kiekvienus rinkimus: „Ar nevertėtų atgaivinti šėpos? Esą mūsų tikrovė pati prašosi į spintą.“ Šia tema galima ir pafantazuoti.

Andainykštės šėpos gyvybės šaltinis buvo istorinis lūžio laikas, avanscenon išstūmęs plejadą spalvingų asmenybių, kurie turėjo ką veikti ir pasakoti. Aukščiausio lygio kolizijas ir dramaturgiją kūrė pats gyvenimas, o teatras, grotesko kalba perkurdamas politinius siužetus, tiesiog buvo ant to istorinio laiko keteros. Esamajam laike tokio fundamentalaus įvykio, kuris diktuotų pasakojimą, nėra. Fukujamos žodžiais tariant, istorija baigėsi, politinė dramaturgija suiro, sumenko, sulėkštėjo ir subanalėjo. Priešprieša liko ne tarp protingo ir kvailo, o tarp kvailo ir dar kvailesnio.

Dabartinis laikas nedaug pagimdo ir naujų asmenybių, kurios pretenduotų į Šėpos kastingą. Net toks Karbauskis, kurį spauda linksniuoja nuo ryto iki vakaro, vargu ar gautų vieną iš pagrindinių vaidmenų, nes jis kaip personažas yra neįdomus, blankus, neturintis autentiškos kalbos ir išraiškingumo.

Perfrazuojant Šventraščio citatą, į Šėpą jam patekti, tai kaip kupranugariui pralįsti pro adatos akį, nors politinėse kautynėse jis yra neabejotinai vienas pagrindinių veikėjų. Kol kas ir Prezidentas dar netraukia iki pilnakraujo Šėpos personažo. Per aptakus, per mandagus, nekonfliktiškas. Ingrida Šimonytė, Gabrielius Landsbergis, Maldeikienė ir Saulius Skvirnelis – visai kitas reikalas. Tai tikrų tikriausi Šėpos personažai, Dalia Grybauskaitė tik iš dalies – savo teatriniame amplua turinti tik vieną tikrai šėpišką judesį – „trept kojele“, bet to pakanka, kad gautų vaidmenį.

Iš pasaulio personažų, be abejo, centrinė Šėpos figūra – savaime juokingas Donaldas Trumpas. Putinas greičiausiai būtų su žiurkės uodega. Gaila, kad nuo politinės arenos pasitraukė spalvingas svirdulys Žanas Klodas Junkeras ir nyksta Angela Merkel, už pastarąją Šėpai kur kas įdomesnis Emanuelis Makronas ir Borisas Džonsonas, o dar įspūdingesnis Faradžas, taip pat Šiaurės Korėjos diktatorius ir Irano dvasinis vadas Chomeni.

Va, ir prisifantazavau, belaukdamas didingo istorinio įvykio ar rimtos politinės kolizijos, kuri vėl plačiai atvertų spintos duris gaiviam politiniam karnavalui iš Šėpos.