Sako, va jetau, nuo ryto pradėjo rėžti Alksnynus. Pasaulio pabaaaiiiga!
Raminu, gal jau peraugę jūsų alksniai?
Ne, – sako, ne alksnius pjauna. Egles pušis ir beržus. Ir aš supratau kodėl.
Prisiminiau seną lietuvišką priežodį: „Kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių”, vien žo žmogui painiau darosi.
Būna, žmogus pasiklysta tarp dviejų pušų. Tai kam tų pušų reikia?
Mūsų valdžia dabar ir stengiasi Lietuvos žmogų nuo to painumo išvaduoti, juk viskas daroma dėl žmogaus.
Ir dabar priežodį teks džiūgaujant keisti į „Kuo giliau girion, tuo šviesiau darosi”- vien žo – Lietuvos miške niekas nebepasiklys.
Valio, draugai grybautojai!
Gal nereiktų dėl to vien tik valdžią kaltinti. Miškus siaubia ne vien valdžią, bet nemažiau, o gal ir daugiau, privatininkai. Štai ir mano tėviškėje, Anykščių sav., Inkūnų miškuose bemaž jau trys savaitės, kaip nenutyla benzopjūklų grojama simfonija. nuo ankstyvo ryto, tik prašvitus iki sutemų, kiekvieną dieną, ir šeštadienį, ir sekmadienį. Be benzopjūklininkų dar triusia ir miškakirtės, joms tai ir naktis nė motais. Važiuoju vieną vėlų vakarą, apie 21 val. namo per miškus, žiūriu kažkokios akys ryškiai žiba tolumoje miške. Na velnias sakau, negi tokios didelės ir ryšios vilkų akys (vilkų ten pas mus yra, porelė ateina ir į sodybą,o gruodis rujos metas), sustoju, išlipu iš mašinos, einu artyn, noriu pasitikslinti ar tikrai ten vilkai. O gi žiūriu miško gilumoje sukiojasi miško giljotina- miškakirtė ir šniorina gražiausius medžius. Štai kokie vilkai pasirodo slankioja dabar po miškus gūdžią gruodžio naktį. Skuba, nespėja naktį nukirsti, anksti ryte jau stovi miškovežis ir krauna medieną, bogins į Klaipėdos uostą ar Rygą. Kai kurie ir vėlyvą vakarą, naktį brazdinasi po mišką, net už gero kilometro girdisi, kraunasi, paskutinius, gražiausius Lietuvos medžius, kaip sakoma dar smetoninius, kad anksti ryte jau išvažiuotų. Vienu žodžiu nenuobodu dabar miškuose, anksčiau būdavo tokiu metu net ausyse spengia nuo tylos, o dabar vos ne kiaurą parą groja benzopjūklų simfoninis ir miškakirtės. Žvėreliai nebeturi kur dingti, išvaryti vargšai į laukus ir pamiškes, o ten jau medžiotojai nuolat tyko. Lietuvos miškų ir žvėrių naikinimo metas. Ir tai vyksta mūsų lietuvaičių privačiuose miškuose. Įdomu ką darysime, kada viską iškirsime ir parduosime, iššaudysime – užkalsime namus, užgęsinsime paskutinę lemputę ir išvažiuosime į „svietą” laimės ieškoti ? Gal taip ir bus. Į Lietuvos dykrą atvažiuos nauji gyventojai, tik truputį siauresnėmis akimis ir tamsesne oda. Pasaulis keičiasi. Mūsų moralė jau pasikeitusi, šventi dalykai jau liko istorijai.