Kai Lietuva įsirengė suskystintų dujų terminalą su išsinuomotu norvegišku laivu, visi tikėjosi, kad ir neprisijungusi prie kontinentinės Europos elektros energetinių tinklų Lietuva bet kokiu momentu galės jaustis saugi. Net ir tada, kai energetinės sistemos dažnį centralizuotai valdanti ir koordinuojanti Maskva dėl karinių, ekonominių ar politinių priežasčių pati nutrauktų elektros energijos linijų bendrą naudojimąsi.
Turint nuosavą dujų terminalą, galima buvo savas elektros jėgaines paruošti taip, kad per keliolika valandų pilnu pajėgumu pradėtų veikti bent 1000 MV generacija, ir kartu būtų įrengta nuolat budėjimo režimu tuščiais apsisukimais dirbanti jėgainė, įjungianti generatorių darbui per kelias sekundes ir užtikrinanti pirminį rezervą. Net jeigu elektros gamyba būtų brangesnė (šiuo metu taip ir yra), tai elektrą gaminančių įmonių išsaugojimas, specialistų išsaugojimas, minėtų įmonių savalaikis ir nuolatinis modernizavimas, netrukdo Lietuvą didžia dalimi aprūpinti kitur pagaminta elektra ir tuo pačiu būti pasiruošusiai bet kuriems netikėtumams. O netikėtumai gali ateiti tiek iš rytų, tiek iš vakarų.
Šiandien akivaizdžiai matome, kad ir vakarinis mūsų kaimynas netrykšta Lietuvai altruizmu, tuo tarpu rytinis kaimynas akivaizdžiai tam ruošiasi.
Deja, energetikų „klanui“ (kitaip pavadinti, deja, sunku) dabar vadovaujantieji iki šiol nieko iš esmės nepadarė, o buvusieji už veiksmus rytinio kaimyno naudai iš vakariečių ėmė milijoninius kyšius, o už ką konkrečiai, niekas taip ir nežino. Akivaizdžiai matome kad virš pastarųjų galvų prokuratūra laiko nuo teisingumo lietaus saugantį skėtį, kuris bus nereikalingas, kada sušvis jiems senaties saulė.
Buvęs JAV Europoje pajėgų vadas Benas Hodgesas labai konkrečiai nurodo: „Artimiausius penkerius metus didžiausią grėsmę Lietuvai kelia Baltijos šalių energetikos priklausomybė nuo Maskvos. Gali būti sutrikdytas energijos tiekimas, kol Baltijos šalys nėra visiškai apsirūpinančios ar bent jau nėra atsijungiančios nuo Rusijos tinklų. Energetika – tai įrankis, kurį Rusija naudoja politikoje“.
Kaip matome, jis atkreipia dėmesį visų pirma į būtinybę turėti technines galimybes pačioms Baltijos valstybėms apsirūpinti energija ir tai akivaizdžiai suprantama. Laukti penkis metus, kol Baltijos valstybių pradės veikti kontinentinės Europos elektros tinkle, kam, kodėl?!
Kai elektros gamybą pakeičia tik prekyba – perku, parduodu, uždirbu, vėl perku, parduodu, uždirbu … ir dar būti visiškai priklausomu nuo Maskvos – pavojinga ne tik Lietuvai, bet ir sąjungininkų kariuomenei Lietuvoje. Kas sutiks mus ginti, jeigu bet kada iš Maskvos gali būti sutrikdytas energijos tiekimas, o pakankamos vidinės generacijos nėra? Ir taip dar penkis metus? O ir tie penki metai dėl jau esamų kitos šalies kaprizų gali nusitęsti iki begalybės.
Pagaliau, kodėl Karaliaučiaus sritis gali, o Lietuva, turėdama daug geresnes sąlygas, negali techniškai pasiruošti pati apsirūpinti elektra bent jau kurį laiką? Juk Rusijos įvykdytas energetinis savarankiškumas Karaliaučiaus krašte ar elektros linijos nuo Astravo nutiesimas iki Petrogrado nėra priverstinis. Tai ir galimai karinis projektas – jie ruošiasi, o mes miegam?
Savo laiku iš visų Lietuvos mokesčių mokėtojų kišenės buvo surinktas didžiulis energetinis fondas. Vėliau, sukūrus eilę valstybinių energetinių įmonių, jis buvo padalintas tarp jų. Ar tie didžiuliai pinigai dar yra?
Šiandien viešai skelbiama, kad Lietuvos elektrinės du blokai konservuojami. Pamename, kažkada buvo skelbiama, kad Elektrėnuose bus kūrenamas iš Venesuelos atplukdytas pigus kuras, ant kaminų uždėti filtrai.
Projektas žlugo – pinigai išleisti vėjais.
Vėliau Elektrėnų blokai buvo ruošiami gamtinių dujų kūrenimui, nupirkti modernūs įrengimai. Tačiau tinkamam darbui taip ir nesureguliavus – jau konservuojami.
Devintas naujas blokas irgi turėjo būti aprūpintas papildoma kompiuterine įranga, įgalinančia paleisti agregatus elektros gaminimui per kelias ar keliolika sekundžių, t .y. tai, ko šiandien Lietuvai ir trūksta. Kodėl trūksta?
Apibendrintai galima pasakyti, kad iki šiol Lietuvos energetinę sistemą valdė savanaudžiai. Prekiauti pigiau, negu gaminti, taigi gamintojus atleiskime iš darbo ir juos pakeiskime prekybos vadybininkais. Ir jokio galvos sukimo. Atlyginimai puikiausi, konferencijos, nuolatinių studijų, kaip sinchronizuotis su Europa užsakinėjimas ir vis pažadai, kurių bet kada galima atsisakyti. Juk šiandien net Vilniaus regionas dar yra baltarusiškos sistemos dalis.
Turiu dokumentą, kad tik 2018 m. energetikai kreipėsi į Vilniaus rajono savivaldybę dėl elektros perdavimo linijos Vilnius-Neris vystymo plano rengimo. O Baltarusijos pusėje Pastavy vietovėje jau pastatyta elektros pastotė, tikintis Astravo AE energiją tiekti mums.
Lietuva ir Utenoje jau pasiruošė bet kokioms sąlygoms priimti Astravo elektrą. Tad ko verti Seimo priimti teisės aktai?
Visa tai verčia labai rimtai suklusti, kas gi vyksta Lietuvos energetikoje?
Šiandien niekas nežino, kokios sutartys dėl energijos tiekimo ir naudojimosi Lietuvoje esančiais elektros tinklais yra sudarytos. Nežinoma, ar Kruonis kažkokiu susitarimu tikrai yra įtrauktas kaip Astravo AE saugumą užtikrinantis objektas?
Ir lyg nujausdami, kad teks už tuos pinigus, kurie buvo sukaupti energetikos įmonėse ir už kuriuos jau dabar galima nusipirkti norvegų laivą, teks atsiskaityti, pradeda skleisti paskalas – lyg susitarę su Rusijos valdovais ar jų energetikos ministru, gąsdina mus milijardiniais sinchronizavimo kaštais?
Ir įdomiausia, kad dar nesusitvarkę ir neatsiskaitę namuose, „Lietuvos energija“ steigia komercinę organizaciją sujungiant tris įmones į vieną ir taip siekia su visais mūsų pinigais išplaukti į tarptautinius vandenis, tad šiandien niekas net nesiruošia išnaudoti „Independence“ galimybių. Vėl tik perku, parduodu, uždirbu, o Lietuvos saugumas gal būt atsiras 2025 metais. Ar tikrai!?
Ne tiek sinchronizacija su kontinentinės Europos elektros tinklais daro mus nepriklausomus nuo politinio ar kitokio spaudimo tiek iš rytų, tiek iš vakarų, kiek galimybė apsirūpinti patiems reikiamais elektros kiekiais, kai tik to prireikia ir taip greit, kaip to reikalauja iškilusi situacija. O tada galima naudoti elektros tinklus ir prekybai.
Šiandieninėje situacijoje būtina tuoj pat atlikti visų valstybinių energetikos įmonių sudarytų sutarčių ar susitarimų auditą. Iki to būtina sustabdyti komercinės organizacijos steigimą „Lietuvos energijoje“.
Iš tose įmonėse esančių (?) pinigų būtina nusipirkti „Independence“ laivą, kas ženkliai atpigintų dujas, o tuo pačiu ir elektros gamybą. Nepadarius siūlomo audito niekas nežino, kurie „Lietuvos energijos“ pažadai yra tikri, o kurie tik netikros žinios.
Kaip buvo rašyta anksčiau, būtina sukurti prie Vyriausybės Elektros energijos sinchronizavimo su kontinentine Europa grupę, kuri be kita ko kuo greičiau atstatytų Lietuvos elektros energijos gamybos potencialą iki reikiamo lygio.
Šiandien, kada iš Kaliningrado p. Putinas, iš Minsko p. Lukašenka, o „per vakarus“ Rusijos energetikos ministras ragina Lietuvą pasilikti postsovietinėje energetinėje erdvėje, kai vykdomoji valdžia šiame bare nieko nedarė ir, atrodo, nesiruošia daryti, kada per televiziją nepagrįstai gąsdinama milijardiniais sinchronizavimo kaštais, kada Lietuvoje, o ir Maskvoje laukiama, kas bus Lietuvos prezidentas – tai tikrai labai sunkus darbas.
Kas imsis jį padaryti? Jeigu to nedarysime, tai energetinė nepriklausomybė, sinchronizacija su Europa nugrims tolimoje nežinomybėje.
Kas toliau, nesunku numatyti…
kažkoks minčių, nutylėjimų, gąsdinimų ir įtarinėjimų chaosas. Sakyčiau, norint patriarchams (su visa pagarba) nenusiredukuoti į žemiausią komentatorių kategoriją ir suformuluoti realias problemas, o ne kratinį, tokie straipsniai turėtų būti argumentuoti kur kas stipriau, paremti analize ir iš patikimų šaltinių gauta informacija.
Mauras savo daro ir , matyt, neveltui.
Rišliau, be popieriuko iš tribūnos kalbantis senolis partizanas, negu bet kuris aukščiausio lygmens valdžios atstovas, dar likusių gyvų ir mirusių kovos draugų vardu kreipiasi į tribūnoje, belgo veidu (šaltu), sėdinčią Prezidentę, prašydamas sustabdyti partizanų juodinimą. „Žiūrim ką turim”. Ogi tą patį- viena ranka daro vieną, kita kitą. Ta kita ranka Šimašiaus lūpomis, kaip ir kalbėjusi, kalba apie, liaudyje vadinamą, šunų nukakinimo kalnelį- bulvių rūsį. Ta ranka padaro, kad kultūros viceministrė išsaugotų postą, kad naujuoju kultūros ministru taptų panašių pažiūrų asmuo (kaip ir buvusioji), nes laukia teismo nutarties. 0 partizanai savo kailiu juk patyrė kokie- Lietuvos teismai. Ta kita ranka skiria literatūros premiją partizanų juodintojui ne už tai, bet už paskutiniųjų metų kūryba. Tai gal ir Hitleriui skirkim kokią nors premiją už gražius sukurtus paveikslus? Juk tai sukurta tada, kai jis dar nebuvo nusikaltėliu. Ta kita ranka neleidžia ištaisyti Prezidento Adamkaus padaryto akibrokšto, kai jo pasirašytu Apdovanojimų įstatymu buvo sumenkinti tarpukario savanorių, birželio sukilėlių, Lietuvos partizanų ir dabartinių laikų kariuomenės kūrėjų nuopelnai, sumenkinant Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medalio lygmenį iki Krašto apsaugos pasižymėjimo ženklo lygmens. Ta kita ranka pasityčiojo iš karių savanorių, kai tarnyba sovietinėje šauktinių kariuomenėje buvo įskaityta į bendrą darbo stažą, o už tarnybą Lietuvos kariuomenės savanorių pajėgose jie nieko negavo. Ta kita ranka valdo kainas, energetikos sistemą. Ta kita ranka Lietuvos dujas išskaidė į suskystintas ir gamtines ir tai panaudojo savo, Rusijos naudai. Juk Jauniūnuose buvo pastatyta dujų kompresorių stotis tik dėl Rusijos. Ta kita ranka formuoja neigiamą visuomenės nuomonę apie terminalą. Tos kitos rankos palikuonys, jos išauklėta karta mano galva daro abejotinas energetikos sistemos pertvarkas. Už pridarytus akibrokštus, pasikeitus valdantiesiems, neatsakoma, nes, tokie pat atėję po rinkimų į valdžią, buvusius apgina. O Prezidentė, tuo tarpu, Davose kalba apie moterų problemas. Bet ten jos veidas ne toks belgiškai šaltas.
„Energetikų „klanui“ dabar vadovaujantieji iki šiol nieko iš esmės nepadarė, o buvusieji už veiksmus rytinio kaimyno naudai iš vakariečių ėmė milijoninius kyšius,” Imantis didžiulius atlyginimus tas klanas gali sukeltimšalyje katastrofą.