Nuo vyskupo Roberto Barrono iki Jordano Petersono, Londone vykusios Atsakingo pilietiškumo aljanso konferencijos lyderiai ragina atnaujinti šventumo prasmę.
…
Kristina Zamarytė-Sakavicienė
Įspūdžiai ir ARC (Alliance for Responsible Citizenship) konferencijos
Grįžtu iš ARC (Alliance for Responsible Citizenship) konferencijos, kurioje dalyvavo 4 tūkstančiai lyderių iš viso pasaulio.
Tai vadinamasis anti-Davos renginys, kurio bendra linija: Vakarams gyvybiškai būtina krikščionybė kaip operacinė sistema, nes be jos apps‘ai neveikia. Neveikia ir moralinis kompasas, o tuomet politika tampa pavojinga.
Surašiau tik keletą man aktualesnių pranešėjų minčių, bet nardėme po įvairias kitas temas (AI, saugumas, globali politika, energetika, ekonomika, technologijos…).
JAV Atstovų rūmų pirmininkas Mike Johnson kalbėjo apie grandioziškai išaugusias valstybių galias kištis ir kontroliuoti piliečių gyvenimus. Tai ne tik riboja laisvę, bet ir naikina žmonių savarankiškumą, patriotiškumą, geranoriškumą vieni kitų atžvilgiu. Šeimos bei mažos vietinės bendruomenės, veikiančios savanoriškais pagrindais, gyventojų problemas atliepia žymiai taikliau ir lanksčiau nei valstybės institucijos ir biurokratai. Rinkimai skirtingose valstybėse rodo, kad laisvę mylintys žmonės siekia išsivaduoti nuo augančios kontrolės. Davoso galia mažėja, o ARC auga.
Bishop Robert Barron teigia, kad negali būti ilgalaikio politinio ir ekonominio vystymosi, kai visuomenė neturi sąryšio su Aukščiausiu gėriu. Neįmanoma nupasakoti Vakarų civilizacijos istorijos be nuorodos į Dievą. Gražiausi žmogaus sukurti dalykai – katedros, statytos nukreipus jėgas į Dievą ir Dievui.
Kai širdyje turime suvokimą apie Begalinį gėrį, jis įkvepia didingiems pasiekimams mokslo, teisingumo, grožio ir tiesos srityse.
Klinikinis psichologas Jordan B. Peterson pradėjo nuo klausimo, kodėl hedonistinių užgaidų pavertimas centriniu gyvenimo principu („teisėmis“) yra blogai? Nes negalime gyventi kaip dvimečiai egoistai – tokiu būdu negalime užtikrinti nei savo poreikių, nei bendruomenės stabilumo. Biblijos naratyvas, kuriuo grindžiama Vakarų civilizacija, yra pagrįstas aukos (už kitus) principu.
Aukojimosi abipusiškumas reikalingas bet kokiems socialiniams santykiams, net ir vaikiškai draugystei. Civilizacija yra sociali ir orientuota į ateitį, dėl ko individai turi aukoti savo užgaidas vardan „didesnio gėrio“ sau, šeimai, bendruomenei ir valstybei.
Savanoriškas aukojimasis turi tapti bendruomenės, visuomenės, valstybės principu, kuris organizuoja socialinį gyvenimą pagal Dievišką tvarką, kuriančią laisvę ir klestėjimą.
Douglas Murray po dekonstrukcijos laikotarpio Vakarų visuomenes kviečia į „Rekonstrukcijos amžių“, nes mūsų civilizacija yra didingiausia, kokią pasaulis yra matęs. Tačiau su ekstraordinariais iššūkiais gali susidoroti tik ekstraordinariai gerai išauklėta karta, kuri supranta, ką saugo ir puoselėja: tikėjimą, tautą, šeimą… Kuri brangina ir myli savo kultūrą bei turi reikiamas dorybes.
Arthur Brooks (bihevioristas, Harvardo profesorius) dalinosi tyrimų duomenimis ir išvadomis:
Populiari klaida, kad laimė yra jausmas, kuris savaime ateina arba neateina.
Laimę kuriame patys. Ją sudaro trys elementai:
- Enjoyment (ne malonumai, bet džiaugsmas dėl vertingų patirčių, brangių prisiminimų)
- Satisfaction (kai pasieki kažko pelnytai, per savo pastangas ir gebėjimus)
- Meaning (pojūtis, kad tavo gyvenimas yra reikšmingas; galimybė daryti gerą kitiems; artėjimas prie užsibrėžto tikslo ryšyje su transcendencija)
Kad žmogus būtų laimingas, svarbiausia:
- Tikėjimas
- Šeima
- Draugystė
- Darbas
Kultūrinis klimatas visame pasaulyje lemia, kad vis daugiau žmonių nusisuka nuo tikėjimo, nenori kurti šeimos, susilaukti vaikų ir dirba tik dėl pinigų, nekęsdami savo darbo… Ir tai masiškai griauna žmonių laimę.
Įdomu, kad darbas teikia laime ne tada, kai žmogus nepagrįstai daug uždirba ar turi „sėkmingą“ profesiją. Darbas teikia laimę tada, kai žmogus tarnauja kitiems ir prisideda prie bendrojo gėrio. Toks darbas skatintinas ne tik todėl, kad didina BVP, bet svarbiausia – kad atitinka žmogišką orumą ir daro žmones laimingais.
Erica Komisar (psichoanalitikė ir socialinio darbo ekspertė, JAV) kalbėjo, kad feminizmo dėka moterys gavo daugiau teisių ir pasirinkimų, bet kartu atėjome į situaciją, kai dėl abiejų tėvų darbo vaikai anksti atiduodami į įstaigas. Šalia to socmedijos verčia koncentruotis į save ir savo gyvenimo stilių, o ne artimuosius. Jaunimas įsivaizduoja, kad šeima su vaikais yra tik našta, kuri daug kainuoja ir atima laisvę.
Šiuolaikiniai tėvai negeba megzti gilaus emocinio ryšio su vaikais, o vaikams tai atsiliepia įvairiomis formomis – nuo jų laimės mažėjimo iki įvairių sutrikimų. Kai tėvai buvimą su vaikais mato kaip naštą, o ne džiaugsmą, tuomet vaikams vystosi narcisizmas kaip savisaugos mechanizmas.
Populiariausia šių laikų vaikų trauma yra ne dėl smurto, bet dėl to, kad jie jaučiasi atstumti, nesuprasti, ignoruojami savo tėvų.
Mes galime tai pakeisti, jei prioritetą teiksime šeimos santykiams ir vaikų auginimui. Turime performuluoti „sėkmės“ sampratą – ne karjera, o geri santykiai su artimaisiais yra didžiausia sėkmė.
Šeimos politika turi būti nukreipta ne į kuo ankstesnį moterų išstūmimą į darbo rinką, bet paramą šeimoms, kad tėvai galėtų patys prižiūrėti savo vaikus.
Nigel Farage: „Turime kartoti vaikams, kad sunkus darbas yra gerai“.
Tikėjimo – ir ypač krikščioniško tikėjimo – esminė svarba gelbstint Vakarų civilizaciją nuo plačiai pastebimo nuosmukio sudarė reikšmingą, ką tik Londone pasibaigusios, didelės tarptautinės konferencijos temų dalį.
Nors krikščionybė ar religija apskritai nebuvo aiškiai reklamuojama konferencijos programoje, daugelis vasario 17–19 dienomis vykusios Atsakingo pilietiškumo aljanso (ARC) konferencijos pranešėjų pabrėžė jos reikšmę atkuriant ir stiprinant Vakarų civilizacijos pamatus. Kai kurie taip pat pastebėjo, kad kultūrai toliau smunkant, žmonės – ypač jaunimas – trokšta katalikų tikėjimo tiesos, grožio ir gėrio.
Konferencijoje, kurioje dalyvavo tokie žymūs pranešėjai kaip Jordanas Petersonas, vyskupas Robertas Barronas ir JAV Atstovų Rūmų pirmininkas Mike’as Johnsonas, taip pat 4000 nuomonės formuotojų, verslininkų, politikų ir kultūros įtakingų asmenų, daugiausia dėmesio buvo skiriama – kaip apibūdino vienas laikraščio redaktorius – „pasaulinei susitikimo iniciatyvai, siekiant sustabdyti pastebimą Vakarų kultūros nuosmukį“. Todėl didelė dalis dėmesio buvo skiriama politiniam ir ekonominiam vystymuisi.
Tačiau net ir tie žymūs dalyviai, kurie, kaip žinoma, nepasižymi tikėjimu, pripažino jo svarbą diskusijose. „Mes tarsi pamiršome, kad visko pagrindas yra mūsų žydų-krikščioniškoji kultūra, ir nuo to turime pradėti“, – auditorijai, palydėtas plojimais, sakė Nigelas Farage’as, vis populiaresnės Didžiosios Britanijos Reformų partijos lyderis. „Ir jei tai pripažinsime ir vertinsime, manau, visa kita išsispręs.“
Somalyje gimusi Ayaan Hirsi Ali, neseniai iš islamo į krikščionybę perėjusi Hooverio instituto mokslinė bendradarbė, pabrėžė, kaip labai nacionalinėms valstybėms „reikalinga krikščioniška moralė“ ir pastebėjo, kad Europoje „krikščionybė išlieka, nepaisant sekuliarizacijos“.
Krikščioniški principai yra „esminė visuomenės operacinė sistema“, sakė ji. „Be jos programėlės neveikia“, o tautos „neturi moralinio kompaso“. Ji toliau citavo įvairias Biblijos eilutes, kad parodytų, kaip mūsų teisingumo, teisinės valstybės ir žmogaus orumo sampratos kyla iš Šventojo Rašto.
Osas Guinnessas, Brookings instituto kviestinis mokslinis bendradarbis, paaiškino, kaip sekuliarusis humanizmas ir Apšvietos bandymas pakeisti tikėjimą protu žlugo. „Jie bandė pakeisti Dievą, bet sukūrė eilę kvazireligijų“, – sakė jis. „Paimkime marksizmą. Jis prasideda teiginiu, kad visa kritika prasideda nuo religijos kritikos, o baigiasi kaip religija, slopinanti bet kokią kritiką.“
Tremtis ir sugrįžimas
Sekuliarusis pasaulis kalba apie „nuosmukį ir žlugimą“, sakė Guinnessas, bet krikščionims tai yra „tremtis ir sugrįžimas“. Kai žmonės „nepaklūsta Viešpaties keliams ir negyvena taip, kaip Jis mus kviečia gyventi, tai sukelia chaosą ir klajonęs, o galiausiai – ištrėmimą. Bet jei žmonės sugrįžta pas Jį, Jis sugrįžta pas juos ir atkuria jų likimus. […] Taigi net gilaus nuosmukio laikotarpiais, kuriuos mes dabar išgyvename, turime viltį sugrįžti, jei tinkamai atsigręšime į Viešpatį.“
Tačiau Brookings instituto bendradarbis pabrėžė, kad toks sugrįžimas bus „tikras ir veiksmingas“ tik tuo atveju, jei jis „bus įsisąmonintas kaip tikras“ ir pakankamas skaičius piliečių turės „aukščiausią ištikimybę tam, ką jie laiko aukščiausia tikrove“. Jiems būtina turėti „Evangelijos muziką“ savyje, sakė Guinnessas ir pastebėjo, kad jaučia „augančią simfoniją“ tarp „kūrybingosios mažumos“.
Jis užbaigė: „Tegul visi mes, suprantantys šiuos dalykus, būsime šios kūrybingos mažumos dalimi, kuri šiuo lemiamu Vakarų civilizacijos momentu tikrai galės kažką pakeisti.“
Kalbėdama diskusijų grupėje, Amy Orr-Ewing, Aberdyno universiteto garbės teologijos dėstytoja, taip pat pastebėjo dvasinį troškulį Vakaruose, ypač tarp jaunesnių kartų. Ji citavo tyrimus, rodančius, kad Z karta (žmonės, gimę tarp 1990-ųjų pabaigos ir 2010-ųjų pradžios) „daug labiau linkę būti dvasingi ir atviri Dievo idėjai nei jų tėvai“.
Orr-Ewing pabrėžė, kaip stipriai ARC konferencija sutelkė dėmesį į pagrindinę tiesą, kuri „palaikė mūsų civilizaciją“: žmogus „sukurtas pagal Dievo atvaizdą“. Ji pabrėžė, kad ši tiesa suteikia žmogui „nepaprastą orumą ir vertę“ kartai, kuri „buvo auginama girdėdama, kad tavo tapatybė priklauso nuo tavęs paties, ją sukūrei pats“.
„Koks kontrastas matyti save ir kitus žmones kaip šventus gyvojo Dievo atvaizdo nešėjus, su kuriuo galime turėti ryšį“, – sakė ji, ir pripažinti „malonės ir antro šanso realumą, atleidimo galimybę“.
Toje pačioje grupėje kalbėjęs ortodoksų autorius Rodas Dreheris priminė auditorijai popiežiaus Benedikto XVI pabrėžtą mintį: „geriausi argumentai už krikščionybę šiuo metu nėra argumentų teiginiai“, nes „tai skirta proto epochai“. Vietoj to, sakė Dreheris, dėmesys turėtų būti skiriamas tam, kaip šie principai „materialiai įkūnijami mene, muzikoje“, taip pat „gėryje, pamatiniame gėryje ir šventųjų šventume“.
„Šie dalykai kalba širdžiai, ir širdis negali jų paneigti“, – sakė jis. „Kai tik priimi tai į savo širdį, tai atveria protą šiems argumentų teiginiams.“ Dreheris, knygos „Gyventi stebukle: Paslapties ir prasmės radimas sekuliarioje epochoje“ autorius, tiki, kad Vakarų civilizacija neatsigaus, jei „mes vėl netapsime sužavėti“ ir neieškosime krikščionybės formos, kuri būtų „mistinė“, įvertinanti „tiesioginį Šventosios Dvasios suvokimą, šventumą ir transcendenciją“.
Tai buvo antroji ARC konferencija, o dalyvių skaičius nuo pirmojo susitikimo 2023 m. rudenį beveik patrigubėjo.
Vyskupas Barronas
Vyskupas Barronas kalbėjo abiejuose susirinkimuose. Šių metų kalboje jis pabrėžė, kad „negali būti tikro ekonominio ir politinio vystymosi be jokios sąsajos su summum bonum, aukščiausiuoju gėriu. Negalite papasakoti Vakarų civilizacijos istorijos be nuorodos į Dievą“.
Pripažįstant Dievą, tęsė jis, suteikiamas esminis teisingumo jausmas ir užkertamas kelias politinių lyderių ar sistemų sudievinimui. Tikėjimas Dievu taip pat skatina didesnius pasiekimus teisingumo, grožio, mokslo ir tiesos srityse, o „šventas ilgesys“ veikia kaip motyvatorius, stumiantis žmoniją nuolat tobulėti.
Žmogaus siela, pasak jo, turi natūralų polinkį į begalybę, protas siekia tiesos, valia – gėrio, o siela trokšta grožio jų besąlyginėse formose – kitaip tariant, Dievo. Tačiau šio įgimto troškimo slopinimas veda į kultūrinį ir visuomeninį sąstingį. Jis panaudojo Dantės įvaizdį apie Šėtoną, įstrigusį lede, kaip metaforą ir Elijo bei Baalo žynių istoriją, kad parodytų pavojus, kylančius absoliutizuojant žemiškus dalykus, vedančius į savidestrukcinį elgesį.
Tikras tikėjimas, kita vertus, išlaisvina žmogaus dvasią, sakė jis.
Vyskupas Barronas prisiminė šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II vizitą į Sovietų valdomą Lenkiją 1979 m., kai žmonės skandavo: „Mes norime Dievo! Mes norime Dievo!“ Vyskupas Barronas sakė, kad ir šiandien mato tokį patį ilgesį, „ypač tarp Vakarų jaunimo“, nes „jie jaučia, kad tai raktas – ne tik į jų asmeninį klestėjimą, bet ir į mūsų visuomenės klestėjimą“.
„Turime kartą, kuri, manau, dūsta nuo šio sekuliarizmo“, – tęsė jis, pridurdamas, kad todėl svarbu atgaivinti „naujai kerinčią visatą, Dievo prasmę, sakralumo, dieviškumo pojūtį“, kas, jo manymu, „veda į sveikesnę ir teisingesnę visuomenę“.
Komentuodamas tokios konferencijos privalumus, katalikas dalyvis Charlesas Coulombe’as sakė tikįs, kad „tai tikrai gali būti kažko pozityvaus pradžia“.
„Žmonės čia ateis ir sužinos dalykų, išgirs tai, ko kitaip nebūtų girdėję, ir tai gali juos pastūmėti teisinga linkme“, – sakė Coulombe’as, vystymo konsultantas Tarptautiniame teologijos institute Trumau, Austrijoje.
Kaip katalikai, sakė jis, „turime iš naujo patvirtinti jog pirmiausiai mes turėtume būti tuo atsakymu. Jei nebūsime, blogai, nes tai nėra tik dar vienas pavojus mūsų sieloms, net jei ir būtų tiesos šiame teigime. Tai esminis Didžiosios užduoties neįvykdymas. Manau, kad toks renginys rodo poreikį ir alkį mūsų paveldui“.
Šaltinis NATIONAL CATHOLIC REGISTER
Parengta pagal Kristinos Zamarytės-Sakavicienės FB paskyros ir laikmetis.lt įrašus.
