Gražus ir truputėlį dykas tarpušvenčių laikas nuo šventų Kalėdų ir Trijų Karalių. Karaliai su dovanomis – auksu, smilkalais ir mira keliauja per dykumas.
Religiniame pasakojime – viskas labai pakylėta ir simboliška, o profaniškoje liaudies kultūroje tai linksmas, groteskiškas karnavalas su savais personažais, persirengėliais ir vaikais duoneliautojais. Kaip ir kiekvienas karnavalas tai atsinaujinimo šventė, giliąja savo prasme turinti perkeisti, atgaivinti pasaulį ir žmones. Tarp šių dviejų pasakojimų nėra prieštaravimų. Jei tikime, kad gimė kūdikėlis Jėzus, ir įsileidome jį į savo pasaulius, vadinasi, esame atsinaujinę. Niekas jo iš mūsų sielų neiškrapštys, kaip ir sugrįžusios saulės niekas nepasuks atgalios, nenukrapštys nuo dangaus.
Truputį liūdna, kad karnavalas ir tarpušvenčio linksmybės tuoj baigtis, paliksiančios tik tris raides +K+M+B su kryželiais ir 2019-ųjų signatūra ant durų staktos. Ta metų signatūra, dar griaudint petardoms ir saliutams gatvėse, daliai susirūpinusios ateitimi visuomenės ima atrodyti gana grėsmingai. Ir ne tik Lietuvoje. Politikos kalendorius visai kitaip sustyguotas. Ten nėra nei kūdikėlio Kristaus, nei Trijų Karalių, nei nusiraminimo. Yra tik įtampa ir nesiliaujanti kova su iššūkiais. „Iššūkiai, iššūkiai, iššūkiai“ – ir iš kur tas parazitinis žodis atsirado viešajame mūsų kalbėjime, kad be „iššūkių“ regis jau nebegalime išsikepti kiaušinienės, nebemokame gyventi, kaip ir be kokios tuščios šiukšlės „iš tiesų“ – kalbos kamšalo, kai nutrūksta mintis ir neturima ką pasakyti. Žmogus neturėtų teisės sakyti „iš tiesų“, nes tų tiesų nežino.
Kol dar neišsivadėjusi karnavalinė nuotaika, „iš tiesų“ pamėginkim pažvelgti į mus laukiančius „iššūkius“ iš groteskiškos perspektyvos. Pasijuokime iš savo perdėtų baimių, rimtumo ir kvailumo. Per Naujametį visi buvome pakviesti į karą. Iš aukščiausios tribūnos sužvangėjo karinga retorika, – kariausime ir nugalėsime karingąjį beraštiškumą ir populizmą. Beveik citata iš Ilfo ir Petrovo „Aukso veršio“ apie Vasiukų automaratoną.
Regis, tuoj prasidės visuotinė mobilizacija: bus dalinama amunicija, dujokaukės, gertuvės vandens, kastuvėliai apkasams kasti ir maisto paketai. „Nelik nuošaly, ar jau užsirašei savanoriu?“ – rėksmingai tuoj kvies revoliuciniai Majakovskio plakatai.
Nuožmėja partiečių veidai. Aplink pilna priešų, visokių gudrių apsimetėlių, o gal ir tikrų išdavikų. Niekuo gatvėje negali pasitikėti. Žiniasklaida aktyvuoja sudirgintą ir įaudrintą visuomenės sąmonę. Demaskuojami priešai. Brigados žurnalistų tampa propagandos fronto darbuotojais, politologai – partijų ginklanešiais, sociologai tiria iš kavos tirščių, burtininkės ir aiškiaregiai pranašauja iš kortų ir žvaigždžių išsidėstymo. Vulkanologai ir seismologai prideda savo prognozes. Išsiverš vulkanai ir Žemyną nušluos neregėto masto Cunamis. Žodžiu, kada jei ne šiais metais laukia tvanas ir tikra Apokalipsė?..
Ačiū liaudies išminčiai, apie tokias kosmines negandas sukūrusiai pamokančią ir išmintingą pasaką „Dangus griūva“. Tas lapelis, nukritęs ant kiškio uodegos – pasirodo viso labo ne kas kita, o treji mūsų laukiantys rinkimai – savivaldos, Prezidento ir Europarlamento, dar abejotinos prasmės Referendumas.
Visi – eiliniai, ne kokios nors politinės krizės išprovokuoti. Jei rutininiai rinkimai demokratijos sąlygomis ir yra kam nors iššūkis, tai tik valdžiai, kurios gali ir nebeišrinkti. Neliesime dėl to krokodilo ašarų. Kiek jau tų rinkimų buvo, kiek pompastiško tuščiavidurio dramatizmo – keitėsi veidai, persistumdė kėdės, liejosi šampanas ir ašaros, o gyvenimas tekėjo kaip tekėjęs savo vaga. Šiais metais Koheleto knyga turėtų gulėti ant kiekvieno katastrofisto stalo. Išminčius moko:
“Viena karta nueina, kita ateina,
bet žemė amžinai lieka ta pati.
Saulė teka ir leidžiasi,
skubėdama į vietą, iš kurios pateka.
Vėjas pučia į pietus,
paskui sukasi šiaurės link.
Vis sukasi ir sukasi vėjas,
grįždamas į tą patį sukinį.”
Po Trijų Karalių ūkininkai samdydavosi naujas darbininkų šeimynas, dvarai – tarnus. Panašiai ir visuomenė per rinkimus atnaujina valstybės samdinių kontingentą.
Ir labai juokingai atrodo, kai stebi tas būsimų visuomenės tarnų grumtynes. Stebėdamas jų nesibaigiančius karus supranti, kad ne nuolanki tarnystė juos motyvuoja, o neišmatuojamas egoizmas ir valdžios bei galios godulys.
Koktu, kad į tuos nesibaigiančius savo karus ir “iššūkius” jie visados stengiasi įtraukti, įpainioti nieko dėtus žmones, kurie nori tik vieno – pagaliau ramiai pradėti gyventi savo gyvenimus ir kurti su užgimusio Dievo palaima.
