Arvydas Praninskas
Praėjo metai nuo Lietuvos Respublikos prezidento rinkimų, kai prie balsavimo urnų atėję piliečiai turėjo pasirinkti jų manymu geriausią iš devynių kandidatų.
Užgožia dabartis
Visuomenės lūkesčių burės per prezidento rinkimus buvo iškeltos aukštai ir išskleistos plačiai: po dešimtmetį trukusio Dalios Grybauskaitės prezidentavimo daug kas buvo išsiilgęs naujų gaivių vėjų, permainų valstybės gyvenime, visuomenę telkiančių, o ne skaldančių idėjų ir darbų, kitokio požiūrio į svarbiausias šalies gyvenimo problemas. Prezidento rinkimų rezultatai patvirtino, kad esminių, o ne kosmetinių pokyčių norėjo dauguma: už Gitaną Nausėdą antrajame rinkimų ture balsavo beveik 66 proc. rinkėjų, už Ingridą Šimonytę – 33 proc.
Kaip su naujuoju šalies prezidentu prieš metus sietos viltys ir lūkesčiai atrodo šiandien, kai jau pripratome išeiti iš namų su kaukėmis – netikėtų gyvenimo permainų ženklu, kurį praėjusią gegužę vargu ar būtume galėję įsivaizduoti? Ar koronaviruso pandemija taip viską pakeitė, kad tai, kas atrodė svarbu vos prieš metus, dabar niekam neberūpi, ir priešingai – tai, kas atrodė tarsi savaime suprantama, šiandien daug kam tapo nebepasiekiama? Ar dar plazda ant stiebo su prezidentu sietų lūkesčių burės, o gal jas jau nudraskė netikėtai kilusi gyvenimo iššūkių vėtra?
„Jau netgi sunku tuos metus prisiminti, nes nauji įvykiai viską užgožia. Ir dabartinis karantininis mūsų gyvenimo būdas, ir naujos grėsmės visiškai nustelbė bandymus įžiūrėti bei vertinti prezidento metinės veiklos ypatumus“, – sakė poetas, publicistas, filosofas Vytautas Rubavičius, pastebėjęs, kad dabar daugiau kalbama apie politikus, kurie rodosi pirmosiose kovos su pandemija gretose. Tai premjeras, sveikatos apsaugos ministras, valdančiosios daugumos Seime lyderis. „Kartais išlenda vienas kitas opozicijos atstovas, bet nelabai sėkmingai, nes juokingai atrodo, kai tik kritikuojami valdžios veiksmai, išvis nieko nesiūlant“, – pridūrė pašnekovas.
Pasak V.Rubavičiaus, daugelį su permainomis sietų dalykų nubraukė pandemija. „Visi iš esmės galvoja, kaip išgyventi, ir susigūžę laukia ekonominės krizės, nes didėja bedarbystė, verslai užsidaro. Lūkesčių buvo, bet turime pripažinti dabartinę „neįveikiamos galios“ situaciją, iškilusią su pandemijos proveržiu. Pandemija visus tuos lūkesčius jau nubraukė ir dabar mus stumia į visai kitokį gyvenimo būdą, kurį reikėtų apmąstyti ir mūsų aukščiausio rango politikams.“
Pašnekovo teigimu, ir pandemija, ir pasauliniai iššūkiai verčia galvoti, kaip mums toliau gyventi. Daug ką esą reikės keisti – ir valstybės valdymo, ir demokratizavimo, ir žemės ūkio, ir kitose srityse: kur bepažiūrėsi, visur reikalingi pokyčiai. „Bet jie gali vykti tik tada, kai pati visuomenė ir jos politinis elitas turi labai rimtų idėjų, ne šiaip biurokratinės kūrybos planų su iš lubų surašytais skaičiais, kurie tampa pinigų plovimo priemone“, – pridūrė V.Rubavičius.
Neperima vairo
Politologas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Lauras Bielinis mano, kad visuomenę ir toliau veikia ta pati požiūrio į prezidentą inercija, kuri susiformavo per Dalios Grybauskaitės prezidentavimo dešimtmetį. „Tai yra, prezidentas suvokiamas kaip galutinė instancija, sprendžianti visas problemas ir klausimus – nuo strateginių iki eilinių žemiškųjų. Po rinkimų G.Nausėda iš tikrųjų savotiškai pabandė atstatyti realų prezidento statusą ir nevykdyti funkcijų, kurios prezidentui nepriklauso, pavyzdžiui, priskirtų vyriausybei ar savivaldai. Į visa tai visuomenė žiūri – nesakyčiau, kad neigiamai, bet ko gero – nesuprasdama“, – sakė politologas. Didžiosios visuomenės dalies požiūris į prezidentą, pasak jo, turbūt tolygus požiūriui į karalių, ir todėl iš prezidento laukiama galios raiškos, valingų sprendimų. O jeigu to nėra, žmonės nesupranta, kodėl prezidentas yra būtent toks. „Čia, sakyčiau, yra labai liūdnas dalykas, nes prezidento galia yra labai aiškiai apribota tam tikrais konstituciniais rėmais, įstatymais. Šiandien susidūrėme su problema, kad reikia grąžinti prezidento statusą į realią poziciją, ir tą galbūt dramatiškai, bet labai nuosekliai vykdo G.Nausėda. Jis bando atstatyti tikrąjį santykį tarp prezidento, Seimo ir vyriausybės“, – pabrėžė L.Bielinis.
Ar dabartinė krizinė situacija šalyje dar labiau nesustiprins tokių visuomenės lūkesčių prezidento institucijos atžvilgiu? „Iš tikrųjų taip, dalis žmonių laukia, kada gi prezidentas stuktelės kumščiu, įveiks problemą kaip reikia, nugalės koronavirusą. Bet prezidentas, manyčiau, labai išmintingai elgiasi padėdamas vyriausybei ten, kur gali padėti. Jis kritikuoja technines jos klaidas, bet pats neperima vairo. Įsivaizduokite, kas atsitiktų su valstybės mašina, jeigu jos vairo būtų įsitvėrusios kelios rankos? Tokiu atveju avarija neišvengiama. Šiuo atveju prezidentas supranta, kad daug svarbiau yra ne pademonstruoti savo galią, o neleisti sugriūti tai trapiai situacijai, kurią bandė suvaldyti ir jau suvaldė vyriausybė“, – sakė pašnekovas.
Už fasado
„Visuomenės lūkesčiai, kad gerovės valstybė, kurią žadėjo G.Nausėda, bus pradėta kurti, kiek suprantu, neišsipildė. Aišku, dabar galima sakyti, kad sutrukdė karantinas, bet iš esmės tai, viena vertus, yra neįgyvendinamas dalykas, o kita vertus, net nebandytas įgyvendinti. Išskyrus šnekas, viešąją retoriką“, – teigė posovietinę transformaciją tyrinėjanti istorikė profesorė Rasa Čepaitienė. Pasak jos, pačioje pradžioje simboliniai gestai, kuriuos rodė prezidentas, nuteikė labai viltingai. Esą atrodė, kad politika iš nuogo galios pragmatizmo pereis prie žmonėms artimo kalbėjimo gilesnėmis temomis, o juk to daugelis ir tikisi iš aukščiausiųjų pareigūnų.
„Bet man susidarė įspūdis, kad pamatėme tik fasadą, už kurio, deja, nelabai kas yra. Ir čia gal net ne pono Nausėdos, o pačios visuomenės problema – ko ji tikisi iš prezidento? Paradoksas: prezidentas yra vienintelis visuotinai renkamas valstybės pareigūnas, ir iš jo labai daug tikimasi, bent jau tam tikros valstybės krypties suformavimo. Kita vertus, jo galios yra gerokai apribotos Konstitucijos, papročių ir susiklosčiusios valdžios sistemos. Kaip prezidentui būtų galima atliepti tokius visuomenės lūkesčius? Aišku, tai gana sudėtinga, nebent jis eitų ne visai konstituciniu keliu, labiau remtųsi povandeniniu, išoriškai nematomu veikimu, ką ir darė ankstesnioji prezidentė. Buvo iš esmės tęsiamos sovietinio valdymo tradicijos. Taigi, šia prasme, jeigu prezidentas bando neperžengti tų raudonų linijų, kurios jam nubrėžtos Konstitucijoje, jo galios išties yra gana nedidelės“, – sakė profesorė.
Pasak R.Čepaitienės, būtų įdomu sužinoti, kuo būtent remdamiesi žmonės prieš metus prezidentu iš devynių kandidatų išsirinko būtent G.Nausėdą. „Kaip tik neseniai skaičiau vieną tekstą, kur buvo svarstoma, kas apskritai yra politinė galia ir kodėl žmonės per rinkimus išsirenka vieną, o ne kitą asmenį. Ten buvo iškelta įdomi teorija, kad viską lemia kandidato kūniškumas, net ne su jo kalbėjimo turiniu, o su išvaizda, manieromis, laikysena susiję dalykai. Pasirodo, su šiais išoriniais bruožais žmonės sieja savo įsivaizduojamą tikrąjį prezidentą.
Galima būtų prisiminti, kad Hitleris į valdžią pateko demokratiškai, jį išrinko įsimylėjusios moteriškės. Žmonės stebi, lygina, renkasi, ir pamatome, kad galbūt visai pakanka paviršutinės gelbėtojo retorikos, kuria daugelis patiki, ir tada bet kas gali tapti prezidentu. Faktiškai visi prezidentai, kuriuos turėjome, nuo kažko gelbėjo. Dabar matome gelbėtoją iš skandinavų bankų aplinkos. Sakyčiau, kad kartojasi tam tikras archetipas, ir jei žvelgtume per šią prizmę, kitiems kandidatams šansų nelabai ir buvo. Bet kai išrenkamas toks asmuo, pamatome, kad paveikslėlis, už kurį buvo balsuojama, ir už jo atsiverianti tikrovė yra du skirtingi dalykai. Tai pasitvirtino visų turėtų prezidentų atvejais“, – sakė R.Čepaitienė.
Pašnekovės teigimu, po dešimtmečio įšalo žmonės tikrai norėjo daugiau laisvės, mažiau įtampos, spaudimo, rūsčių žvilgsnių, tad šia prasme dabar tarsi yra geriau. Atmosfera tapo laisvesnė, prezidentas, bent jau kadencijos pradžioje, atvėrė prezidentūros rūmus ekspertams, pokalbiams, diskusijoms. „Tai atrodo labai gražu, bet kyla klausimas: kas iš to? Ar tai nėra tie patys tušti gestai, vanduo, susigeriantis į smėlį?“ – klausė istorikė.
Kol kas tylima
Politologo, istoriko, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Antano Kulakausko manymu, kol kas didžiosios dalies balsavusiųjų už G.Nausėdą lūkesčiai turbūt pasiteisina. „Ir stilius kitas, neviršininkiškas, kaip prezidentės D.Grybauskaitės. Vis dar dirbama ties pažadais, pirmiausia dėl gerovės valstybės kūrimo, kad valstybė labiau kreiptų dėmesį į piliečių socialinius lūkesčius, šiokį tokį nelygybės mažinimą. Iš dalies toks siekis sutampa ir su vyriausybės veikimu, nors vargu ar tai sisteminis pokytis. Bet, šiaip ar taip, šia kryptimi dirbama, ir žmonėms, balsavusiems už G.Nausėdą, tikriausiai tai patinka. Jų lūkesčiai turbūt dar nenuvilti. Reikalas tas, kad dabar koronavirusas radikaliai keičia geopolitinę situaciją visame pasaulyje. Ir dar nežinome, kaip. Gali būti, kad daugeliu atvejų prezidento pradėti darbai gali likti ne patys aktualiausi“, – sakė A.Kulakauskas.
Profesoriaus teigimu, Lietuvos politikoje nelabai kas mąsto apie globalius sisteminius pokyčius, su kuriais susidursime. Politikai tik reaguoja, arba perima tai, kas daroma kitur, pamėgdžioja. „Tarsi Jurgelio meistrelio pameistriai. O pats Jurgelis kažkur kitur – arba už Atlanto, arba Briuselyje, gal Berlyne ar Paryžiuje. Šis virusas, kokios kilmės bebūtų, globalių politikos veikėjų yra išnaudojamas jau dabar ir bus toliau naudojamas pasaulyje susiklosčiusiai situacijai performatuoti. Pasaulis, kuris buvo grindžiamas neoliberaliu monetarizmu, yra pertvarkomas – taip pat ir galios pasiskirstymo prasme.
Rimti klausimai iškilo ir prieš Europos Sąjungą – Lietuvoje per mažai apie tai šnekama. Atrodytų, nuo mūsų ir kitų mažų šalių tai ne per daugiausiai priklauso. Bet jeigu dešimt metų vyks stumdymasis dėl naujos pasaulio tvarkos, svarbu žinoti, prie kurios pusės glaustis. Kas mums naudingiau?
Visiškai įmanomas dalykas, kad dabartinis stumdymasis tarp ES, iš jos pasitraukusios Britanijos ir Amerikos tik dar labiau stiprės. Tada aštriai iškils klausimas, su kuo mes – ir nacionalinio saugumo, ir ekonominės raidos požiūriu. Apie tai Lietuvoje kol kas tylima, taip pat ir prezidentūroje. Kita vertus, nežinia, ką tokioje situacijoje reikėtų daryti“, – apibendrino politologas.
