Lukiškėse bus ir Vytis, ir bunkeris?

Justina GAFUROVA

Taip dviprasmiškai nuskambėjo Lietuvos apeliacinio teismo nutartis dėl Vilniaus Lukiškių aikštės konkurso. Viena vertus, konstatuota, kad konkursą „Laisvės kalva” laimėjo teisėtai. Tačiau kartu pažymima, kad tai nereiškia, jog bunkeris tikrai iškils aikštėje. Toks sprendimas dar gali būti skundžiamas. Bet besibylinėjantys architektai tikina, kad tai nesutrukdys aikštėje iškilti Vyčiui.

Praėjo daugiau kaip dveji metai nuo tada, kai Lukiškių aikštės memorialo konkurse laimėtoju paskelbtas Andriaus Labašausko projektas „Laisvės kalva”, turėjusi simbolizuoti partizanų bunkerį. Visą šį laiką vyko teisminiai ginčai, kuriuose teismo buvo prašoma paskelbti, kad konkursas laimėtas neteisėtai. Tačiau po pirmosios instancijos teismo sprendimo, šią savaitę pasisakė ir Lietuvos apeliacinis teismas. „Šiame etape, kai buvo vertinama tik pačios idėjos meninė vertė ir nesant byloje jokių duomenų, kurie jau dabar leistų neabejotinai tvirtinti, kad A.Labašausko pasiūlyta memorialo idėja akivaizdžiai neatitinka statybos techninių reglamentų ir (ar) paveldosaugos reikalavimų arba pažeidžia Lukiškių aikštės vertingąsias savybes, nėra pagrindo konstatuoti, jog konkursą laimėjusi idėja yra netinkama”, – rašoma teismo nutartyje.

O įdomiausia, kad bylą nagrinėjusi teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, jog jei ateityje paaiškėtų, kad „Laisvės kalvos” idėjos negalima įgyvendinti, nes ji prieštarauja įstatymo normoms, paminklas neturėtų būti statomas.

– Kaip supratote tokią teismo nutartį? – „Vakaro žinios” paklausė vieno iš pareiškėjų, architekto Kęstučio AKELAIČIO.

– Teismas lyg ir pripažino, kad laimėjimas teisėtas, kartu pripažįstant, kad galutinio projekto iki šiol nėra, tad neaišku, kas iš tiesų laimėjo ir ar tai bus galima įgyvendinti. Mes apeliavome ne į patį konkursui pasiūlytą darbą, o į komisijos vertinimą. Nes vertinant buvo nuklysta nuo pačios komisijos priimtų konkurso sąlygų. Pagrindinė sąlyga buvo, kad darbai turi atitikti jau suprojektuotą aikštę su joje jau įrengta vieta memorialui. Akivaizdu, kad šios sąlygos nebuvo išpildytos. Dar svarstome, ar skųsime sprendimą Aukščiausiajam Teismui.

– Jau pirmos instancijos teisme paaiškėjo, kad konkursas buvo skelbiamas tik idėjai, tad nebūtinai idėja turi būti įgyvendinama, ypač, kai procesuose paaiškėjo, kad realybėje bunkerį primenanti kalva pažeistų aikštės vertingąsias savybes? O ir konkursui skirti pinigai jau seniai grąžinti į biudžetą.

– Jau seniai Vyriausybė, kuri ir skyrė pusę milijono konkursui, galėjo imtis iniciatyvos ir paprašyti parengti galutinį projektą bei jį suderinti su atsakingomis institucijomis. Būtų aišku, ar projektą įmanoma realizuoti, ar ne, ir nebūtų reikalo bylinėtis. Deja, dengiantis teismo procedūromis, to nebuvo padaryta.

Be to, teismui buvo pateikta medžiaga, nurodanti, kad projektas prieštarauja įstatymams ir negalės būti įgyvendinamas. Tačiau per dvejus metus nieko dėl to nebuvo padaryta. Panašu, kad procesas tapo politizuotu, siekiama tempti laiką, kad nieko aikštėje nebūtų.

– Kol vyko teisminiai ginčai, Seimas priėmė Lukiškių aikštės įstatymą, kuriame numatyta, kad aikštėje turi iškilti Vytis. Gal aikštėje užteks vietos ir Vyčiui, ir bunkeriui?

– Žinant, kad priimtas šis įstatymas, teismo sprendimai atrodo gana keisti. Įstatyme numatyta, kad tik šeštadalis aikštės yra skirta memorialinei funkcijai ir memorialui – Laisvės kovotojui su Vyčio simboliu. Kita dalis skirta rekreacinei ir visuomeninei funkcijai. Ir pats bunkerio autorius deklaruoja, esą kalvelė skirta pramogai ir laisvalaikiui, tad gal kažkur aikštės glūdumoje ji ir gali atsirasti, tapdama vaikų žaidimo aikštele. O vasarą dar ir pliažui vietos atsirastų (juokiasi).

– Dabar Seime, regis, bus daug liberalesnės jėgos. Ar neatsitiks taip, kad artimiausius ketverius metus Vyčio aikštėje neišvysime?

– Aš neprarandu optimizmo. Manau, neišvengiamai, Vytis bus pastatytas Lukiškių aikštėje. Esu iš giminės, kuri kovojo Nepriklausomybės kovose ir tikėjo pergale. Kai pagalvoju apie savo tėvus, dėdes ar kitus giminaičius, kurie neturėjo galimybės apsiginti, tai man suteikia stiprybės ir tikėjimo. Vien dėl jų atminimo turime nepasiduoti.

Aikštė didelė, čia užteks vietos visiems. Tik reikia kontrolės. Nes šiuo metu memorialinei funkcijai skirta aikštės dalis tapo pagrindine pramogų vieta. Birželio 23 d., kai aikštėje buvo atidarytas pliažas, vykstant kasmetiniam Birželio sukilimo minėjimui, jo dalyviams teko klampoti per smėlį. Tokių dalykų neturėtų būti.

Apmaudu, kad per trisdešimt metų neišugdėme jaunosios kartos, kuri pagarbiai žiūrėtų į mūsų laisvės kovas ir didvyrius. Vyrauja nuostata, esą viskas, kas susiję su paminklais, yra atgyvena ir lyginama su raudomis. Pagarba gali būti atiduodama ir su burgeriu dantyse, o laisvė – tai galimybė šuniuką aikštėje pavedžioti.