Lygybė, žudanti vertę

Marius Kundrotas, istorikas ir politologas

Atodangos.lt

Vieni žmonės – protingesni, kiti – kvailesni. Vieni darbštesni, kiti – tingesni. Vieni doresni, kiti – ydingesni. Gali būti, kad pirmieji lygybės idealo skelbėjai rėmėsi kilnia, nors ir naivia, nuostata, jog sulyginus žmones visi taps protingi, darbštūs ir dori, bet visais žinomais atvejais išėjo priešingai.

Vienas pavyzdys – dar gerai atsimenama Sovietų Sąjunga. Joje darbas apmokėtas už valandas, visiškai ignoruojant darbo indėlį ir rezultatą. Tiesa, rezultatas būdavo atlyginamas premijomis, bet ką kukliam vartotojui reiškė garbinga premija, kai jį visiškai tenkindavo išsaugoma darbo vieta ir alga? Taip chaltūra tapo etalonu, dingstant prasmei dirbti geriau. Ne tinginiai orientuodavosi į darbštesnius, bet atvirkščiai.

Antras pavyzdys labai primena pirmąjį, tik tai – jau mūsų šiandiena. Integruota švietimo sistema reikalauja sutrikusio proto vaikus mokyti bendrose mokyklose ir klasėse su sveikaisiais. Atrodo gražu ir humaniška, bet praktikoje iš sveikųjų atimama motyvacija ir etalonas pažeminamas iki grindų. Kodėl sveikasis turi stengtis labiau nei integruotasis, jei abiem rašomas toks pat pažymys?

Trečias pavyzdys kol kas – užsienietiškas, bet vis daugiau politikų, ypač – iš kairės, jį siekia pritaikyti mūsų valstybei ir visuomenei. Tai – kvotų sistema. Aukštojoje mokykloje ar darbovietėje numatomos kvotos pagal lytį, rasę ar taip vadinamą lytinę orientaciją. Baltasis heteroseksualus vyras gali būti protingesnis, darbštesnis, gabesnis, bet jis liks už borto, jei su juo varžysis moteris, tamsiaodis ar homoseksualas su daug menkesnėmis intelektualinėmis ar moralinėmis savybėmis.

Sovietų Sąjunga žlugo ne dėl išorės įtakų. Ją sužlugdė lygiavinė ideologija, nuleidusi etaloną iki sunkiai suvokiamų žemumų ir pakirtusi valstybę tiek kultūriškai, tiek – ir pirmiausiai – ekonomiškai. Vakarų vaidmuo čia buvo net priešingas nei skelbia dabartiniai sovietų apologetai. Būtent Vakarų prekyba su sovietais padėjo pratęsti šios ydingos sistemos agoniją. Dabar taip tęsiama šiandieninės Rusijos agonija.

Vienąsyk įvardijus žmones lygiais atsivėrė erdvės tolesnėms lygybės interpretacijoms. Tai atvedė prie reiškinio, kurį žinome kaip komunizmą.

Deja, patys Vakarai užsikrėtė lygiavinio komunizmo bacila, kad ir pavadinta liberalizmo ar net liberalios demokratijos vardu. Įvardyta bacila gimė iš sporos, subrandintos liberalų. Pirmiausiai – Tomo Džefersono (Thomas Jefferson) ir Emanuelio Sijeso (Emmanuel Sieyès), įtvirtinusių lygybę kaip prigimtinę duotybę. Jų laikais tai reiškė lygias teises peržengiant luomų skirtumus, bet vienąsyk įvardijus žmones lygiais atsivėrė erdvės tolesnėms lygybės interpretacijoms. Tai atvedė prie reiškinio, kurį žinome kaip komunizmą.

Lygiavos ideologija veda Vakarus ten, kur baigė Sovietų Sąjunga – į stagnaciją ir degradaciją. Užuot galvoję, kaip veržtis į priekį ir kilti aukštyn, vakariečiai desperatiškai ieško, kokias dar grupes įtraukti į visuotinę lygybės erdvę. Etalono kartelė smunka vis žemyn, žmonės aptingsta mąstyti, o tobulėjimo idėja praranda prasmę, nes iškilti lygybės sąlygomis nėra kur. Paskutiniu žingsniu į lygiavą peržengiama riba tarp piliečio ir užsieniečio, atsiejant žmogų nuo vietos, visus paskandinant pasaulio mišrainėje.

Užtai Vakarų tautų erdves užtikrintai periminėja šių laikų barbarai. Galbūt žemesni intelektualiai, bet stipresni moraliai, kultūriškai ir socialiai. Nes ir intelektualinė sritis, kurioje vakariečiai – kol kas – dar galėtų būti pranašesni, skurdinama tos pačios lygiavos vardan.

Negalima lyginti dalykų, kurie glūdi skirtingose plotmėse. Hedonistinius ir deviantinius lytinius junginius prilyginus šeimai pastaroji demotyvuojama. Svetimo gero ieškančių klajūnų prilyginimas krašto senbuviams, karta iš kartos gynusiems ir kūrusiems savo valstybę, išplauna šalies tapatumą.

Neįmanoma visų sulyginti, galima tik hierarchiją apversti aukštyn kojomis.

Džordžas Orvelas (George Orwell) tiksliai pastebėjo, jog ten, kur įsitvirtina lygybės koncepcija, anksčiau ar vėliau atsiranda lygesni už lygius. Nes hierarchija yra natūralus visuomenės principas. Neįmanoma visų sulyginti, galima tik hierarchiją apversti aukštyn kojomis. Sovietai iškėlė proletariatą aukščiau inteligentijos ir aristokratijos, dabartiniai leftistai iškelia spalvotuosius – lytine ir tautine prasme – aukščiau normalių vietinių piliečių.

Tuo įsitikinti lengva. Pažvelkime, kaip dabar mūsuose teisiami žmonės, kritikuojantys lytinius deviantus. Ar teko girdėti nors apie vieną bylą, iškeltą asmeniui, žeminančiam prigimtinę šeimą? Tas pats galioja ir tautinėje plotmėje. Patyčios iš titulinės tautos ir jos istorinės atminties nėra baudžiamos. Baudžiama už ne itin palankias pozicijas tautinių mažumų atžvilgiu. Herberto Markuzės (Herbert Marcuse) „pozityviosios diskriminacijos“ konceptas įgyvendinamas sėkmingai. Tik ar būna pozityvi diskriminacija?

Senosios kartos liberalai teigė, jog vienintelė teisinga lygybė – tai lygybė prieš įstatymus. Dabartiniai liberalai siekia ištaisyti tikras ar menamas skriaudas vienoms grupėms, keldami jas aukščiau kitų.

Socialiai teisingesnis žmogus siūlytų dar vieną lygybės principą – lygias startines galimybes. Ši lygybė nėra prieštaraujanti vertei, ji tik išryškina skirtingas dorybes ir gabumus. Ypač aiškiai tai atsiskleidžia siekiant mokslo. Sudarius lygias startines galimybes visa kita priklausytų nuo gebėjimų ir darbo.

Ten, kur nėra moralinės ar intelektualinės hierarchijos, viešpatauja politinė. Aukščiausią visuomeninę padėtį gauna tie, kurie palaiko vyraujančią politinę srovę. Net jeigu už šios srovės atstovus balsuoja tik visuomenės mažuma, kaip yra Lietuvos atveju. Esminis klausimas – ar atsiras politinė jėga, kuri siūlys demokratiją politiniu požiūriu ir hierarchiją proto bei doros požiūriu. Jėga, gebanti į politinius reiškinius pažvelgti filosofiškai. Už buko populizmo ribų.