Globalizmas ir kosmopolitizmas – šios sąvokos dažnai vartojamos kaip sinonimai. Iš tiesų taip nėra. Nors kosmopolito sąvoka pažodžiui reiškia pasaulio pilietį, ji jau senokai įgijo platesnę reikšmę – pasaulio gyventojas.
Kosmopolitas – tai žmogus, kurio tėvynė – visas pasaulis, o pirmiausiai – ten, kur jam gera. Globalistas – tai pasaulinės valdžios šalininkas.
Nemaža dalis antiglobalistų yra kosmopolitai. Jie antiglobalistai ne todėl, kad pasisakytų už tautinę bendruomenę ar valstybę, o todėl, kad priešinasi bet kokiai valdžiai ar bent tokiai valdžiai, kuri iš esmės reiškia kapitalo diktatą. Dalis tokių antiglobalistų yra anarchistai, dalis – komunistai.
Komunizmas pirminio projekto lygmeniu taip pat planuotas kaip anarchija – sistema, kurioje dingtų valstybė ir visi gyventų draugiškoje bendruomenėje, viskuo dalindamiesi gera valia.
Didysis paradoksas, kad praktikoje komunistai sukūrė pačias despotiškiausias ir represyviausias valstybes pasaulio istorijoje.
Visgi teorijos lygmeniu anarchizmas ir komunizmas turi bendras šaknis, skiriasi tik požiūriai į visuomenės raidą: ar siekti komunos per valstybę, ar iškart pastarąją naikinti. Nenuostabu, kad praktikoje komunistai ir anarchistai dažnai randa bendrą kalbą, tiek „antifašizmo“, tiek antiglobalizmo frontuose.
Ši antiglobalistų grupė mielai priima kosmopolitizmo idėją, kad žmonijos skirstymasis tautomis – arba iš principo ydingas, arba, mažų mažiausiai, istoriškai atgyvenęs.
Nes jų vizijoje – arba pasaulis išvis be valdžios, arba su jų valdžia.
Jie siekia absoliučios judėjimo laisvės, atviros visuomenės, pasaulinės bendruomenės ir tuo pat metu priešinasi pasaulinei valdžiai. Nes jų vizijoje – arba pasaulis išvis be valdžios, arba su jų valdžia.
Globalistai teorijos lygmeniu patys nėra vieningi. Vieni jų pasisako už formalizuotą pasaulinę valdžią, iš esmės – pasaulinę valstybę, kiti gi – už kontroliuojamą betvarkę, kur politinė valdžia turėtų kuo mažesnes galias ir virstų vien policijos nuovada, aptarnaujančia globalų kapitalą.
Tokiems globalistams dar geriau, jei pasaulyje bus kuo daugiau ir kuo mažesnių, silpnesnių valstybėlių, tokias lengviau valdyti.
Tiesa, praktikos lygmeniu pirmoji ir antroji globalistų grupė daro tą patį, tai yra – visokeriopai silpnina tautines valstybes, tik viena – per politines, kita – per ekonomines struktūras.
Globalistas visada bus kosmopolitas, bet ne kiekvienas kosmopolitas bus globalistas.
Globalizmui naudingos atviros sienos, darbo jėgos ir kapitalo judėjimas, taigi – ir kosmopolitizmas. Bet kosmopolitizmas teorijos lygmeniu gali apsieiti be globalizmo ir net jam prieštarauti.
Žinoma, sukurti pasaulinę bendruomenę be pasaulinės valdžios – dar didesnė utopija, nei sukurti ilgalaikę pasaulinę valdžią. Žmonės skirstėsi ir skirstysis į skirtingas kultūrines bendruomenes, tokia žmogaus prigimtis.
Tiek globalizmui, tiek kosmopolitizmui priešinasi nacionalizmas: tautinės valstybės koncepcija.
Juodai raudoni antiglobalistai tautinę valstybę ir konservatyvią moralę laiko fašizmu
Tautininkas beveik visada bus antiglobalistas, nors, kaip jau išsiaiškinta, ne kiekvienas antiglobalistas bus tautininkas.
Juodai raudoni antiglobalistai tautinę valstybę ir konservatyvią moralę laiko fašizmu ir jų priešų sąraše tautininkai su konservatoriais rikiuojasi greta tų pačių globalistų.
O kodėl tautininkas tik beveik visada bus antiglobalistas? Čia išsiskiria tautininkas-partikuliaristas ir tautininkas-universalistas. Partikuliaristas tautiškumą interpretuoja per priešinimąsi visuotinumui.
Universalistas pripažįsta visuotinių vertybių buvimą, ypač – moralėje, o tautiškumą laiko tik viena iš vertybių sudėtingoje aksiologinėje hierarchijoje.
Ypač tai pasakytina apie tautininką-krikščionį. Jis laukia laiko, kai Dievas įves Žemėje globalią valdžią, ir džiaugsmingai ją pasitiks. Bet krikščionio-tautininko pasaulėvaizdyje Dievo karalystėje taip pat išliks tautos ir jos išlaikys savo teises savo tėvynėse.
Čia krikščionis-tautininkas įgyja papildomą motyvą priešintis žmogiškam globalizmui, nes pasaulinė valdžia jo supratimu priklauso tik Dievui, o bet koks žmogiškas bandymas kurti pasaulinį rojų – tiesus kelias į pragarą.
Toks tautininkas šių dienų globalistams priešinasi ir dėl to, kad yra tautininkas, ir dėl to, kad yra krikščionis.
Kova su globalizmu – tai religinė, eschatologinė kova su Antikristu.
Pagal krikščionišką pasaulėžiūrą anksčiau, nei bus įkurta Dievo karalystė, ateis Antikristas ir būtent jis kurs pasaulinę valstybę, pasaulinę tironiją, nutiestą per tautų nugaras.
Tad kova su globalizmu – tai religinė, eschatologinė kova su Antikristu.
Šiuo aspektu krikščionis-tautininkas, pagonis-tautininkas ir netgi tautininkas-ateistas, vadovaudamiesi skirtingomis prieigomis, yra vieningo fronto kariai.
Netgi tautininkas-universalistas su tautininku-partikuliaristu čia tampa bent jau taktiniais sąjungininkais: gali skirtis jų supratimai apie visuotinių moralinių principų egzistavimą ir svarbą, bet už tautinę bendruomenę ir valstybę jie guldys galvas abu.
Galima klausti: argi visuotinė žmonijos bendruomenė nėra gražesnė svajonė, nei spygliuotomis vielomis viena nuo kitos atsitvėrusios ar netgi patrankas viena į kitą nukreipusios tautinės valstybės? Ir taip, ir ne.
Nacionalizmas turi plėtinį: internacionalizmą. Didieji nacionalizmo klasikai – Johanas Gotfrydas Herderis ir Džiuzepė Madzinis – buvo ir internacionalistai.
Nacionalistų filosofas Gilbertas Keitas Čestertonas čia turėjo ir krikščionišką motyvą: krikščionišku požiūriu tikrasis internacionalizmas – tai kai tautos myli viena kitą, užuot susiliejusios viena su kita, kaip induistų ar budistų pasaulėžiūroje.
Normalu, kad žmogus pirmiausiai myli tuos, su kuriais jį sieja kraujo ar dvasios ryšiai, o tik po to – kitus.
Jei Dievas skyrė mus gimti konkrečioje šeimoje, bendruomenėje, pagaliau – tautoje, tai – pagrindas manyti, jog jis mus įpareigojo kaip misionierius būtent šioje žmogiškoje erdvėje. Kas kalba apie pasaulinę bendruomenę, tegul pirmiau išlupa savo namų duris, atsiverdamas valkatoms.
Pasaulinę bendruomenę gali įkurti tik tas, kuris išskirstė žmones tautomis Babilone. Ir tai bus bendruomenių bendruomenė. Bendruomenė, kurioje kiekvienas išlaikys tiek asmeninę, tiek tautinę savastį.
Visi bandymai kurti utopinę bendruomenę prigimtinių bendruomenių sąskaita veda tik į tironiją.
Pasak lordo Džono Aktono, jei valdžia gadina, tai absoliuti valdžia gadina absoliučiai. Baisu net įsivaizduoti, kur gali nuvesti žmogiškas ydingumas pasaulinės valdžios formatu, be jokios opozicijos ar protesto galimybės.
Tautos yra Dievo kūrybos dalis. Esminis jo kūrybos bruožas – įvairovė. Šėtonas yra tas, kuris nekenčia įvairovės. Jis naudojasi įvairovės šūkiu, kad iš tikrųjų tą įvairovę sunaikintų. Jis skatina tautas maišytis į vieną bendrą pliurzę, kurioje dingtų nuostabios kūrinijos spalvos.
Žemė – geras dalykas, vanduo – taip pat geras dalykas, bet juos sumaišius išeina purvas. Tad verta saugoti tautas. Saugodami jas pagerbiame kūriniją ir patį Kūrėją.
Autorius yra politologas
Ar verta tiek daug diskutuoti apie svetimžodžius? Aiškiau nuo to nepasidaro. Kuo iš autoriaus aptartų „mokslinių sąvokų” bus asmuo, kurio mama – lietuvė, o tėtis – indas arba alžyrietis? O jei ir tas lietuviškumas – jau seniai tik dalinis, nes mamos senelis buvo kirgizas, o tėvo senelis – kinietis? Ir juk tokių asmenų daugėja. Labai savotiškai formuojasi bendruomenė tokioje valstybėje kaip JAV, bet ir ten formuojasi kažkas panašaus į „amerikiečių tautą”. Yra net lietuvio autoriaus monografija, kuri berods taip ir vadinasi: „American Nationality”. Reikia pamatyti, kaip su kokiu vidiniu įsijautimu amerikiečiai gieda JAV himną. Net lietuviai gali tokio susitelkimo pasimokyti.