M. Kundrotas. Su kuo kovojama – su smurtu ar su šeima?

Marius Kundrotas

Šiurpi tragedija Kėdainiuose. Dar vienas pražudytas vaikas. Mirtinai sumuštas šeimoje. Tokių įvykių akivaizdoje sunku valdyti jausmus, o vis dėlto kaip tik tokiais atvejais ypač būtina įjungti blaivų protą. Antraip lengva pasiklysti, o kai kas jau bando žaisti žmonių jautrumu, stumdami savus politinius, ideologinius ir net verslo interesus.

Įaudrintoje atmosferoje pasipylė agitacija už dviejų Seimo narių siūlomą Vaiko teisių apsaugos įstatymo redakciją, o taip pat – kaltinimai septyniems Seimo nariams, siūlantiems kitą jo redakciją. Nepritari tam tikram redakcijos variantui, reiškia, prieštarauji vaiko teisėms, jo apsaugai nuo smurto, vadinasi – esi smurto šalininkas, bejausmė išgama, lygiai toks pat, kaip toji pora, mirtinai sumušusi vaiką. Beje, žodis „bejausmė“ čia svarbesnis, nei žodis „išgama“, kadangi visa šia retorika apeliuojama būtent į jausmus.

Kas gi skiriasi šiose redakcijose? Dovilės Šakalienės ir Mykolo Majausko redakcijoje siekiama pateikti labai plačioms interpretacijoms pasiduodančius smurto ir žalos apibrėžimus. Agnės Širinskienės, Lauryno Kasčiūno, Rimanto Jono Dagio, Manto Adomėno, Eugenijaus Jovaišos, Povilo Urbšio ir Pauliaus Saudargo redakcijoje siekiama šias sąvokas išsakyti kur kas tiksliau. Kurios formuluotės geresnės, galima įsitikinti, perskaičius projektą A ir projektą B.

Pavyzdžiui – dviejų deputatų projekte A siūloma smurtui priskirti vaiko individualumo ignoravimą, prastą emocinių ir socialinių poreikių tenkinimą, laisvės varžymą, orumo žeminimą. Iš pažiūros – protinga ir kilnu. O praktikoje?

Liepi vaikui išmokti pamokas – emocinė kančia. Subari – emocinė kančia. Uždraudi žiūrėti mėgstamą filmą – už bausmę ar dėl to, kad tuo metu reikia miegoti – laisvės varžymas. Neišgali kas savaitę pirkti naujų žaislų – emocinė kančia ir dar prasta socialinė aplinka: vargšas vaikas kieme, darželyje ar mokykloje gali pasijusti „bomžu“ prieš vaikus, kurių tėvai – turtingesni ar daugiau leidžia. Jei vaikas išreiškia save keikdamasis, o tėvai tai varžo – individualumo ignoravimas. O jei šeimoje kyla nuomonių skirtumų, tai visas kančių spektras.

Septynių deputatų projekte B apsiribojama tyčine fizine, psichine, seksualine, dorovine ir socialine žala, o taip pat – tokios žalos grėsme. Akivaizdu, kuo skiriasi žala nuo prastos savijautos ar materialinės gerovės trūkumų. Pabrėžtina, kad abiejuose projektuose pasisakoma prieš bet kokį fizinį smurtą, įskaitant skausmingas bausmes, tad abu variantai – ganėtinai liberalūs. Pavyzdžiui, jei sušeriat vaikui plaštaka, kai žodiniai argumentai ignoruojami, pagal abu šiuos variantus sulauksit sankcijų. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad projekte A nėra įvardyta žala vaiko dorovei, ir tuoj suprasime, kodėl.

Projektas A grindžiamas skandinaviško pavyzdžio juvenalinės justicijos samprata. Pagal ją vaiko teisių apsaugos organizacijos įgauna praktiškai beribę valdžią atimti ir atiduoti vaikus. Pačios organizacijos už vaikų perskirstymą gauna didžiules pajamas, pelnosi ir globėjai. Vienas iš tokios justicijos tikslų – žinoma, jis tikrai nėra vienintelis, bet svarbus – aprūpinti vaikais homoseksualius junginius, libertartinėje santvarkoje įvardytus šeimomis. Dabar aišku, dėl ko atmetamos bet kokios užuominos apie dorą?

Taigi – libertarinė ideologija, darbas tiksliniams rinkėjams ir didžiulis verslas. Va, kas glūdi už visų tų verksmų dėl iš tikrųjų siaubingos tragedijos. Libertarizmo ragai slypėjo dar už įstatymų, tariamai nukreiptų prieš smurtą artimoje aplinkoje. Tarsi būtų esminis skirtumas, kas ir kur smurtauja – sutuoktinis prieš sutuoktinį, tėvas prieš vaiką ar praeivis gatvėje. Tikrasis motyvas buvo pateikti šeimą, kaip instituciją, kur smurtaujama. Kažkaip išskirtinai. Kadangi šeima, šalia doros, tautos, tautinės valstybės – esminis libertarizmo puolimų objektas.

Dar labiau pabrėžtina, kad libertarai, besidangstantys kova su smurtu prieš vaikus, aršiausiai gina teises į abortus. Taigi, jei vaikas prieš gimimą suplėšomas gabalais – viskas čia tvarkoje, bet jei gimusiam ir augančiam vaikui plekšteli per sėdynę, tai – pasibaisėtinas smurtas. Jums čia viskas logiška? Man – ne.

Tarptautinį lygį pasiekusios bylos ir skandalai, susiję su skandinaviškomis juvenalinės justicijos organizacijomis, liudija apie siaubingas kančias, kurias patiria vaikai, išplėšti iš savo šeimos, tautos, kultūros ir perduoti kažin kam. Tai – tas pats smurtas prieš vaikus, kuriam juvenelinės justicijos doktrinieriai, kažkodėl, pritaria. Juolab kad pačių vaikų vertinimai dėl emocinio, socialinio ar kitokio diskomforto dažnai būna antraeiliai. Sprendžia institucijos.

Pabaigai – linksmesnis pavyzdys. Australija atsiprašė aborigenų, kad praeityje atiminėdavo jų vaikus, atiduodama juos auklėti svetimiems. Gal kada atsiprašys ir Skandinavijos šalys, o gal net Majauskai su Šakalienėmis. O kol kas turime kovoti su smurtu ir saugoti šeimas. Užtikrinti šeimoms tiek teisinę, tiek socialinę apsaugą. Smurtininkai turi sulaukti pelnytų bausmių, o visuomenė iš pat vaikystės turi būti ugdoma bjaurėtis smurtu. Viskas prasideda smegenyse.