Dabartinis Vilniaus meras Remigijus Šimašius pelnytai pretenduoja į pirmą vietą veidmainingiausių Lietuvoje veikiančių politikų konkurse. Vienu sprendimu – pašalinti iš sostinės Kazio Škirpos alėją, o taip pat – šio sprendimo motyvais jis vienu metu įvykdė trigubą veidmainystę.
Pirmiausiai – Valstybės dieną, jau apsisprendęs ir paviešinęs savo ketinimus panaikinti dukartinio Lietuvos laisvės kovotojo atminimą sostinėje, R. Šimašius demonstratyviai traukė Lietuvos valstybės himną, imituodamas patriotą. O kas sukūrė šį himną? Vincas Kudirka.
Škirpa, pirmasis Lietuvos savanoris, pirmasis, iškėlęs Gedimino kalne Trispalvę, po sovietų okupacijos – subūręs nacionalinį sąjūdį ir inicijavęs valstybės atkūrimą, kaltinamas dėl kelių antisemitinių tekstų, kuriuos dar kažin, kas rašė. O V. Kudirka asmeniškai rašė tekstus, kuriuose žydai vaizduoti, švelniai tariant, labai kritiškai. Tautiškos giesmės kūrėjui pasisekė bent tiek, kad mirė gerokai iki holokausto, tačiau antilietuviškuose sluoksniuose jau matyti liūdnų ženklų, kad ir jam bandoma pripiešti atsakomybę už saujelės tautos išgamų veiksmus.
Ačiū Dievui, šalinti paminklą ar aikštės pavadinimą V. Kudirkos atminimui R. Šimašiaus šutvei dar per trumpos rankos ir per skystos blauzdos. Per didelis autoritetas. O štai K. Škirpą, būkime atviri, retas Lietuvos pilietis išvis yra girdėjęs. Ne jo tai kaltė, o dabartinės švietimo ir žiniasklaidos sistemos, bet tokia jau tikrovė. Be to, gyveno tuo metu, kai vyko holokaustas, tad jo – dar jeigu išties jo – tekstai tariamai galėjo kažką kažkam paskatinti. Bet lukterkime. Šiandien atidavus K. Škirpą progresuojantys liberalieji marksistai prieis ir iki V. Kudirkos.
Antra veidmainystė – tai, kad K. Škirpa smerkiamas už tekstus, nors juose – jokios užuominos apie žudymus, o tuo pat metu Vilniuje puikuojasi atminimo lenta Menachemui Beginui, vadovavusiam teroristinei organizacijai „Irgun“, ypač išgarsėjusiai Deir Jasino skerdynėmis. Mat litvakas, mes juo didžiuojamės… Apie paties M. Begino vaidmenį skerdynėse istorikai diskutuoja įvairiai, bet viešai žinomas faktas, jog jis jas sveikino (Lawrence Wright. Thirteen Days in September: The Dramatic Story of the Struggle for Peace, Knopf Doubleday Publishing Group, 2014, p.271).
Ar yra duomenų, kad K. Škirpa būtų sveikinęs Antano Impulevičiaus ar kitų žydšaudžių „žygdarbius“? Nieko panašaus. Bet R. Šimašiaus akimis M. Begino veiksmai labiau pateisinami, nei K. Škirpai priskiriami tekstai. Vienos tautybės atstovams galimi ir tikri nusikaltimai, kitos tautybės atstovams net ir kritiškas žodis įskaitomas nusikaltimu. Nors M. Beginą teroristu vadino ir su naciais lygino jo paties tautiečiai, įskaitant Albertą Einšteiną.
Trečia veidmainystė – sprendimo argumentavimas siekiu išvengti visuomenės skaldymo. Kaip jau minėta, visuomenėje mažai, kas apskritai žino K. Škirpos asmenį ir jo darbus, tad vargu, ar jo vardo alėja galėtų ką nors skaldyti. Užtai sunku rasti ką nors labiau skaldančio visuomenę už homoseksualų, biseksualų ir kitų seksualinių egzotų maršus, vaivorykštines perėjas ir visą tą seksualumo propagandą, už kurią „tradicinės“ orientacijos asmenys būtų patraukti bent jau administracinėn atsakomybėn.
Viešas laižymasis pusnuogiams, stebint vaikams, ko gero, tik įžanga. Labiau liberalion kairėn pažengusiose šalyse tokiuose paraduose jau seniai vyksta lytiniai aktai ir jų imitacijos. Taigi ir čia – tik laiko klausimas, jei bus užsileista. Leisk kiaulę į bažnyčią – ir ant altoriaus užlips. Absoliuti visuomenės dauguma tokiems dalykams priešinasi, bet ką tai reiškia R. Šimašiui ir jo vaivorykštinei gaujai? Čia, mat, visuomenė vienijama.
Už ką gi išties teisiamas K. Škirpa? Matyt, už savo tautiškas patriotines pažiūras, už savo nuopelnus Lietuvos valstybei. Liberalų valdomoje sostinėje siekiama uždrausti patriotizmą, tiesiant kelią svetimų, priešiškų valstybių įtakoms, o perspektyvoje – ir invazijai. Juk vargu, ar kas eis žūti už liberaliąsias vertybes, patirtis rodo, jog tokiais atvejais eina kovoti patriotai. Liberalai bijo, kad ir Lietuvoje Europos pavyzdžiu susikurs stipri tautinė jėga, nušluosianti raudonai žydrąją komuną. Ką gi, jei bijo, vadinasi, yra ko bijoti.
Nereiktų stebėtis, jei patriotiškoji visuomenės dalis – ta, kuri K. Škirpą žino ir vertina – kūnais užstos jo vardo alėjos lentelę. Administracinę baudą susimokėti galima. Kartais teisėtumas ir teisingumas išsiskiria. Kaip sovietų okupacijos, represijų ar to paties holokausto atveju. Daugelis sąjūdžių prasidėjo nuo pasipriešinimo akcijų. Ko gero, tai bręsta ir čia. Atsakomybė už tai teks tiems, kurie savo veiksmais teisėtumą pavertė teisingumo parodija.
tipiškas FUD, neįsivaizduojama, kaip galima pačiam taikyti, ir tikėtis kad kiti (nekalbu apie tokio pat lygio paeudotautinius radikalus, kurių nuostatos dažnai sutampa su Kremliaus) priims tokio lygio kaip “kaltinamas dėl kelių antisemitinių tekstų, kuriuos dar kažin, kas rašė“ išsibaltinimus. Škirpa atvirai rėmė nacius, ragino susidoroti su žydais, Lietuvą matė ne nepriklausoma, o nacistinės Vokietijos vasale, ir nėra jokio pagrindo skleisti sąmokslo teorijas, kad kas nors, kokie priešai jo vardu šių straipsnių ir agitacijų pripaišė jam nežinant. Jo nuopelnai valstybei, ar drąsus simbolinis veiksmas iškelti trispalvę prieš atsitraukiant į Kauną – nepamiršti, bet po visų kitų “pastangų” bandyti daryti iš jo tautos didvyrį yra varganas užsiėmimas. O priešpastatymas Beginui aiškiai kvepia lietuvius kiršinti su žydais. Net jei Beginas ką nors palaikė, kuo autorius priešingai nei Škirpos atveju net neabejoja, tai tik priežastis įrodyti, kad jis nevertas atminimo lentos, o ne kaltinti Šimašių standartais ir baltinti Škirpą siekiant atminimo lentos kontraversiškam veikėjui.
Nesuvokiama, kaip vilniečiai galėjo išsirinkti ir palaikyti tokį veidmainį, apie daugumos žmonių nuomonę negalvojantį, merą.
Baisu, kai miestui vadovauja šitokie žmonės, kurių vadas rodo dantis, bet velnią mislija. Man būtų gėda turėti tokį sūnų.