Ieva Bačiulytė
„Pirmiausia noriu padėkoti savo tėveliams už prieš šešias dešimtis metų man suteiktą galimybę būti“, – taip savo interviu pradeda vienas iškiliausių Lietuvos operos dainininkų, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius Vytautas Juozapaitis, šį gruodį minintis savo jubiliejų ir kūrybinės veiklos 35-erių metų sukaktį. Ta proga gruodžio 22 d. Valdovų rūmuose Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, diriguojamas meno vadovo ir vyr. dirigento Gintaro Rinkevičiaus, pakvies į V. Juozapaičio jubiliejinį koncertą, kuriame kartu su maestro dalyvaus ir solistai Vladimiras Prudnikovas, Tomas Pavilionis bei Ieva Barbora Juozapaitytė. Prieš koncertą su V. Juozapaičiu kalbamės apie gyvenimo kelią ir svarbiausius pasirinkimus, tai, kas labiausiai įsiminė ir daugiausiai įkvepia šiandien.
Maestro, Jūsų jubiliejaus proga norisi trumpam sugrįžti į pradžią. Gimėte Radviliškyje, mokytojų šeimoje. Kaip prasidėjo Jūsų pažintis su muzika? Ar nuo vaikystės traukė eiti šiuo keliu?
Į gimtąjį Radviliškį mintimis grįžtu nuolat, nes nuo savo šaknų ir pradžios pabėgti neįmanoma. Tad pirmiausia noriu padėkoti savo tėveliams už prieš šešias dešimtis metų man suteiktą galimybę būti. Na, o muzika į mano gyvenimą atslinko palaipsniui, pirmiausia per muzikos mokyklos dvi klases, paskui kelerių metų pertrauką ir netikėtą būgnininko atradimą savyje, o besibaigiant paauglystei ir pažintį su dainavimu, už ką esu dėkingas mokytojui Juozui Tauniui. Tiesa, operinį dainavimą, apie kurį gyvendamas Radviliškyje negalėjau susapnuoti net pačiame blogiausiame sapne, pažinau jau besimokydamas Vilniaus 26-ojoje technikos mokykloje, kurią baigęs Aukščiausiojo buvau pašauktas studijuoti Lietuvos valstybinėje konservatorijoje…
Netrukus po studijų konservatorijoje, 1992–1993 m. išvykote stažuotis Europos operos ir balso meno centre Belgijoje ir pas Marleną Malas Niujorke. 1992 m. tapote tarptautinio Luciano Pavarotti konkurso JAV finalininku ir diplomantu. Kokie Jūsų prisiminimai iš to laiko? Koks jausmas buvo Lietuvai atgavus Nepriklausomybę išplaukti į tokius plačius vandenis?
Mano studijų pas prof. Vladimirą Prudnikovą pabaiga sutapo su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu, su atgimusia viltimi ir lūkesčiais, kurie tuomet prilygo stebuklui. Stebuklu laikau ir savo neįtikėtiną debiutą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre R. Wagnerio operoje „Tanhoizeris“, kurioje debiutavau Volframo vaidmeniu, būdamas mimanso artistu… Taip pat kūrybinio kelio pradžia Kauno valstybiname muzikiniame teatre nubrėžė dar vieną gražią liniją mano gyvenime. Na, o studijos Belgijoje, JAV, taip pat pažintis su Luciano Pavarotti buvo tiesiog protu nesuvokiamos… Šiais laikais tokie jaunųjų muzikų viražai yra kasdienybė, o man teko atsakomybė ir garbė atstovauti jau nepriklausomai Lietuvai pačioje jos atgimimo pradžioje. Be jokios abejonės, tai iš esmės pakeitė mano iki šiol įsivaizduotus kūrybinius planus: operinė ir koncertinė veikla mane lydėjo iki pat 2012 m. rudens, kuomet baigiau savo kūrybinės veiklos aktyviąją fazę.
Didžiausiuose Lietuvos teatruose ir Europos scenose sukūrėte daugiau nei 50 operos vaidmenų. Galbūt yra tokių, kurie labiausiai įsiminė arba yra arčiausiai širdies?
Ko gero, atsakysiu tradiciškai ir net banaliai: arčiausiai širdies visada buvo vaidmenys, kuriuos tuo metu kūriau… Bet, žinoma, yra ir tokių, kurie grįžta atmintin nuolatos, o tiksliau, jų niekada nepamirštu. Visų pirma tai Rigoletas, G. Verdi operoje „Rigoletas“, kurį teko kurti net penkiuose teatruose ar festivaliuose. Žinoma, Don Giovanni, to paties pavadinimo W. A. Mozarto operoje, kuri pradžioje nebuvo mano favoritė, tačiau jos dėka teko apvažiuoti bent pusę pasaulio, tad pamiršti to neįmanoma. Delauros vaidmuo P. Eötvöso operoje „Meilė ir kiti demonai“ – vienas tų, kurį prisiminus iki šiol pašiurpsta oda. Na, ir daugelis kitų…
Kas buvo sunkiausia Jūsų kaip operos solisto karjeroje?
Tikrai negaliu skųstis vaidmenų kiekiu ar gausa, kas yra didelė laimė. Tačiau kartu tai buvo nemažas iššūkis, kuomet, pavyzdžiui, išvakarėse padainavus Rigoletą ar Skarpiją, kitą dieną tekdavo persikūnyti į Ipsheimą Gindelbachą J. Strausso operetėje „Vienos kraujas“, o į tarpą dar sudalyvauti kokios nors W. A. Mozarto operos repeticijoje. Ir tai – ne tik emocinės metamorfozės, kurioms išgyventi tenka didžiulis psichologinis krūvis. Tai didžiulės perkrovos balso aparatui, kurioms atlaikyti reikia ne tik fiziologinės ištvermės, bet ir praktinių bei teorinių žinių. Bet ir vėl, tai yra profesionalaus dainininko kasdienybė, o kasdienybės pavadinti sunkia negalėčiau.
Kaip Jūsų gyvenime atsirado visuomeninė veikla, politika, kuo Jus patraukė šis kelias? Ar nebuvo gaila pasitraukti iš aktyvaus muzikinio gyvenimo?
Visa ši veikla bei domėjimasis politika mane lydėjo visą sąmoningą gyvenimą. Būdamas tremtinio sūnumi ir politinio kalinio anūku nuo pat sovietmečio akylai stebėjau politinius procesus, buvau nuoširdus Sąjūdžio rėmėjas ir aktyvus masinių renginių dalyvis, drauge su žmona Egle ir su tūkstančiais bendrapiliečių Sausio 13-ąją savo kūnais stabdėme rusofašistinių okupantų tankus. Atgavus nepriklausomybę de facto, visada likau nuoširdžiu patriotu ir, atsivėrus geležinei uždangai bei užsimezgus tarptautinei karjerai, sąmoningai pasirinkau likti Lietuvoje, tuo pačiu pasilikdamas galimybę pasaulyje būti savo valstybės neoficialiu kultūros ambasadoriumi. Žinoma, nuolat sekiau ir Lietuvos politinį gyvenimą, prie kurio, užuot kritikavęs, susiklosčius aplinkybėms, nusprendžiau prisijungti aktyviu dalyvavimu. Na, o muzika ir kūrybinė veikla niekur nedingo. Tiesa, ne tokia apimtimi, bet kartais kokybė yra svarbiau, nei kiekybė.
Prieš pat Kalėdas, gruodžio 22 d. Valdovų rūmuose Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras rengia Jūsų jubiliejinį koncertą. Jums yra tekę nemažai bendradarbiauti su šiuo kolektyvu. Kaip prasidėjo Jūsų ir maestro Gintaro Rinkevičiaus draugystė?
Su Maestro Gintaru Rinkevičiumi bei Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru (tuometiniu Lietuvos valstybiniu jaunimo orkestru) mano kūrybinė pažintis prasidėjo 1989 m. gegužės mėnesio pirmąjį sekmadienį po Šv. Jonų bažnyčios skliautais, kuomet po ilgų dešimtmečių okupacijos Lietuvoje pirmą kartą buvo švenčiama Motinos diena. Tąsyk mano dėstytojas V. Prudnikovas rekomendavo Maestro Gintarui jauną, perspektyvų baritoną – penkto kurso studentą, kuriam buvo patikėta boso partija F. Schuberto oratorijoje „Stabat Mater“. To jausmo taip pat niekada nepamiršiu. Vėliau teko dalyvauti ne vienoje koncertinėje programoje su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, kartu įrašėme mano solinį CD. Su Maestro Gintaru taip pat susitikome ir ne viename spektaklyje tiek Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, tiek Kauno valstybiniame muzikiniame teatre.
Gal galite šiek tiek atskleisti, ką koncerte paruošėte klausytojams?
Esu dėkingas Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui ir Maestro G. Rinkevičiui už parodytą dėmesį ir malonų kvietimą sudalyvauti mano kūrybinės veiklos 35-iui skirtame koncerte, kurio programai sudaryti buvo visiška kūrybinė laisvė. Tad esu be galo laimingas, kad koncerte dalyvaus mano Mokytojas, prof. V. Prudnikovas, mano buvęs mokinys, šiandien – brandus tarptautinės klasės operos solistas Tomas Pavilionis ir mano Mokytojo mokinė, jaunosios kartos operos solistė Ieva Juozapaitytė, sėkmingai besireiškianti įvairių žanrų scenose Lietuvoje ir svetur. Taigi tokia skirtingų kartų ir patirčių solistų sudėtis leidžia padovanoti žiūrovams ir klausytojams itin įvairų repertuarą, kuriame skambės italų kompozitorių G. Verdi, R. Leoncavallo, G. Puccini, A. Ponchielli, G. Rossini kūriniai, skambės ir mūsų lietuvių klasikai – B. Kutavičius, K. Banaitis, E. Balsys, neapsieisime ir be lengvesnio J. Strausso bei F. Leháro operečių žanro, bus ir G. Gershwino kūrybos, ir miuziklų ištraukų, skambės ir populiariosios muzikos šedevrų. Žodžiu, bus įvairovė pačių įvairiausių epochų ir žanrų kūrinių, kuriuos interpretuosime visiškai naujai ir netikėtai ir kuriuos pasakojimas sujungs į vientisą kūrybinę juostą.
Pabaigai norisi paklausti: kokie yra Jūsų atgaivos, įkvėpimo šaltiniai po visų darbų ir pareigų kasdienybėje?
Pati tikriausia atgaiva bei mieliausias įkvėpimo šaltinis – tai kūrybinė veikla, kurioje atrandu būties prasmę ir džiaugsmą. Nuolatinis santykis su muzika, kūryba suteikia dvasios stiprybės, kurios neįmanoma pasisemti jokiame kitame šaltinyje. Džiaugiuosi, kad kūrybos džiaugsmą yra pažinę visi mūsų plačios ir didelės šeimos nariai: visos trys dukros, visos keturios anūkės ir, žinoma, sutuoktinė, puiki dainininkė ir vokalo pedagogė Eglė, kurios palaikymas visais laikais ir visose mano veiklos srityse buvo ir tebėra svarbiausiu dalyku. Tad kūrybą pažinę ar prie jos prisilietę, neretai tarpusavy kalba be žodžių, kas yra stipriausio dvasinio ryšio ženklas, vardan kurio verta gyventi.
Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertas „Vytauto Juozapaičio jubiliejinis koncertas“ įvyks 2023 m. gruodžio 22 d. 19 val. Valdovų rūmuose. Dirigentas maestro Gintaras Rinkevičius. Bilietus platina Vilniaus kongresų rūmų kasa ir Bilietai.lt.
LIETUVOS VALSTYBINIS SIMFONINIS ORKESTRAS
El. paštas.: ieva@lvso.lt
www.lvso.lt; https://www.facebook.com/LVSO.LSSO/
