Mano meno istorijos Mokytojas – tremtinys PRANAS PORUTIS

Janina Survilaitė

Atkuriant buvusios senosios Raseinių gimnazijos, dabartinį Viktoro Petkaus vardo Mokyklos muziejų, buvę mano auklėtiniai paklausė: „Kokį savo kartos mokytoją Muziejuje būtinai norėčiau matyti?”

Nedvejuodama atsakiau: Dailininką Praną PORUTĮ.

Mokytojo Poručio asmenybė mano širdį sujaudino, kai tik sužinojome, kad jis į mūsų vidurinę mokyklą atėjo 1956 metais, tiesiai iš Sibiro tremties,(tada aš buvau 9-je klasėje), turėdamas 1950m. dailininko/mokytojo diplomą, įgytą Sibiro Jakutijos dailės technikume.1941 m. birželio 13d. Mokytojo šeima pateko į pirmąją Lietuvių tautos trėmimo bangą, ir jis su tėvais buvo ištremtas į Altajaus kraštą, Bujsko apskritį.

Kadangi nuo gimimo augau našlaite, 1946 m. netekau dviejų Kalnujų minų laukuose žuvusių brolių, o 1949m. į Sibiro kalėjimą nuteisto 10 metų už pasipriešinimą okupacijai kalėti paskutinio vyriausio brolio Algirdo, mano Mama mane saugojo ir globojo lyg paskutinį savo gyvasties turtą.

Raseinių mokykloje Mama turėjo kelis mano Tėvo mokytojo Jono Survilos buvusius kolegas, kurie mane paglobodavo. Sužinojusi, kad gavau dar vieną sibirietį mūsų šeimos likimo bendramintį Mokytoją Porutį susipažino ir su juo. Juk patikimiausias toks pat režimo nuskriaustasis! Matydama, kaip su negailestingu tremtinio ženklu vienišas ir liūdnas nuoširdžiai (ir talentingai!) su mumis paaugliais dirba dailės ir meno istorijos Mokytojas Porutis, Mama kartais dovanodavo jam šviežių produktų, jo paliegusiai sveikatai pastiprinti…

Dar gyvi mano klasiokai gali patvirtinti, kad 3 metus, kol 1959 m. baigėme vidurinę mokyklą, turėjome nuostabų, meno istorijos žiniomis ir širdies atsidavimu savo mokiniams Mokytoją, kuris globodavo gabius vaikus. Jo pastangomis Pionierių namų patalpose buvo įkurtas dailės būrelis, kur kartu tapydavo ir pats dailininkas Porutis. Visi stebėjome jo genialaus triptiko „Padubysiai“ gimimą…

P. Porutį persekiojo tremtinio statusas, užkirsdamas kelius organizuoti asmeninės kūrybos parodas, nors P. Poručio kūryba ­- tipiškas XX a. vidurio ir antros pusės reiškinys, paveiktas realizmo ir neoekspresionizmo. Menininko darbuose nejuntamas praeities meno krypčių reflektavimas, – jis iki mirties liko ištikimas realizmo ir neoekspresionizmo stiliui. Keista, kad mūsų „pilkomis“ spalvomis nupiešti darbai susilaukdavo gero Mokytojo įvertinimo! Jis stengėsi atverti mums duris į pasaulio spalvingumo įvairovę.

„(…) menas reikalauja pastovaus ieškojimo. Tik ieškojimo kelias ves tave prie naujų atradimų. Reikia būti gyvenimo sūkuryje, o tai galima sustoti ir taip, kaip vanduo, surūgti…“- sakydavo.

Po visą pasaulį išsisklaidė buvusių raseiniškių abiturientų keliai. Prieš 33 metus ištekėjau į Ciurichą už išeivio, mano Tėvo auklėtinio veikusio Lietuvos Šaulių sąjungoje, kauniečio, nuo 1945 m. gyvenančio Šveicarijoje.

…Kiekvienas miestas turi savo praeitį, dabartį ir ateitį. Ciurichas turi ypatingą istorinio didmiesčio trauką, kuri teikia savotišką malonę, kai pajauti meno, kultūros, vakarietiškos pažangos, gamtos ir vietinių gyventojų taikų išskirtinumą. Kai 2016m. prie Ciuricho miesto pastatų, tramvajų stotelių, muziejų ir konferencijų fasadų pasirodė plakatai, pranešdami, kad miestas pažymi DADOS šimtmetį.

Retas keistos dadaizmo istorijos jutimas, tuojau tapo naujai patrauklia senojo Vakarų Europos miesto kultūros dalimi. Prisiminiau Mokytojo Poručio perduodamas meno istorijos žinias, nes tik jis sugebėjo vaizdingai, patraukliai ir pačiais prieinamiausiais būdais sužadinti mumyse susidomėjimą pasauline meno mokslo istorijos raida. „Dada ne menas, o anti–menas“ – pamačiusi mieste plakatus – išgirdau savo buvusio Mokytojo balsą.

Ciuricho miesto centre, beveik pačiame Švento Petro bažnyčios kieme įsiterpusiame klasikinių pastatų vainike įkurtame Voltero kabarete į savo pirmąjį susirinkimą susirinkę miesto menininkai nutarė pradėti naują judėjimą – juk tai patvirtina mano genialiojo Mokytojo žodžiai: „Menininkas turi būti gyvenimo sūkuryje, kad kaip vanduo nesurūgtų…”

Prieš porą metų lietuviškoje spaudoje perkaičiau, kad atgimusios Lietuvos žurnalistas raseiniškių paklausė: „Kažin ar devynerių metų, skirtų jaunosios kartos ugdymui, jos mokymui pažinti tikras meno, istorijos ir kultūros vertybes užtenka tapti Raseinių garbės piliečiu? Ar dar reikia partinių žymeklių?”

Tai apie nuostabų meno dalykų dėstymo pedagogą Praną Porutį. Klausimas, kuris visą Lietuvos atgimimo laikotarpį dar tebėra vis aktualus Raseiniams.

Petrylų dinastija
Seneliai:
Juzefa Blinkutė(1870 – 1949) ir Silvestras Petryla (1907m. mirė laive grįždamas iš Amerikos, lavonus tada išmesdavo į Atlantą).
Vaikai:
1. Ona Petrylaitė-Čapkauskienė. Jos vaikai Felicija Čapkauskaitė-Juškienė, Miroslavas Čapkauskas(Kanadoje);
2.Juozas Petryla (mirė Sibire) Jo vaikai: Juozas Petryla, Stefanija Petrylaitė-Neverauskienė, Teofilė Petrylaitė- Misevičienė, Bronislava Petrylaitė- Ambrozaitienė (ją 1962m. subadė peiliu vyras Leonas Ambrozaitis, liko 2 metukų dukra Irutė Ambrozaitytė , gyvena Vilniuje;
3 Pranciška Petrylaitė, išvykusi į pietų Ameriką, netekėjusi;
4.Kazimiera Petrylaitė, dukra Elena Petrylaitė-Bakanienė
5.Stasys Petryla, grįžęs iš Sibiro mirė Pagėgiuose. Jo vaikai: Benadiktas Petryla(liko ir mirė Sibire), Stasys Petryla, Sofija Petrylaitė -visi mirę;
6.Marija Petrylaitė- Daudoravičienė. Jos vaikai: Jasius, jaunas žuvo bernų muštynėse,Janina Daudoravičiūtė, Vladas Daudoravičius, Teofilė Daudoravičiūtė-Kojelienė;
7. Petronelė Bakutytė – Survilienė (senelės Juzefos antro vyro Bakučio dukra) Jos vaikai Algirdas Survila (1931-2012), Juozas Survila (1932-1946), Eugenijus Survila (1935-1946) Janina Survilaitė (1941m)

*********************************************************
*Senelės Blinkutės brolis 20 a. pradžioje išvyko ir pasiliko JAV. Sakė buvęs labai išsilavinęs, protingas verslininkas/biznierius, Amerikoje turėjo vaikų ir anūkų, tačiau su giminėmis Lietuvoje ryšiai seniai nutrūko…
Kai dabar Šveicarijoje lankėsi JAV užsienio ministras BLINKEN, juokais sakiau Žanui, kad, matyt, tas mano senelės brolio, likusio Amerikoje palikonis Blinkus.