Praėjusią savaitę prancūzų laikraščio žurnalistas manęs paklausė: „Ar balsuosite už Donaldą Trumpą?“. Būdamas amerikietis, dažnai sulaukiu šio klausimo iš europiečių. Atsakymas visada būna: „Taip, būtinai.“ Po to paprastai seka kokia nors versija: „Dieve mano, kodėl, po velnių, kodėl?“
Atsakymas yra ne todėl, kad tikiu Donaldo Trumpo sugebėjimais, ar todėl, kad manau, jog jis įkūnija kokį nors konservatyvų idealą, ar net ne todėl, kad manau, jog jis yra geras žmogus. Ne todėl, kad tikiu, jog Trumpas yra koks nors konservatyvus idealas. Atsakymas iš dalies yra todėl, kad 100 proc. tikiu J. D. Vance’u. Bet atsakymas daugiausia dėl to, kas Donaldas Trumpas nėra.
Jis nėra kandidatas į prezidentus, kuris nori tęsti šį beprasmį ir brangiai kainuojantį karą Ukrainoje. Kaip ir Vengrijos Viktoras Orbanas, jis nori, kad šis sunkiai išsprendžiamas ir kruvinas konfliktas būtų išspręstas taikiai.
(Beje, D. Trumpas nėra kandidatas, kuris niekina Viktorą Orbaną, protingiausią lyderį visoje Europoje. Trumpas atšauktų JAV ambasadorių Vengrijoje, kuris Bideno administracijos nurodymu elgiasi taip, tarsi diplomato pareiga būtų nepaliaujamai supriešinti jį priimančią šalį).
D. Trumpas nėra kandidatas, kuris tikisi, kad Europos tautos elgsis kaip Amerikos vaivadija. Jis tikisi, kad europiečiai mokės sąžiningą savo gynybos dalį. Europiečiams jau seniai laikas nustoti būti nemokamais Amerikos keleiviais šiuo atžvilgiu.
D. Trumpas nėra tas kandidatas, kuris labiau linkęs pradėti karus. D. Trumpo administracija per savo kadenciją nepradėjo nė vieno naujo karo. Kamalos Harris kampaniją entuziastingai remia neokonservatyvūs karo kurstytojai, tarp kurių svarbiausias – buvęs viceprezidentas Dickas Cheney, kuris buvo pagrindinis pražūtingų karų Irake ir Afganistane architektas.
D. Trumpas yra kandidatas, kuris patikimiau remia Izraelį. Jis nenusilenks žydų nekenčiantiems universitetų aktyvistams ir jų sąjungininkams islamistams, kurie masiškai išėjo į gatves demonstruodami precedento neturintį antisemitizmą. Žiaurios, „Hamas“ mylinčios minios, užėmusios kai kuriuos JAV universitetų miestelius ir bauginančios žydų studentus, nėra D. Trumpo rinkėjai.
Be to, D. Trumpas nėra Amerikos akademinės bendruomenės, kurios fakultetus užvaldė kairieji, užsiėmę švietimo standartų ir net pagrindinių žodžio ir saviraiškos laisvių naikinimu, draugas. Harvarde, parazitiškiausiame Amerikos universitete, neseniai atlikta apklausa parodė, kad 45 proc. studentų teigia, jog jie „nenorėtų“ diskutuoti prieštaringais klausimais klasėje, o mažiau nei pusė dėstytojų teigia, kad jie būtų pasirengę kelti šiuos klausimus per diskusiją klasėje. Tai – žandikaulį atimanti sąžiningumo griūtis.
D. Trumpo bendražygis, Jeilio teisės mokyklos absolventas J. D. Vance’as, kartą įžūliai pareiškė: „Universitetai yra priešai“. 2022 m. kalboje Vance’as aiškino, kad daugelis blogiausių ir žalingiausių idėjų, kurios dabar kamuoja Ameriką, atsirado korumpuotuose universitetuose, ypač elitiniuose.
Trampas gal ir nėra didelis krikščionis, bet bent jau neatrodo, kad jis niekina krikščionybę, kaip tai daro Demokratų partija (žinoma, išskyrus tuos atvejus, kai krikščionys ir jų lyderiai remia kairiųjų politiką, nepaisydami Biblijos mokymo).
D. Trumpas nėra kandidatas į prezidentus, kuris tiki masine migracija ir atviromis sienomis. Kamala Harris absurdiškai tvirtina, kad ji rimtai imsis spręsti krizę JAV pietinėje pasienyje, nors jos administracija vadovavo didžiuliam nelegalių migrantų srautui, plūstančiam į Ameriką. Reikia tikėtis, kad D. Trumpo administracija kokiu nors būdu spaus Europą imtis griežtų priemonių, kad ji susigrąžintų savo sienų kontrolę.
D. Trumpas nėra tas kandidatas, kuris tiki maksimaliomis abortų teisėmis. Daugelis JAV gyvybės gynėjų piktinasi, kad D. Trumpas sušvelnino savo poziciją dėl abortų. Aš, kaip už gyvybę pasisakantis rinkėjas, taip pat norėčiau, kad D. Trumpas išlaikytų savo ankstesnę griežtą poziciją abortų klausimu. Tačiau, kaip parodė valstijų referendumai, vykę po to, kai 2022 m. buvo priimtas sprendimas byloje Roe prieš Wade, amerikiečiai daugiausia pasisako už abortus. Su tuo mums, konservatoriams, tenka susitaikyti. Nebalsuoti už Trumpą būtų kvailas žingsnis.
Pavyzdžiui, JAV kariuomenė visiškai įsitraukė į „wokeness“ (liet. Pabudimas). Dabar paaukštinimas kariuomenėje vyksta pagal budrumo principą, kai vyrai ir moterys karjeros laiptais kyla dėl rasinės, seksualinės ir lytinės tapatybės, o ne dėl gebėjimo kariauti. Elitinėse tarnybų akademijose karininkų klasė dabar mokoma lyčių ideologijos, „Black Lives Matter“ minčių ir įvairių tapatybės politikos aspektų. Tai siaubingai kenkia parengčiai ir moralei. Besitęsianti verbavimo krizė iš dalies susijusi su tuo, kad potencialūs kariai iš konservatyvių regionų nenori tarnauti kariuomenėje, kurioje jie bus nepalankioje padėtyje dėl savo rasės, lyties ir požiūrio į homoseksualumą.
D. Trumpas nėra kandidatas, pasisakantis už tai, kad JAV vyriausybė naudotųsi savo galiomis ir priverstų universitetus leisti biologiniams vyrams, kurie identifikuojasi kaip moterys, varžytis moterų sporto šakose – politika, kuri, valdant J. Bideno administracijai, žlugdo moterų lengvąją atletiką.
D. Trumpas nėra kandidatas, kuris mano, kad „įvairovė“, kaip ją apibrėžia kairiųjų ideologai, turėtų būti aukščiausia vertybė siekiant karjeros kaip studentui ar specialistui. Liberalioje Oregono valstijoje vyriausybė panaikino švietimo standartus, reikalaujančius, kad vidurinės mokyklos mokiniai mokėtų skaityti ir skaičiuoti, motyvuodama tuo, kad pagrindinių standartų laikymasis yra nepalankus spalvotiems žmonėms.
D. Trumpas nėra tas kandidatas, kuris mano, kad „teisės ir tvarkos“ sąvoka yra baltųjų viršenybės priedanga. Per 2020 m. kampaniją kandidatė į viceprezidentus Kamala Harris sakė, kad vykstančios smurtinės demonstracijos prieš policijos žiaurumą „nesiliaus, ir jos neturėtų liautis“. To rezultatas – nuolatinis kasdienio gyvenimo kriminalizavimas daugelyje JAV miestų.
D. Trumpas nėra tas kandidatas, kuris federalinę teismų sistemą pripildys kairiųjų ideologų, besivadovaujančių vadinamąja kritine teisės teorija – koncepcija, populiaria tarp progresyviųjų teisės mokslininkų, kurie teisingumą apibrėžia rasinės, lytinės ir seksualinės tapatybės kontekste. Vienas vyresnysis konservatyvių pažiūrų teisės mokslininkas neseniai man sakė, kad Bideno paskirti teisėjai, kurie federaliniame teisme dirbs iki gyvos galvos, buvo vidutiniški įvairovės pasirinkimai, tačiau Hariso paskirti teisėjai greičiausiai bus tikri radikalai. Su Trumpu dėl to nerimauti nereikia.
Taip pat Trumpas yra tas kandidatas, kuris tiki klasikine liberalia lygybės prieš įstatymą koncepcija. Harris, priešingai, pabrėžia teisingumą, t. y. teisingumą vertina pagal tai, kaip rezultatas paveikia privilegijuotas mažumų grupes.
Trumpas nėra kandidatas, tarp kurio šalininkų yra blogiausių Amerikos viešojo gyvenimo žmonių – tokių, kurie, atrodo, nekenčia paprastų amerikiečių ir ilgaamžių Amerikos vertybių. Tarp jų yra baltosios liberalios moterys, vikrumo berserkerės, kurios niekina vyriškumą ir viską, kas primena tradicines vertybes; ir nacionalinė žiniasklaida, kuri, aistringai siekdama sustabdyti Trumpą, atsisakė bet kokių teisingumo ir neutralumo pretenzijų.
Visų formų wokeness yra vėžys, naikinantis socialinę sanglaudą ir amerikiečių tikėjimą savo institucijomis, kurios beveik visos pasidavė woke (pabudimo) proto virusui. Amerika tapo didinga dėl įsitikinimo, kad būti amerikiečiu reiškia būti piliečiu šalies, kurioje esi vertinamas pagal savo charakterį, ir šalies, kurioje gali nueiti tiek, kiek gali nueiti savo gebėjimu mokytis ir sunkiai dirbti. Jungtinės Valstijos niekada tobulai neįgyvendino šių idealų, tačiau bent jau Respublikonų partija vis dar juos puoselėja, o demokratai jų atsisakė dėl to, kas tiksliai apibūdinama kaip „kultūrinis marksizmas“.
Be to, Jungtinės Valstijos, kuriose Baltuosiuose rūmuose sėdi demokratai, o daugumai institucijų vadovauja valdančiosios klasės liberalai, eksportuoja šiuos sugedusius idealus į kitas pasaulio šalis. Man nusibodo keliauti po buvusio sovietinio bloko šalis Europoje ir klausytis vyresnio amžiaus žmonių pasakojimų, kad komunizmo laikais jie ieškojo vilties Amerikoje, o dabar bijo, kad amerikietiškas budrumas plinta į jų šalį dėl JAV vyriausybės, prabudusių kapitalistinių korporacijų ir amerikietiškos pramoginės žiniasklaidos.
Ar gali Trumpas pasukti šią bangą atgal? Abejoju. Bet jis bent jau nepadarys jos dar blogesnės. Tai geriausia, ko šiuo metu gali tikėtis konservatoriai. Tikėtina, kad realių pokyčių nebus, kol ir jeigu prezidentu netaps jaunas, gilus ir aštrus kaip skustuvas J. D. Vance’as. Balsavimas už Trumpą 2024 m., mano galva, yra balsavimas už Vance’ą 2028 m. To pakanka.
Visų pirma, Trumpas nėra vokietumo sąjungininkas. Sakau „visų pirma“, nes progresyvioji ideologija, slypinti už vokietmečio, yra mąstymo būdas, kuriuo grindžiamas švelnus totalitarizmas, naikinantis Vakarus.
Be to, kaip man pasakė mano draugas iš JAV, kuris palaiko Trumpą ir yra katalikas kariškis: „Aš nesu didelis Donaldo Trumpo gerbėjas, bet bent jau jis nemėgsta tokių žmonių kaip aš.“ Tiesa. Šiuo socialinio irimo ir intensyvaus kultūrų karo metu mano priešo priešas turi būti mano draugas. Kadaise nedaviau savo balso, nes negalėjau balsuoti už demokratus, bet Trumpas atrodė per daug atstumiantis. Tai buvo 2016 m. Dabartinėmis sąlygomis neutralumas nėra prabanga, kurią gali sau leisti bet kuris konservatorius. Todėl mano priešo priešas yra mano prezidento kandidatas: Donaldas J. Trumpas, be jokios atsiprašymo.“
Rodas Dreheris – amerikiečių žurnalistas, rašantis apie politiką, kultūrą, religiją ir užsienio reikalus. Jis yra daugelio knygų autorius, įskaitant New York Times bestselerius The Benedict Option (2017 m.) ir Live Not By Lies (2020 m.), kurie išversti į daugiau nei dešimt kalbų.
europeconservative.com
Stipriai.