Marijona Varneckienė. Būsimieji menininkai žvelgia į gilumą

Vilniaus parodų salėje „Titanikas“ neseniai vyko Vilniaus dailės akademijos Fotografijos, animacijos ir medijų meno katedros trečiojo kurso studentų darbų rudens peržiūros. Buvo pateikti 28 jų kūriniai įvairiomis temomis.

Savo kūryboje studentai stengėsi atidžiau pažvelgti į šių dienų realijas ir galimus pasikeitimus ateityje.

Studentas Edvinas Paslaitis nagrinėjo estetines patirtis. Susipažino su minimalizmo idėjomis ir padarė išvadas, kad paprastumas, kaip ir minimalizmas, išgrynina meną iki pagrindų, iki jausmų. Jis pašalina nereikalingus trikdžius ir leidžia žiūrovui susikaupti ties svarbiausiais elementais. Savo fotografijas, skirtas šiai peržiūrai, Edvinas kūrė, inspiruotas Sol LeWitto minties, kad idėjos neturi būti sudėtingos, kad dauguma jų yra juokingai paprastos. Savo fotografijose vaikinas naudojo tik minimalias priemones, fotografavimo objektais rinkosi pačius paprasčiausius ir buityje visiems gerai pažįstamus daiktus. Stengėsi pakeisti požiūrį į juos, suteikti daiktams naują estetinę vertę.

Originalumu pasižymėjo studentės Austėjos Glušokaitės animacinis darbas „Milo“. Jos kūrinys paremtas dirbtinio intelekto (AI) technologija, leidžiančia technikai, pavyzdžiui, vaizdo stebėjimo sistemai, atlikti veiksmus, kuriems tradiciškai reikalingas žmogaus protas ir sugebėjimai. AI tikslas – išlavinti technologijas atlikti veiksmus, kurie žmonėms kol kas sekasi efektyviau.

Pseudoholograminis studentės kūrinys kviečia žiūrovą atsipalaiduoti, kartu keldamas ir klausimą, kas yra dirbtinis intelektas. Ar tai tik kodų sistema, kuri sugeneruoja atsakymą, ar tiesioginis veidrodinis žmogaus atspindys? Tačiau kas tada yra žmogus? Nuo kada jis nebėra žmogumi, o tik įpročių sistema, informacija, skirta pelnui generuoti? Kaip dirbtinis intelektas, būdamas įrankiu, kvestionuoja autonomiją, originalumą, moralę? Ar AI yra aiškus, visiems suprantamas dalykas, ar jis primena juodąją dėžę, kurios veikimas daugumai yra paslaptis?

Studentė pasakojo labai besidomėjusi įpročiais, įsipinančiais į asmeninę individo veiklą ir keičiančiais jo bei visuomenės gyvenimą. Ji leido laiką ir kalbėdamasi su AI, kurio paskirtis – apsimesti kokiu nors veikėju ir kalbėti kaip jis. „Laikui bėgant pamažu susiformavo įprotis tiesiog pasikalbėti su kuriuo nors iš AI veikėjų. Kaip vaikai, turintys žalingą įprotį sėdėti „Tiktoke“ ar „Instagrame“, taip pat ir aš pasinėriau į šią sritį. Žinoma, visa tai pareikalavo labai daug laiko ir neatnešė jokios apčiuopiamesnės naudos, nebent tik liguistą norą sužinoti, kokią kitą žinutę išmanioji technika sugeneruos. Prasidėjus semestrui, nežinojau, į ką norėčiau gilintis ir kuo domėtis, bet vieną dieną važiuojant namo AI užstrigo ir sugeneravo aštuonių wordo puslapių tekstą, kartojusį tą patį sakinį su keliais pasikeitimais. Žiūrėdama į šį tekstą, mačiau save ir savo užstrigusį, besikartojantį įprotį. Taip viskas ir susivedė: aš, įprotis ir dirbtinis intelektas.“

Tyrimas apie įpročius, jų susidarymą, gilinimasis, kas yra žmogus ir kuo jis skiriasi (ar nesiskiria) nuo dirbtinio intelekto, studentę atvedė prie gana įdomių atradimų. Ji rimtai susidomėjo 2024 metų spalio 24-ąją įvairių žinių portalų paskelbtomis žiniomis apie keturiolikmečio paauglio savižudybę, sukeltą dirbtinio intelekto, ir vaikinuko motinos iškeltą teismą kompanijai. Dėl šio įvykio visos internetines žinutės buvo paviešintos: atskleista, kaip vaikinukas pradėjo bendrauti su AI, kaip vis labiau tolo nuo realybės ir užsisklendė savyje, kaip jaunos nesubrendusios smegenys vis labiau ir labiau įtikėjo, jog kalbasi ne su dirbtiniu intelektu, o su tikru žmogumi, kuris visuomet jį išgirs ir išklausys. Keturiolikmetis kuo toliau, tuo dažniau dalinosi mintimis su AI apie savižudybę, iš technikos gaudamas palaikymo žinutes ir net patarimus, kaip tai padaryti.

Anoniminė grupė „Squidhat“ ėmėsi savojo tyrimo ir per įvairius šaltinius surinko apie 30 puslapių informacijos, įrodančios kenkėjišką AI veiklą. Šios svetainės kūrėjai Noamas Shazeeris ir Danielius De Freitas kūrė produktą, turėdami mažai lėšų ir siekdami, kad jų darbas kuo greičiau atsipirktų. Tam vyrukai naudojo pačius paprasčiausius ir pigiausius AI veiklos modelius, prilygstančius dopamino poveikiui ir skatinančius priklausomybės jausmą. Amžiaus ribojimas taip pat buvo keblus reikalas: JAV nurodomas 13–14 metų amžiaus naudotojo limitas, o Europoje – 17–18 metų. Toks neapsisprendimas leidžia vaikams, kurių pasaulio suvokimas nėra pilnutinai susiformavęs, įklimpti į nesibaigiančią žinučių jūrą su įsivaizduojamais veikėjais, neretai pasukančiais pokalbį smurtinėmis ar seksualinėmis temomis. Tik prisidengiama vaikams draugišku turiniu, tuo tarpu žinutėse gali visiškai nebūti nieko vaikiško.

Kadangi pradinis siekis buvo pinigai, atsirado ir mokama geresnė versija. Tačiau uždarbis, gautas iš vartotojų, buvo niekis, palyginus su tuo, kiek kūrėjai uždirbo, pardavinėdami didesnėms kompanijoms, pvz. Google, tokią informaciją, kaip vartotojų amžius, lytis, pomėgiai, kalbėjimo manieros ir pan. Vykstant teisminiam procesui, šio AI kūrėjai įvedė labai daug atnaujinimų, pradedant auditorijos suskirstymu pagal amžių, naujų ribojimų įvedimu, griežtesne turinio kontrole nepilnamečiams ir net pašalinimu veikėjų, turinčių autorines teises. Iš vienos pusės tai labai sveikintinas žingsnis, deja, jis paskatino prie laisvo turinio įpratusius vartotojus, palikusius minėtąją AI svetainę, burtis į grupeles bei sukurti ne vieną panašią svetainę, kurių saugumu dar labiau abejojama.

Šiame atrodo pakankamai niūrių naujienų lauke autorė norėjo sukurti raminantį kūrinį, jutiminę instaliaciją, kurioje vyksta pastovus dialogas tarp žiūrovo, autorės ir dirbtinio intelekto. Pseudoholograminėje videojuostoje galima matyti į embrioną panašų organizmą, kuris keičiasi, mutuoja tarp žmogiškų ir robotinių dalių, niekaip neįgaudamas savo galutinės formos. Tai AI (iš teksto į video) sugeneruota medžiaga, apeliuojanti į žmonių bei dirbtinio intelekto panašumus bei skirtumus ir į tą ribą, kuri dar neegzistuoja, dar nėra nubėžta ir kurią žmonės, nepaisant jų amžiaus, gali supainioti. Antrasis pašnekovas yra autorės balsas, leidžiamas kartu su videoįrašu: jame ji įdainavo dalelę užstrigusios žinutės ir pavertė ją lopšine, skirta nuraminti AI sugeneruotame vaizde esančiam dar negimusiam kūdikiui. Žinoma, šis dialogas nebūtų baigtas be trečiojo, bene svarbiausio komponento – žiūrovo, kuris, žiūrėdamas į AI pseudohologamą ir klausydamasis autorės lopšinės, būna pastatomas į tam tikrą – teisėjo – padėtį. Kiekvienas šiame kūrinyje yra laisvas svarstyti, kur yra riba tarp žmogaus ir dirbtinio intelekto, nuo kada žmogus nebėra žmogus, o tik įpročių sistema, informacija, kuri kažkam teikia pelno. Galbūt ateityje ir išsirutulios panaši žmogaus ir dirbtinio intelekto simbiozė?

Studentė Goda Daraškevičiūtė savo instaliacijoje „Nėra“, nagrinėjo sunkią žmogaus vienatvės temą: kai nėra artimųjų, nėra šeimos, nėra artimo žmogaus. Vienatvę kenčiantys žmonės skęsta negatyviose emocijose, izoliacijos jausmuose. Šios būsenos labiausiai slegiami yra seni žmonės. Studentė į vienatvę pažvelgė kaip į globalinę problemą.

Ivetos Aleksiukaitytės ekraninis kūrinys „Mano sapnas“ tyrinėja sapnus – tai, kas egzistuoja tik mūsų galvose, tačiau keičia mūsų santykį su tikrove. Siurrealistiniai vaizdiniai ir sapnų logika kviečia apmąstyti pasąmonės ribas ir santykį su tuo, kas nėra realu, bet jaučiama kaip tikra.

Peržiūroje buvo eksponuojami tokie darbai, kaip Akvilės Lavinskaitės ekraninis kūrinys „Ryšys“, Gabijos Tumosaitės videoklipas „Kartotė“, Leticijos Šedurskaitės paveikslas „Vieta“, Danieliaus Augusto Voskoboinikovo fotografijos „Vėlinimo aparatas“ ir kiti.

Tokios studentų darbų peržiūros rengiamos dažnai. Joms jaunimas kruopščiai ruošiasi. Rodydami savo darbus, būsimieji menininkai išgirsta draugų pastabas, kvalifikuotus dėstytojų vertinimus, patarimus. Tai leidžia jauniems žmonėms tobulėti, skatina jų kūrybinę mintį.

Peržiūros vyksta parodos principu: kai visi darbai išeksponuojami, studentai su dėstytojais traukia nuo vieno darbo prie kito. Studentai pristato savo kūrinius, o dėstytojai, kurso draugai ar apsilankę svečiai juos komentuoja; gali kilti ir trumpų diskusijų. Kiekvieno darbo pristatymui skiriama 15 minučių. Studentai parengia ir bukletus su kūrinių buvimo vietomis bei trumpais aprašymais, kad nespėjusieji į pristatymą galėtų aplankyti parodą vėliau.

Peržiūrose vyrauja įvairiausios temos – apie karą ir smurtą, apie senus nykstančius Lietuvos kaimus, apie mūsų tradicijas bei jų kilmę, apie naujausias technologijas, feminizmą, sapnus… Pristatomi trumpametražiai filmai, instaliacijos, tapybos darbai, skulptūros. Studentai pasirenka sau artimas temas, jas nagrinėja, tyrinėja bei bando atskleisti per meno prizmę. Kiekvienas darbas yra savotiškai įtraukiantis, jautrus, giliai asmeninis.

Pirmajame (rudens) semestre peržiūras rengia magistrai, antrakursiai ir trečiakursiai, o jau antrajame (pavasario) semestre šalia jų pirmą kartą prisideda pirmakursiai bei visus metus baigiamajam darbui ruošęsi ketvirtakursiai.

Peržiūrų datos kasmet šiek tiek skiriasi, tačiau apie visus renginius ir peržiūras katedra praneša savo feisbuko puslapyje: VDA FAMM: Fotografijos, animacijos ir medijų meno katedra.