Prieš kelias dienas Europos Parlamento deputatė, konservatorė Laima Liucija Andrikienė socialiniame tinkle pasidalijo dviem nuotraukom su 1986-ų ir 2016-ų metų Prancūzijos futbolo rinktinių atvaizdais. Prie jų – užrašas: „Ne tik klimato kaita – globalizacija taip pat veikia“. Pirmojoje nuotraukoje vyrauja europietiški, antrojoje – afrikietiški veidai. Šis įrašas iškart sulaukė liberalaus partiečio Adomo Bužinsko reakcijos, o po kiek laiko suskambo visa liberalioji žiniasklaida. Europarlamentarė apkaltinta rasistine užuomina.
Kas gi tokio baisaus konservatorės įraše? Tiktai fakto konstatavimas. Prancūzijos rinktinės sudėtis pasikeitė. Galima ginčytis, kas ją pakeitė – globalizacija, kaip objektyvus procesas, ar globalizmas, kaip sisteminga ideologija. L. Andrikienę galbūt galima apkaltinti tik atidumo stoka, renkantis apibrėžimus. Globalizacija, kaip informacijos, kultūros ir ekonomikos produktų pasiūlos plėtra, panašiai reiškiasi tiek Prancūzijoje, tiek Lenkijoje. Kas jas skiria – tai požiūriai į virštautinių, viršvalstybinių struktūrų galių plėtrą ir tautų maišymą. Kitaip tariant – į globalizmą.
Šiuo metu globalistai, kosmopolitai, liberalai ir marksistai sprendžia sunkią dilemą. Viena vertus jie skelbia pagarbą visoms tautoms, rasėms ir kultūroms. Pagirtinas siekis. Deja, šių duotybių išsaugojimas ir įvairovė turi sąlygą – jų teritoriškumą. Išvietinus jas viskas maišosi ir ilgalaikėje perspektyvoje – nyksta. Kita vertus vardan tolerancijos bandoma išvis paneigti faktą, jog tautų, rasių ir kultūrų skirtumai egzistuoja. Nekalbant apie tokio teiginio absurdiškumą savaime jis sukuria gilią prieštarą su tolerancija, o taip pat – su siekiais panaikinti diskriminaciją.
Švedijoje kilo netgi politinis ir teisinis ginčas: dalis kampanijos prieš rasizmą ir nacionalizmą veikėjų paskelbė, kad pats rasių ir tautų skirtumo pripažinimas prilygsta rasizmui ir nacionalizmui, kita dalis sunerimo – kaip mes ginsime kitokius, paneigę patį jų egzistavimą? Tikėtinas ir finansinis motyvas: kyla keblumų gauti dotacijas už kovą su išskirtinumo šalininkais. Jei išskirtinumo nėra, tai už ką ir prieš ką gi kovojama? Panašu, kad skandinaviškas kognityvinis disonansas po truputį reiškiasi ir Lietuvoje.
Šį loginį absurdą puikiai iliustruoja populiarios animacinės komedijos „Simpsonai“ serija. Filmo personažas, direktorius Lupikas (Skineris), užsiminęs apie skirtingus vyrų ir moterų gabumus matematikai, sulaukė feministinio judėjimo įtūžio. Bandydamas taisyti savo klaidą jis paskelbė unikalią tezę: mūsų skirtumai, kurių nėra, daro mūsų vienodumą išskirtinį.
Nesiimsime aiškintis, kas geriau išmano matematiką, tai šiame kontekste – mažai tesvarbu. Gali būti, kad afrikiečių rasės atstovai gabesni fiziniam sportui, nei europiečiai, ir todėl lengviau prasimuša, darydami sportinę karjerą. Net jei ir taip, rungtynės tarp nacionalinių rinktinių vis labiau praranda nacionalinę prasmę. Galima simpatizuoti Prancūzijai ar Jungtinei Karalystei, remti vieną prieš kitą, bet koks skirtumas, jei afrikietis iš vienos rinktinės nugali afrikietį iš kitos? Nebelieka nei Prancūzijos, nei Jungtinės Karalystės. Ir tai – daugiau, nei vien sporto problema.
Jei po šimto metų didžiumą Europos gyventojų sudarys afrikiečiai ar azijiečiai, koks beliks skirtumas tarp Prancūzijos ir Lietuvos? Kokia prasmė bus puoselėti lietuvių kultūrą ar ginti politinius Lietuvos interesus, jeigu jos gyventojai iš esmės bus vienodi, kaip kitose šalyse? Gal čia ir glūdi globalistų gudrybė nuo Richardo Kudenhovės-Kalergio laikų: sukurti Europoje mišinį, kuris bus lojalesnis jungtinei Europai, nei nacionalinėms valstybėms?
Deja, ši gudrybė atrodo gudri tik jos kūrėjams ir šalininkams. Naujieji europiečiai, užuot kūrę vieningą Europą, kuria savo uždaras rasines, tautines ir kultūrines visuomenes. Tikėtina, kad globalistų planams pasitvirtinus dings skirtumai tarp Lietuvos ir Prancūzijos, tačiau kils kiti skirtumai. Tarp turkų ir kurdų, tarp turkų ir arabų, tarp musulmonų ir krikščionių, tarp afrikiečių ir kinų. Greičiausiai šie skirtumai bus eksteritoriniai, bet jie liks gyventojų savimonėje. Tautiniai, rasiniai ir kultūriniai tapatumai veikia ir bet koks globalistas tai vargiai panaikins.
Juokingiausia, kad L. Andrikienės įraše net nėra jokių išvadų, ar Prancūzijos pajuodimas – gėris, ar blogis. Rasizmas įžvelgtas vien pažymėjime, kad tarp senosios ir dabartinės Prancūzijos esama akį rėžiančių skirtumų. Radikalieji kosmopolitai norėtų teigti, kad skirtumų nėra, ir tuo pat metu ginti neva tebeskriaudžiamus tų skirtumų nešėjus. Kosmopolitizmas – klaidi pasaulėžiūra net jos šalininkams. Ką bekalbėti apie platesnes visuomenės mases, kurioms ji primetama. Jei tautoje dar gyvas imunitetas, ji lengvai pastebės absurdą.
Daugelyje Europos šalių, įskaitant Prancūziją, jau kyla pasipriešinimas prieštaringiems kosmopolitinės ideologijos teiginiams, iš jų išplaukiantiems sprendimams ir veiksmams. Jei užsieniečių masės ims plūsti į Lietuvą, čia taip pat kils pasipriešinimas. Žmonių skirtumai vienu ar kitu atveju išliks, net sunaikinus senąsias tautas jų vietoje kursis naujos. Europos istorijoje taip jau yra buvę. Klausimas tiktai, ar išliks lietuvių tauta. Kol dar skiriame juoda nuo balto – perkeltine ir tiesiogine prasme – lieka viltis. O viltis miršta paskutinė.
