Žūtbūtinė kova tarp gyvybės ir mirties kultūros dažnai siejama su karu tarp dešinės ir kairės. Tai – supaprastintas požiūris. Tiek dešinėje, tiek ir kairėje esama gyvybės kultūros šalininkų, tačiau jei klausime, ką jiems reiškia kova už gyvybę, atsakymai bus labai skirtingi.
Dešiniesiems gyvybės kultūra – tai žmogaus gyvybės apsauga nuo užsimezgimo iki natūralios mirties. Kairiesiems tai – gyvūnų teisės ir žalioji ekonomika.
Abi pusės labai empatiškos vienai gyvybės formai ir abejingos arba netgi priešiškos kitai. Ideologinės dešinės ir kairės lentynėlės, į kurias žmonės gulasi, lyg į Prokrusto lovą, trukdo suvokti bendrą abiejų siekių logiką.
Dešinieji saugo kūdikius iki gimimo, nes tai – žmogiška gyvybė. Kairieji gina gyvūnus, nes tai – jau išsivysčiusi gyvybė. Abi pusės viena kitą laiko ciniškais barbarais.
Dešinieji, kairiųjų požiūriu, alina gamtą dėl merkantilių kapitalistinių interesų ir pažeidinėja silpnosios lyties teises rinktis dėl prietarų apie gemalą.
Marius Kundrotas | asmeninė nuotr.
Marius Kundrotas | asmeninė nuotr.
Kairieji, pasak dešiniųjų, žudo niekuo dėtus kūdikius dėl antraeilių gyvybės atžvilgiu laisvių ir žlugdo ūkio pažangą dėl iracionalaus gamtos sužmoginimo. Taip abi pusės viena kitos atžvilgiu klysta ir abi yra teisios.
Dešinioji prieiga prie gyvybės kultūros, paprastai, aiškinama krikščioniška humanizmo interpretacija, pagal kurią žmogus – kūrinijos viršūnė ir viešpats. Dėl to net iki gimimo epizodo žmogiška gyvybė – gerbtina, tuo tarpu visa kita kūrinija – veikiau instrumentas žmogaus gerovei, nei pagarbos objektas.
Tiesą sakant, tai – veikiau krikščioniškos tradicijos interpretacija, nei kanonų. Kanonai kalba apie žmogų, kaip apie gamtos šeimininką, tačiau galimos skirtingos versijos, ką reiškia būti šeimininku. Blogas šeimininkas savo statusą supras kaip prielaidą išnaudojimui, geras šeimininkas – kaip prielaidą rūpesčiui ir globai.
Kairioji prieiga kyla iš natūralistinio požiūrio, kad gyvybė gerbtina tiek, kiek ji – savipakankama. Gemalas, gyvybinėmis funkcijomis glaudžiai susietas su nėščiąja, nėra laikomas savarankišku organizmu, taigi – ir žmogumi.
Žmogaus teisės penkias minutes iki gimimo kairiesiems nėra galiojančios, jos įgyjamos tiktai praėjus per stebuklingą gimdymo lataką. Užtat po šio stebuklo vaikas įgauna tiek teisių, kad net uždrožimas plaštaka auklėjant išdykėlį yra baisus šių teisių pažeidimas.
Gyvūnai savo ruožtu taip pat turi teisių, nors vargu, ar kas gyvūno atveju rimtu veidu kalbėtų apie būtiną teisių prielaidą – pareigas.
Kovos dėl gyvybės kultūros sampratų taip pat verda ir dešinės, ir kairės viduje. Kai kurie dešinieji smerkia kontrproduktyvius vienalyčius santykius ir tuo pat metu patys atsieja lytiškumą nuo gyvybės, teisindami kontrproduktyvius santykius tarp skirtingų lyčių ir maža to – abortus.
Užuot nuosekliai gynę gyvybės kultūrą kaip tokią, jie vadovaujasi gaivališka antipatija tiems, kurie „daro tai“ kitaip, negu jie. Savo ruožtu socialistinė kairė skiriasi nuo žaliosios kairės, nuo kurios ir pradėjome, nes socialistams svarbesnės žmonių darbo vietos, nei gamtosauga ar gyvūnų gerovė, tad žiaurus ar taršus verslas teisinamas.
Vargu, ar visi gyvybės kultūros atstovai privalo tapti veganais. Galų gale augmenija – taip pat gyvybės forma. Bet gyvybiniai žmogaus poreikiai – pavalgyti ir apsirengti, aukojant būtent tam auginamą gyvūną, skiriasi nuo tuštybės, kai žudoma ar net kankinama dėl puošmenos ar „sportinio“ intereso.
„Sportinė“ medžioklė, kailių pramonė, žiaurios ir beprasmės „kultūrinės“ tradicijos, kaip korida, košerinis ar halalinis skerdimas, tikrai skiriasi nuo avalynės gamybos iš veršiukų odos ar šašlyko valgymo.
Žinoma, ir pastaraisiais atvejais svarbu, kaip gyvūninės kilmės žaliava parengiama. Nebūtina reikalauti kraštutinumų, kaip žaisliukai kiaulėms ar muzika vištoms, bet kankinimo bet kuriuo atveju būtina vengti.
Žmogaus gyvybės apsauga taip pat turi išlygų. Jei tiksliai žinoma, kad gemalas – sunkiai apsigimęs ir po gimimo daugelį dešimtmečių bus „daržove“, vargu, ar labai humaniška versti moterį jį gimdyti. Bet kitais atvejais geriau atiduoti mažą žmogutį globėjams, kurie jį mylės ir auklės tikru žmogumi, nei žudyti.
Yra išlygų ir dėl natūralios mirties: jei moksliškai pagrįsta, kad žmogus greitai mirs ir mirs kančiose, eutanazija atrodo pateisinama. Žinoma, reikalingi saugikliai, nes tuo gali būti ir piktnaudžiaujama, siunčiant į mirtį žmogų, kurį dar galima išgydyti. Pavyzdžiui – dėl palikimo.
Tiek dešinėje, tiek ir kairėje svarbu vengti kraštutinumų. Neracionalu gyvūną visiškai sužmoginti, bet taip pat – ir visiškai neigti jo panašumą į žmogų. Visi gyvūnai turi pojūčius, o kai kurie – net ir sąmonę, bet ji nėra visiškai tapati žmogaus sąmonei.
Tas pats pasakytina apie žmogaus gemalą. Gal ne visiems žinoma, kad Biblijoje persileidimo sukėlimas (taigi – aborto analogas) laikomas nusikaltimu, bet jis čia nėra prilygintas žmogžudystei (Išėjimo knyga, 21 skyrius, 22–25 eilutės).
Žmogaus gemalo žmogiškumas pirmosiomis savaitėmis skiriasi nuo jo žmogiškumo likus kelioms savaitėms iki gimimo, kaip naujagimio žmogiškumas skiriasi nuo suaugusiojo žmogiškumo. Vis dėlto toks laipsniavimas savyje slepia ir tam tikrą pavojų: kai kuriose Vakarų šalyse jau svarstoma, ar ir ką tiktai gimęs kūdikis turi teisę gyventi.
Ko gero, protinga būtų gemalą vertinti kaip žmogaus potencialą ir pagal tai atitinkamai gerbti jo žmogiškumą. Jeigu toks potencialas yra, jam reikia užtikrinti galimybę skleistis.
Gyvūno atveju žmogiško potencialo nėra, bet esama tam tikro bendrumo su žmogumi pagal pojūčius ar sąmonę. Kuo sudėtingesnė sąmonė, tuo arčiau nuodėmės esame ją naikindami ar žalodami. Žvelgiant krikščionišku žvilgsniu, alindami kūriniją užgauname patį Kūrėją.
Bet tiek gyvūnų, tiek ir žmogaus gemalo apsaugos klausimai nėra kokios nors religijos monopolija. Pagarba gyvybei visiškai suderinama su daugeliu religinių pozicijų, įskaitant net ateizmą.
Galiausiai ekosistemų naikinimas tam tikra dalimi prilygsta genocidui. Tai – masinis, sistemiškas gyvybių naikinimas ir jokia pramonės pažanga to nepateisins.
Meilė nėra nei išskirtinai dešiniųjų, nei išskirtinai kairiųjų vertybė. Ji – tiesiog bendražmogiška. Jei žmogus myli tai, kas gyva ir gyvena pagal duotus dėsnius, jis yra tikras žmogus.
3lyilr