Žygimantas Pavilionis, žinomas savo siekiais atgaivinti Lietuvoje taip trūkstamą konservatizmą, tvirta euroatlantine pozicija ir net kartkartinėmis užuominomis apie tautiškumą, žavi dažną Lietuvos pilietį, labiau linkusį mąstyti dešiniuoju smegenų pusrutuliu. Užtai nuvilia jo bandymai sugrąžinti lietuvius į seniausiai išgyventą ir gal be reikalo primirštą religinių kovų laiką. Būtent kovų, nes karų, kuriais liepsnojo daugelis Europos valstybių, Lietuva išvengė. Dėl mūsų tautai būdingo pakantumo ir pagarbos kitam, kitokiam. Bet kovų būta.
Straipsnyje „Pasitinkam popiežių? Atsakymas pseudopagonims“ jau pats pavadinimas šokiruoja tiek lietuvį, tiek krikščionį. Pasak Žygimanto, jau pats kito tikėjimo bendruomenės pripažinimo svarstymas popiežiaus vizito išvakarėse įžeidžia krikščionių Dievą. Vien iš pagarbos popiežiui (kažkodėl privalomos ir pagonims) Romuva raginama atsisakyti purvino antikrikščioniško žaidimo – tai yra, siekio į valstybės pripažinimą, kuriuo jau džiaugiasi dešimt krikščioniškų, dvi judėjiškos ir viena musulmoniška bendruomenė.
Taip mąstant jau pats kitokio tikėjimo egzistavimas, kitų dievybių garbinimas gali įžeisti krikščionių Dievą. Greičiausiai taip ir yra. Bet ar tai – politikų reikalas? Ar krikščionių Dievas toks silpnas, kad Jam reiktų politikų užtarimo ar pagalbos? O gal pačių krikščionių tikėjimas toks silpnas, kad jį sužlugdys kito tikėjimo egzistavimas? O gal krikščionių argumentai tokie silpni, kad jų vietoje tenka veikti politinėmis galiomis, grasinant konstitucinių dvasių teismais?
Nesijaudinkime. Paskutiniojo teismo dieną visi atsakysime už savo darbus ir savo tikėjimą. Ir dar kažin, kaip ten pasirodys kai kurie krikščionys ir kai kurie pagonys. Laiške romiečiams apaštalas Paulius rašė, kad pagonys, gyvenantys be formalaus Dievo įstatymo, bet besilaikantys sąžinėse įrašyto įstatymo, patys sau – įstatymas (Rom 2:14). O Evangelijoje pagal Matą pats Jėzus Kristus kalba, kad kai kurie Karalystės vaikai bus išmesti į tamsybes (Mt 8:12).
Pretenzija spręsti kitų žmonių santykius su Dievu už patį Dievą yra pretenzija į Dievo vietą. Dėl šios pretenzijos angelas Liuciferis tapo Šėtonu. Broliui Žygimantui vertėtų apmąstyti šią krikščioniškosios tradicijos istoriją. Nors geriau būtų semtis gerumo ir išminties iš savo bendravardžio, Lietuvos ir Lenkijos valdovo Žygimanto Augusto, istorijos. „Nesu jūsų sąžinės valdovas“ – sakė jis tuo metu kovojusiems katalikams ir protestantams.
Žinoma, Žygimantas gali atsakyti, kad jis – už tikėjimo laisvę, tiktai prieš valstybės pripažinimą senovės baltų tikėjimo bendruomenei. Tik tai vargu, ar įtikintų po anksčiau išsakytų motyvų apie antikrikščionišką avantiūrą ir popiežiaus vizitą. Valstybės pripažinimas taptų blogiu tik tuo atveju, jei pati bendruomenė būtų akivaizdus blogis. Tokių abejonių kiltų dėl tokių religinių organizacijų, kurios skatina smurtą, ištvirkavimą, žaloja psichiką ar moralę.
Nejau Žygimantas turi duomenų, kad Romuva darytų ar skelbtų ką nors panašaus? Vargu. Jo argumentas – kad Romuvos tikėjimas pretenduoja į visą baltiškąjį dvasinį paveldą, kas užgauna lietuvius, kurie tą paveldą sieja su krikščionybe ar šiaip supranta jį kitaip, nei Romuva. Tačiau toks argumentas yra tiesiog demagogiškas. Kuo Romuva pretenduoja į baltų paveldo monopolį? Gal tik paties Žygimanto fantazijomis arba kelių pagonių radikalų svaičiojimais, kurie vargu, ar kuo nors susiję su oficialiais Romuvos pareiškimais ar sprendimais.
O jei galvojame, kad pats baltų tikėjimo bendruomenės pripažinimas valstybės lygiu reiškia jos monopolį į visą baltų tapatybę, tai tada šį argumentą tektų perkelti ir į krikščionių kontekstą. Tada išeina, kad Romos katalikų bažnyčia pačiu valstybės pripažinimu – ir dar aukštesniu statusu, nei tas, į kurį pretenduoja Romuva – šiurkščiai monopolizuoja kitų krikščioniškų konfesijų bei denominacijų teises į krikščioniškąjį tikėjimą. Ypač tų, kurios dar nėra sulaukusios valstybės pripažinimo.
Ši kylanti painiava tik darsyk parodo, kad pats valstybėje veikiančių religinių bendrijų skirstymas į valstybės pripažintas ir kitas yra diskriminacinis pačia savo esme. Visos bendrijos, sulaukusios valstybinės registracijos, turėtų būti pripažįstamos lygiomis teisėmis ir pareigomis. O destruktyvūs kultai turėtų tiesiog likti už registracijos ribų.
Žygimantas bando tikėjimo laisvės ir piliečių lygybės prieš įstatymus temą sieti su politinių partijų kova, tik jam sunku apsispręsti, su kuo jis kovoja – tai su valstiečiais, tai su tautininkais. Nes vienas Romuvos vaidilų – tautininkas, o pripažinimą siūlo Ramūnas Karbauskis. Apsidairykite aplinkui, Žygimantai. Viena Romuvos vaidilių – ilgametė Jūsų partijos narė. O tautininkų ir valstiečių gretose pilna krikščionių. Kam taip viską supaprastinti? Geriau surenkite bendrą diskusiją tarp savo paties partijos tikinčiųjų. Rezultatai gali nustebinti.
Neslėpsiu, rimtai ketinau už Jus balsuoti Lietuvos prezidento rinkimuose. Tik va, po tokių straipsnių ir teiginių vis labiau tuo abejoju. Nors esu krikščionis. O gal būtent dėl to. Nes pats Dievas gerbia žmogaus laisvę, į kurią dabar kėsinamasi. Būti krikščionimi tai reiškia būti visiems lygiai teisingu. Jei Lietuvoje valstybės pripažinimą gali turėti judėjų ir musulmonų bendruomenės, tai baltų tikėjimo bendruomenės palikimas užribyje – nusižengimas teisingumui.
Ne taip svarbu, kiek tas tikėjimas – autentiškas. Apie tai turėtų diskutuoti religijotyrininkai. Ne politikai. Prasidėjus politiniams debatams gali paaiškėti ir kai kurių krikščioniškų bendrijų – o gal net jų daugumos – atotrūkis nuo krikščioniškojo tikėjimo pamatų. Ir kas bus, jei krikščionys tarpusavio santykius ims spręsti politinėmis priemonėmis? Svarbiausia tai, kad Lietuva, pagaliau, taptų tikrai demokratine, laisvų piliečių asociacija, gerbiančia kitą požiūrį.
Juk būtent tokia tvarka veikia Jungtinėse Amerikos Valstijose, į kurias orientuojamės. O gal mes klystame ir Žygis už Lietuvą dabar vyksta Rytų kryptimi, kur disidentinės religinės bendrijos diskriminuojamos, o kai kurios – jau ir draudžiamos?
