Marius Kundrotas. Laiškas gerajam liberalui

Ne taip seniai protmūšyje iš draugo liberalo išgirdau nuoširdų klausimą. Kodėl visi pretendentai į Lietuvos prezidentus žiniasklaidoje daugiau ar mažiau pristatomi, išskyrus Arvydą Juozaitį? Įskaitant net apklausų lenteles? Penkis kartus teko pakartoti: blokada. Liberalui tai buvo sunkiai suvokiama.

Po šio klausimo tapo lengviau suprasti ir tuos liberalus, kurie spalio pabaigoje surengė kontrmitingą sąjūdiniam renginiui, palaikydami status quo Lietuvos radijo ir televizijos įmonėje.

Klausimas „Kas ką cenzūruoja?“, atrodęs ciniškai ir veidmainiškai, dabar atrodo geraširdiškai naivus. Iš tiesų bent dalis liberalų nuoširdžiai stokoja žinių ar supratimo, kad įmanomas toks reiškinys kaip liberalus diktatas. Idant tai suvoktum reikia arba pačiam bent kažkurį laiką padalyvauti antisisteminėje veikloje, arba rimtai tuo domėtis.

Žinoma, vargu, ar visus kontrmitingo dalyvius galima laikyti tokiais nuoširdžiais ir geranoriškais, kaip kolega, paklausęs apie A. Juozaitį. Iš kontrmitingo gretų sklido agresija, patyčios, dainuškos, oponentus vadinančios ubagais ir psichopatais. Visiškai kitokia atmosfera tvyrojo Sąjūdžio, Tautos forumo ir jiems talkinančių organizacijų renginyje prieš liberalųjį diktatą mokesčių mokėtojų išlaikomoje valstybinės žiniasklaidos įmonėje.

Tiesa, vienam dėdulei trūko nervai – po ilgalaikių patyčių užvažiavo kažkuriam liberalui į nosį. Negražu, bet žmogiška. Ne visiems patinka, kai ant jų vemia. Kita vertus, labai tikėtina, kad kaip tik tokį poelgį ir provokavo kai kurie liberalų renginio dalyviai, idant po to galėtų pagrįsti savo trupantį naratyvą, jog prieš juos – tiktai agresyvūs radikalai. Vis dėlto oficialus sąjūdinio renginio diskursas pasižymėjo kultūra ir atvirumu.

Nežiūrint atskirų incidentų šiedu vienas kitam priešingi renginiai iliustruoja kaip tik tai, ko sąjūdinis mitingas siekė valstybinio transliuotojo eteryje. Kad būtų atstovaujamos įvairios nuomonės.

Šiuo metu įvairovės tenka pasigesti. Ar būtų kalbama apie tautinio jaunimo eitynes valstybės atkūrimo dienos proga, ar apie prigimtinės šeimos ir homoseksualizmo plėtros šalininkų santykius, ar apie imigraciją, ar apie vaikų atiminėjimo vajų, dažniausiai atstovaujama viena pozicija arba sudaromos aiškiai skirtingos proporcijos. Nekalbant jau apie tai, kad laidų vedėjai užima vieną poziciją, užuot leidę atsiskleisti įvairioms.

LRT atvejis atspindi bendrą tendenciją, kaip liberalai konstruoja valstybę ir visuomenę. Neapsigaukime, galvodami, kad liberalai – tik Liberalų sąjūdžio atstovai, kurie vis labiau praranda įtaką dėl korupcijos skandalų.

Šios pasaulėžiūros atstovai dominuoja visoje politinėje sistemoje, nuo Tėvynės sąjungos viršūnėlės iki Valstiečių ir žaliųjų sąjungos vyriausybės. Individo „išlaisvinimas“ iš religijos, kultūros, patriotizmo, tautos, šeimos, moralės duotybių yra vyraujanti politinė pasaulėžiūra.

Šiuolaikiniame liberalizme glūdi du paradoksai. Pirmas – skelbdami pažiūrų, vertybių ir gyvenimo būdų įvairovę liberalai iš esmės siekia įtvirtinti savo diskurso monopolį.

Antras – skelbdami individo laisvę jie vis dažniau griebiasi valstybės diktato prieš tuos, kurie vienu ar kitu klausimu mąsto kitaip, nei patys liberalai. Tarkime, palaiko tautinę valstybę ir priešinasi masinei imigracijai arba remia prigimtinę šeimą ir priešinasi lytinės egzotikos plėtrai.

Tokiems klijuojamos radikalų, ekstremistų, ksenofobų ir homofobų etiketės, juos siekiama išstumti į politikos, kultūros ir kitos viešos įtakos užribį, marginalizuoti arba net socialiai sunaikinti.

Nuo Džono Rolso (John Rawls) iki Frensio Fukujamos (Francis Fukuyama) tekstų skelbiama, jog anksčiau ar vėliau visi mąstantys žmonės taps liberalais. Iš tiesų tenka stebėti priešingą tendenciją. Tarp liberalų, kaip ir bet kurioje kitoje stovykloje, galima sutikti mąstančių žmonių, su kuriais įdomu ir prasminga diskutuoti.

Visgi tarp liberalų proporciškai tokių žmonių tenka sutikti mažiausiai. Vargu, ar dėl to kalta tik pati liberalizmo pasaulėžiūra, kuri, be abejo, turi savų argumentų. Tiesiog bet kuri vyraujanti sistema išsigimsta.

Standartinis liberalas šiandien – tiesiog stereotipinis sistemos atstovas. Toks gali būti geru liberalu, geru komunistu ar net geru nacistu – destis kokia pasaulėžiūra tuo metu vyrauja. Užuot mąstęs, savarankiškai ieškojęs argumentų, šio tipo žmogus prisigaudo svetimų tiesų, prisiklauso ar prisiskaito vyraujančios žiniasklaidos, prisitaiko prie politinės sistemos ir kartoja išmoktas klišes.

Priešingai, antisisteminiams veikėjams, kokia bebūtų jų pasaulėžiūra, dažniau tenka įjungti kritinį mąstymą, kruopščiau atsirenkant informaciją ir lavinant savo protus.

Vis dėlto yra problema ir pačioje liberalizmo pasaulėžiūroje. Liberalai, atradę žmogaus teisių ir tolerancijos principus, įsivaizduoja įgiję auksinį raktelį nuo visų problemų. Tuo tarpu žmogaus teisės glaudžiai siejasi su pareigomis, vienų teisės natūraliai prieštarauja kitų teisėms, o tolerancijos principas stringa, susidūręs su vertybiniais prieštaravimais. Ilgainiui paaiškėja, kad vieni turi daugiau teisių už kitus, o tolerancija pagal Frankfurto marksistų užmojus tampa diskriminuojanti, nes, siekiant užtikrinti toleranciją vieniems, tenka atsisakyti toleruoti kitus.

Liberalizmas, siekdamas vis daugiau teisių pasirinktoms grupėms – stambaus kapitalo savininkams, migrantams, vadinamosioms seksualinėms mažumoms – ilgainiui virsta didžiausiu savo istoriniu antagonistu – komunizmu.

Žmonės, prieštaraujantys liberalizmo vienvaldystei, skelbiami valstybės priešais, nusikaltėliais ar netgi psichiniais ligoniais, viskas pagal geriausias sovietų tradicijas. Pirmiausiai iš jų atimamos politinės ir žiniasklaidos auditorijos, o po to jie socialiai sunaikinami, prarasdami teises į mokslą ar darbą. Kuo daugiau antisistemininkų tampa asocialais, tuo lengviau liberalams pagrįsti savo stereotipus.

Nuoširdiems liberalams šiandien tenka vėl iš naujo mokytis diskusijos, į kurią jie istoriškai bene pirmieji ir pakvietė. Kalbėdami taip, lyg jų pasaulėžiūra būtų vienintelė įmanoma, jie atrodo juokingai. Nors tame juokingume glūdi ir tam tikra grėsmė.

Įsivaizdavimas, kad liberalizmas – istoriškai nulemtas reiškinys, kad jo laukia tik pergalės, primena atitinkamus komunistų, fašistų ir nacistų teiginius. Jie taip pat įsivaizdavo nugalėję amžiams. O kur jie dabar?

Toks užsikonservavimas savose sultyse, gyvenimas informaciniame burbule, pirmiausiai kenkia pačiam liberalizmui, kuris, išsigryninęs ir atnaujinęs savo istorinius šaltinius, tikrai turėtų, ką pasiūlyti. Artėjančio islamistinio totalitarizmo, o Rytų Europos atveju – ir stiprėjančio Rusijos autoritarizmo bei imperializmo akivaizdoje nuosaikus, klasikinis liberalizmas šiandien galėtų daug ką priminti. Ką reiškia asmens laisvė pasirinkti religiją, kokią vertę turi pilietinė valdžia, kuo svarbi bendruomenių autonomija valstybės atžvilgiu.

Šiuolaikinis, sukomunistėjęs liberalizmas visa tai griauna. Tikintiesiems vis labiau draudžiama skelbti savo religines vertybes, kai jos prieštarauja pačiam liberalizmui.

Pilietinę valdžią keičia politinė oligarchija, simbiotiškai susijusi su stambiomis korporacijomis. Šeimos, tautos ir kitų bendruomenių autonomiją išstumia valstybės diktatas, politinė sistema valstybės vardu prisiima teisę spręsti ir nurodyti, kaip kam naudotis savo laisvėmis. Tai – baisi istorinio liberalizmo karikatūra. Tai – naujos formos totalitarizmas.

O tuo pačiu metu tai – silpnas totalitarizmas. Jis iškelia mažumas virš daugumos. Naikina moralę, keisdamas ją politiniu lojalumu vyraujančiai sistemai. Griauna kultūrinį ir politinį tapatumą vardan jau tik tariamos individo pasirinkimo teisės. Įtvirtina ekonominės ir politinės oligarchijos viešpatavimą masių skurdo ir bejėgiškumo linkme. Visa tai sukelia vis stipresnę atmetimo reakciją. Ir tiek Kremliaus, tiek islamizmo vizijos su stipria tapatybe, griežtais, nors dažnai – tik deklaratyviais moralės akcentais, solidarios visuomenės modeliais vis daugiau kam atrodo patrauklesnės už tai, ką siūlo šiuolaikiniai liberalai.

Menka tikimybė, kad žmonės eitų į karą už kapitalo teises juos išnaudoti, už migrantų teises išstumti vietinius gyventojus iš jų gyvybinės erdvės, už keistus apsišaukusių mažumų seksualinius pomėgius.

Ne, žmonės eina į karą už moralinius idealus, už tautą ir tėvynę, už savo šeimas ir už valstybę, užtikrinančią jiems laisvą bei orų gyvenimą. Už visa tai, ką šiuolaikinis liberalizmas naikina.

Nėra prasmės tikėtis ir to, kad mūsų valstybę apgins tie, kam šiandien atstovauja liberalai. Kapitalas išvyks į užsienį. Įkandin jų išbėgs hedonistai, gyvenantys dėl savų malonumų. O migrantams ši valstybė iš principo – svetima.

Šiuolaikiniam liberalui, mylinčiam savo artimą ir tikinčiam laisve, dera apie daug ką pamąstyti. Ar jo ideologija šiuolaikiniu pavidalu – nuosekli, ar ji pajėgi užtikrinti darnią visuomenę, ar ji gali apginti valstybę nuo vidaus ir išorės prievartos?

Pagaliau, ar ji tikrai užtikrina žmogaus teises ir jo saviraiškos galimybes?

Tai – strateginiai, teoriniai klausimai. Yra ir praktinių, taktinių klausimų. Ar doram liberalui tikrai pakeliui su ciniškais prisitaikėliais, konjunktūriniais bukagalviais, chamiškais troliais, kurie pirmieji išduos artimą, Tėvynę ir patį liberalizmą, vos tik pasikeis politinio vėjo kryptis?

O galbūt liberalams – kokiais vardais jie besivadintų – būtų naudinga tiesiog pasėdėti ant atsarginių kėdučių, kad atsisijotų nuoširdūs žmonės ir prisiplakėliai, kad vėl atsirastų motyvų diskutuoti, grįsti savo pozicijas argumentais, užuot kliovusis jėga? Pagaliau, kad užgimtų empatija kitiems, kurie ligtol buvo atriboti nuo įtakos ir galios spręsti savo likimus? Gal taip išnyktų iliuzija, kad viena ar kita ideologija gali tapti vienintele įmanoma, kartu su arogancija kitaip mąstančių atžvilgiu? Gal atsirastų įgūdžių gyventi pliuralistinėje visuomenėje?

Ko gero, tai būtų naudingiausia patiems liberalams, demokratijai, tautai ir valstybei. O kol kas belieka apeliuoti į pavienius šios pasaulėžiūros atstovus, kuriems dar suvokiamos tokios kategorijos, kaip dora, artimo meilė, garbė ir pati jų deklaruojama laisvė.

Tai, kuo virto liberalizmas, tie, kurie šiandien jam atstovauja, ir tie, kurie sudaro šios stovyklos daugumą, jiems natūraliai turėtų kelti pasišlykštėjimą. O suvokus esamą padėtį ir deramai ją įvertinus vėl atsiras pagrindas diskusijai. Dori ir mąstantys žmonės iš skirtingų stovyklų susišnekės lengviau, nei su savo pačių doktrinieriais ar sukčiais. O iš diskusijos atsiras ir sprendimai.