Liberalizmas, amžių sandūroje įsivyravęs Vakarų pasaulyje, sulaukia vis stipresnės reakcijos. Kai kur ši reakcija perima ištisas valstybes.
Visgi daugelio Europos ir Amerikos šalių santvarkos lig šiol daugiau ar mažiau oficialiai vadinamos laisvosios demokratijos vardu. Liberalizmą kaip konsensusą priima tiek dauguma socialdemokratų, tiek žymi dalis įsivardijančių konservatorių. Skiriasi tik smulkmenos.
Liberalizmas itin naudingas didžiajam kapitalui, kuris dažnai būna didžiosios politikos užsakovas.
Kuo mažiau įpareigojimų kapitalui, o kartu – kuo labiau suskaidyta ir supriešinta visuomenė, kurią galima raikyti kaip darbo jėgą ir vartotojų masę, be grėsmės, kad ji susitelks ir pasipriešins, yra kertiniai šios srovės principai.
Kartu liberalizmas yra viena prieštaringiausių ideologijų, kuri žlugs, kai tai supras dauguma.
Liberalai pabrėžia individą, bet jis vertinamas pagal priklausomybę vienai ar kitai grupei. Už tautos, rasės, religijos, kultūros, lyties ar lytinės orientacijos sąvokų dingsta žmogus kaip asmuo su savo išskirtinumu. Individualios dorybės, proto savybės, gyvenimo pasiekimai nublanksta prieš priklausomybę grupei.
Skelbiamos lygios teisės, o vykdoma diskriminacija. Jei grupė vertinama kaip pažeidžiamesnė, tariamos pusiausvyros vardan ji privilegijuojama, o jei priskiriama dominuojančiam sluoksniui – diskriminuojama. Neapykantos nusikaltimų sąvoka – ryškiausias to pavyzdys.
Jei privilegijuotos grupės atstovas fiziškai ar psichologiškai užgauna diskriminuojamos grupės narį, jis vertinamas švelniau, jei įvyksta priešingai – vertinama griežčiau. Kai kur jau uždrausta netgi privilegijuotų grupių kritika, laikant ją agresijos forma.
Šiuolaikinės laisvosios demokratijos beveik unisonu sutaria, kad imigrantų teisės – aukščiau titulinių tautų teisių, o lytiniai deviantai – aukščiau prigimtinės šeimos šalininkų.
Bet liberalizmas pasirodo visiškai bejėgis, kilus konfliktui tarp pačių globojamų grupių atstovų: žydų ir musulmonų, musulmonų ir homoseksualų, senosios kartos feminisčių ir transseksualų, pretenduojančių į moterų sportą ar kitas teises. Tenka kurti ir globojamų grupių hierarchijas, dar labiau iškraipant lygių teisių principą.
Skleidžiama laisvė, o ugdomas konformizmas. Tai, kas dar 7-ajame dešimtmetyje buvo maištas, dabar – vyraujanti sistema. Laisvosios kultūros adeptai dedasi maištininkais, bet iš tiesų maištauja prieš tuos, kurie seniai nugalėti – prieš tyliąją visuomenės daugumą ir į užribį išstumtus aktyviuosius jos gynėjus.
Ne prieš valdžią – ar ji būtų politinė, ar kultūrinė. Valdžia – šios kultūros globėja ir mecenatė. Šių dienų revoliucija galima tiktai kaip kontrrevoliucija. Tikrieji revoliucionieriai šiandien – konservatoriai be kabučių.
Kai kurie liberalai idealistai, suvokdami šiuolaikinės liberaliosios demokratijos ydas, bando gelbėti savo ideologijos prestižą, teigdami tą patį, ką šiuolaikiniai komunistai kalba apie Sovietų Sąjungą.
Esą, muzika čia buvo gera, tik muzikantai blogi. Ideologija – kilni, tik iškraipyta ydingų praktikų. Bet tada tenka tiesiai pasakyti, kad idealusis liberalizmas egzistuoja tik svajotojų galvose ar širdyse. Praktikoje viskas kitaip.
Šiuolaikinė liberalioji demokratija prieštarauja pati sau. Jos auklėtiniai išgyvena vis didesnę intelektualinę schizmą. Lyg tai kiekvienas turėtų būti laimingas savaip, o išties liberalizmo amžius yra depresijų, tapatybinių krizių, žalingų priklausomybių ir savižudybių amžius. Vargu, ar tai – tik sutapimas.
Liberalizmas, sutelkdamas žmogaus dėmesį į savąjį „aš“, nukerta jo šaknis ir šakas, lieka tik nugenėtas baslys. Be praeities ir be ateities. Čia galime išplėtoti evangelinį principą: kas sieks išsaugoti savo gyvenimą sau, tas jį praras, o kas jį praras dėl kito, jį atras.
Tik atiduodamas save kitam žmogus gyvena ir auga kaip asmenybė. Joks dalykas nėra prasmingas savaime. Netgi Dievas įsiprasmina Trejybėje, tobulame santykyje tarp dieviškųjų asmenų. Prasmė visada nurodo į kita nei tai, ką ji įprasmina.
Prasmė – tai nuolatinis santykis. Tik santykyje esantis žmogus turi gyvenimo prasmę. Santykis nėra savitikslis. Santykyje svarbiausia – turinys.
Ne su kuo, o apie ką. Ne subjektas, bet objektas. Liberalizmas, naikindamas objektyvias prasmes ir jomis grindžiamus santykius, stumia į savižudybę visą Vakarų pasaulį.
Čia tėra dvi alternatyvos. Arba Vakarų pasaulis grįš prie savo šaknų, arba jį pakeis kitas pasaulis. Dvasingesnis, dorovingesnis ir prasmingesnis. Abiem atvejais liberalizmas taps vakarykšte diena. Košmaru, iš kurio nubudęs žmogus stebėsis, kaip galėjo jame gyventi – kaip dabar stebisi žmonės, gyvenę sovietijoje.
Autorius yra istorikas ir politologas.
Įdomus, netgi labai įdomus smegenų (sąmonės ir pasąmonės) knisimas iki visiško dugno. Amen…
Šeip skaitant ir dėmesingai sekant dėstomą mintį, atrodo šauniai… super…
Bet.
Paskutinis Radžvilo straipsnis apie Lietuvą (sąlyginai pridėčiau ir Latviją su Estija), Europos sąjungoje ir kartu su rusiška tvarka* – atrodo kaip keistas oksimoronas… Nors Radžvilas vis dar vengia pasakyti didesnę tiesą apie perestroiką, atgimimą ir kelią į ES (EžS), bet akivaizdžiai matosi nukrypimas nuo oficialios demagogijos…
Sugretinus, kad ir švelnų Radžvilo nukrypimą su Kundroto liberalistiniu užsiciklinimu, akivaizdi takoskyra… O jeigu dar prie abiejų autorių minčių dėstymo pridėti ir 1917 m. sumaišties Rusijoje sumanytojus… vėliau perestroiką… ir vingiuotą kelią į EžS (nuo internacionalizmo iki globalizmo), tai liberalizmas belieka kaip širma, kaip užsakymo vykdytojas… ant kurio patogu karti visus šunis…
Kvailiai mato agresoriaus ieties smaigalį, bet nesuvokia procesų agresoriaus smegenyse.
Apie užsakovo užmačias… net neverta vargintis, plebėjai neverti… jiems neduotą suprasti…
Arba…
… kodėl žarijas patogu žarstyti svetimomis rankomis…
P.S. Čiuldė išdryso parašyti, kad po Putino… dar teks nugalėti ir vakarų leftizmą.
Atleiskite, Lietuvos šauliai – savanoriai visapusiškai orentuoti prieš putinizmą ir už vakarus… kas kovos su vakarų leftizmu, a… su sionizmu, jeigu be užuolankų?
rusų okupacijoje:
– komunistai yra žmonijos išgelbėjimas
(kas su tuo nesutinka – bus nužudyti)
Pederastų okupacijoje:
– liberalai yra yra žmonijos išgelbėjimas
(kas su tuo nesutinka – bus paversti ubagais)
Dvasios ubagais jie jau yra ir be ,,pažangizmo”.
yra nesugretinama priklausomybė tautai, rasei, religijai, kultūrai, lyčiai būtent su lytine orientacija. Tauta, rasė, religija, kultūra, lytis yra pasaulio raidos pagal dieviškus dėsnius padarinys, o lytinė orientacija yra aptemusio proto ir geidulių kryptelėjimas į patys žinote kur.
Paperka autoriaus stiliaus lakoniškumas, taupi minties koncentracija. Tačiau man vaidenasi, kad autoriaus tekste liko nesubalansuota iki galo mintis, kai sakoma, jog „Liberalai pabrėžia individą, bet jis vertinamas pagal priklausomybę vienai ar kitai grupei. Už tautos, rasės, religijos, kultūros, lyties ar lytinės orientacijos sąvokų dingsta žmogus kaip asmuo su savo išskirtinumu. Individualios dorybės, proto savybės, gyvenimo pasiekimai nublanksta prieš priklausomybę grupei”, o, iš kiros pusės, įrodinėjama, kad didžiausia liberalizmo bėda yra tai , kad šį dokrina veda į kraštutinio individualizmo pateisinimą. Vis tik kyla įspūdis, kad toks nederėjimasi yra tiek šozefreninis liberalizmo susidvejimimas, kiek tekste atsirandantis įrodinėjimo prieštaringumas.
Pagarbiai,
paskutinio komentaro sakinio korektūra: yra ne tiek šizofreninis liberalizmo susidvejinimas, kiek… ( buvo praleistas žodelytis ne)