Nėra geresnio vaisto nuo provincialumo nei tarptautinės kelionės. Joms prilygsta tiktai gerų knygų skaitymas, keliaujant ne tik erdve, bet ir laiku. O naudingiausia viena derinti su kitu. Asmeninė patirtis – ribota, bet ji leidžia susidaryti autentiškesnį įspūdį. O kur lieka spragų, jas užpildo knyga.
Apsilankius užsieniuose pažintys su daugybe taikių ir draugiškų žmonių į šipulius traiško prietarus apie vieną ar kitą tautą ar šalį. Tikrą tautininką (nacionalistą) šios patirtys tiktai praturtins. Jis iš šių patirčių išeis dar tvirčiau įsitikinęs, kokia gili prasmė glūdi žmonijos įvairovėje. O kad žmonija liktų kuo įvairesnė, svarbu saugoti kiekvieną tautą, kalbą ir kultūrą, pripažįstant joms jų istorines erdves.
Rimtas tautininkas pasisako prieš masinę migraciją dėl to, kad jam rūpi išsaugoti kiekvienos tautos autentiką. Visai kas kita – agresyvūs nacionaliniai demagogai, demonizuojantys tautas, kultūras bei religijas, iš kurių tie migrantai kyla. Šiurpu ir šlykštu skaityti tekstus, kad migrantas, o ypač – musulmonas būtinai ateina deginti, žudyti ir prievartauti. Tokie apibendrinimai – tiek pat kvaili ir melagingi, kaip ir kosmopolitų pasakos, jog iš trečiojo pasaulio pas mus ateina vien geranoriški žmonės, kuriuos veja gyvenimo būtinybė.
Ne visi atvykėliai – medikai ir inžinieriai, o ir tarp šių pasitaiko visokių. Ne visi ir banditai. Dauguma jų – tiesiog paprasti žmonės, norintys geriau gyventi. Ar dora gvieštis gerovės, kurią savo darbu sukūrė kiti – atskiras klausimas. Migracijos problema Europoje yra reali, kaip ir kriminalinis šio proceso aspektas. Baisu kas kita – apibendrinimai, už kurių dingsta konkretus žmogus su savo unikaliu savybių rinkiniu.
Panaši problema buvo žydų spekuliantai, kultūriniai dekadentai ir komunistai Veimaro Respublikoje. Ne Šiklgruberis (Schicklgruber) išgalvojo atskirų žydų dalyvavimą destrukcinėse veiklose. Absurdas ir košmaras prasidėjo tada, kai šios problemos pretekstu pasmerkta visa žydų tauta, pradedant dorais darbininkais ir amatininkais, baigiant vaikais, kurių vienintelė „kaltė“ buvo žydiški genai. Šiandien nacizmas (išvirkščia nacionalizmo išraiška) atgimsta tiek antisemitizmo, tiek antiislamizmo pavidalais.
Ne taip seniai nacionaldemagogai socialiniuose tinkluose ūžė, kad jų šovinistines sąmokslo teorijas įrodė kažkoks tadžikas, Lietuvoje kažką išprievartavęs. „Matote, kokie tie musulmonai? O ką mes sakėme?“ Domintų statistika, kiek lietuvaičių per metus Lietuvoje išprievartauja etniniai lietuviai. Nekalbant jau apie tai, kad Lietuvoje musulmonai gyvena kelis šimtus metų, o pirmą jų prievartos aktą išvydome tik dabar.
Nacionaldemagogai žino, kad kilnius nacionalizmo idealus paprastai liaudžiai suvokti sunku. Užtai nacionalizmas supaprastinamas iki privačių instinktų ir interesų. Nori, kad tavo dukrą išprievartautų atvykėlis? Ne? Tai balsuok už mus, nes mes vieninteliai priešinamės masinei migracijai.
Nacionaldemagogams nusispjauti į tiesą ir dorą. Juos veda liguistas valdžios troškimas. Bet kokia kaina. Jie pasirengę meluoti, kurstyti žemiausias aistras, kad tik patektų į valdžią. Tai labai skiriasi nuo autentiško – Herderio (Herder) ir Madzinio (Mazzini) – nacionalizmo, kur tiesa ir dora buvo svarbiausia, o tapatybė – tik po to. Istoriškai nacionalizmas gimė kaip nuosekli humanizmo išdava. Svarbu žmogus, todėl svarbu tauta; svarbu tauta, todėl svarbu žmonija. Nacionaldemagogai išima tautą iš konteksto ir palieka ją be pagrindo.
Šalia apibendrinto atvykėlių nusikalstamumo šie politiniai manipuliatoriai baugina iššūkiais religinei tapatybei. Neva, Europos Sąjungoje draudžiamos Kalėdos, bijantis užgauti musulmonus. Ir vėl didžiausia problema – musulmonai. O tiesa ta, kad pačioje Sąjungos širdyje – Briuselyje – statomos kalėdinės prakartėlės ir skamba kalėdinės giesmės. Beje, net restoranuose, kuriuose darbuojasi azijiečiai. Neatmestina, kad kokioje nors savivaldybėje dogmatiški kairuoliai draudžia Kalėdas, bet tai nėra taisyklė.
Dar vienas aspektas, kurį suabsoliutina demagogai – kalba. Jiems mieliau klausytis vulgariausių blevyzgų sava kalba nei aukštosios kultūros išraiškų svetima kalba. Jiems svarbiau kalbos forma nei tai, kas ja sakoma. Žinoma, kalba yra svarbi tautinė ir pilietinė jungtis, vienas iš valstybės ramsčių, bet dvasingumas lieka dvasingumu, o padugnių kultūra liks padugnių kultūra, kad ir kokiomis kalbomis tai bebūtų išreikšta.
Nors nacionalizmas ir konservatizmas formavosi kaip dvi skirtingos intelektualinės tradicijos, jos labai greitai susijungė. XX a. I-oje pusėje dauguma nacionalistų lyderių buvo ir konservatoriai. Berką (Burke) ir Herderį (Herder) tobulai sujungė Čestertonas (Chesterton), o po to – ir Skrutonas (Scruton). Lietuvoje šią jungtį išreiškė Smetona, Vydūnas ir Maceina. Ši jungtis reiškia aukštesnį žmoniškumą per tautiškumą.
Šiandien Lietuvoje figūruoja kelios srovės, pretenduojančios į tautiškąją politinę nišą. Sėkmingiausia srovė – profesionalūs demagogai, apeliuojantys į žmonių baimes ir savimeilę, bet darantys tai meistriškai. Mažiau sėkminga srovė – rytinio užsienio agentai, kliedintys apie taiką su agresyviais kaimynais pasidavimo būdu. Nesėkmingiausia srovė – chamai, platinantys pornografinę pseudokultūrą, kad tik heteroseksualią. Nesireklamuojantis homoseksualas – visa galva aukščiau už tokius „tradicinių vertybių gynėjus“.
Nieko nuostabaus, kad dauguma lietuvių mato šiuos loginius prieštaravimus. Jie mieliau renkasi tautininkus ir konservatorius sisteminėse partijose nei paribio demagogus. Tauresni rinkėjai atmeta vulgarų populizmą, primityvesni – pretenzijas į aukštesnius idealus, kurie nėra liudijami asmeniniu pavyzdžiu. Politikas turi aiškiai apsibrėžti savo auditoriją, apeliuoti į tautą arba į liaudį, bet ne į abi iškart.
Populistiniai demagogai kurpia sąmokslo teorijas, jog visas pasaulis tik ir svajoja sunaikinti lietuvių tautą, tarsi ji už Lietuvos ribų kam nors būtų svarbi. Kita šių teorijų versija – kad pasaulio galingieji, tarp kurių daugumą vis dar sudaro baltieji, siekia sunaikinti baltąją rasę. Tiesa ta, kad Lietuvos vadovams į lietuvių tautą tiesiog nusispjauti, kaip ir pasaulio elitui – į baltąją rasę. Čia problema – abejingumas, ne priešiškumas.
Bet kurios tautos išnykimas – didis praradimas visai žmonijai. Užtai tikram tautininkui rūpi kiekviena pasaulio tauta, o pirmiausiai – savoji. Kas rūpi nacionaldemagogui? Valdžia. Tauta ar liaudis jam – tik laiptas, ant kurio pasilypėjęs jis gali pasiekti savo svajonę. Deja, šių metų rinkimuose tikri tautininkai dalyvavo pramaišiui su demagogais, o kalbant apie sistemines partijas – išvis kaip mažuma.
Dabar tautininkai turi ketverius metus iki kitų nacionalinių rinkimų. Laikas parodys, ar jie sugebės susitelkti, susijungti ir atsiriboti nuo demagoginių elementų, kompromituojančių tautinę idėją. Laiko tam užtenka. Ar užteks išminties, ryžto, tarpusavio supratimo ir principingumo? Pamatysime.
Autentiškas nacionalizmas stovi ant kilnių humanizmo pamatų. Čia per tautiškumą žengiama į žmoniškumą. Nacionalinis populizmas tautą naudoja kaip instrumentą. Susidarius palankioms sąlygoms nacionalinis populizmas lengvai virsta nacizmu. Taigi, nacionalizmui – taip, nacionaldemagogijai – ne.
Marius Kundrotas, istorikas ir politologas.
Jei politika būtų „X faktorius“, tai apie autorių pasakyčiau: visas natas padainavo teisingai, bet nei charizmos, nei žvaigždės savybių.
Gaila, kad žmogus, turintis politologo išsilavinimą, su kiekvienu straipsneliu rašo vis blogiau ir blogiau… Į lankas.
Dabar tautininkai turi ketverius metus iki kitų nacionalinių rinkimų.
O gal dabar tautininkai turi ketverius metus tapti partija.
pasakys tiesiai šviesiai, kad karalius tai nuogas!
Man labiau patiktų nuoga princesė.
Demagogija kalbos teisę būti sieti su tuo kas ja sakoma. Jei geri dalykai tai tiek to , tegul kalba būna, bet jei blogi, tai jau geriau vietoje tokios kalbos kita, kuria šneka dori ir protingi žmonės. Tačiau tokių kalbų nėra i r negali būti. Yra kalba – reiškia yra ir galimybė ta kalba pasakyti viską
„Dar vienas aspektas, kurį suabsoliutina demagogai – kalba. ” Straipsnio autorius galimai nėra buvęs Prancūzijoje. Skaičiau, kad baudos už Prancūzų kalbos vartojmo įstatymo (Loi n° 94-665 du 4 août 1994 relative à l’emploi de la langue française) pažeidimą siekia iki 500 tūkst. eurų o papildoma bauda už kiekvieną įstatymo pažeidimo dieną- 20 tūkst. eurų. Visose valstybinėse mokyklose mokoma tik valstybine prancūzų kalba. Negausias dvikalbes prancūzų/ mažumos kalba mokančias mokyklas dalinai remia vietos bendruomenės.
Po Lietuvos atkūrimo garsiausiu tapo nusivylusios patriotiškos daugumos balsas. „Ne tokios Lietuvos tikėjomės!” šaukė jie ir visi politikai turėjo jaustis kalti, kad nesugeba žiemą iš miško parnešti žemuogių, ko iš politikų reikalavo Lietuvos patriotai. Nesuprasdami dėl ko vos pastumta sugriuvo SSSR, patriotai reikalavo sovietinės tvarkos pataisymo, o ne griovimo. Komunistai su malonumu juos užjautė ir guodė.
kaip sekasi nacistus: antisemitus, homofobus, antiputinistus gaudyti?
o pagavus – juos išbuožinti, atimti turtelį ir išvaryti tuos niekšus į emigraciją?
rašinėlis pačiu laiku, po „ralio” Magdeburge
„Istorikas ir politologas” Kundrotas savo „Nacionalizmas ir demagogija” rašo -„..Absurdas ir košmaras prasidėjo tada, kai šios problemos pretekstu pasmerkta visa ŽYDŲ TAUTA, pradedant dorais darbininkais ir amatininkais, baigiant vaikais, kurių vienintelė „kaltė“ buvo žydiški genai…Nacionaldemagogams nusispjauti į tiesą ir dorą…Bet kurios tautos išnykimas – didis praradimas visai žmonijai…Autentiškas nacionalizmas stovi ant kilnių humanizmo pamatų. Čia per tautiškumą žengiama į žmoniškumą…”…
„Keista”, kad „ne demagogas ir istorikas” Kundrotas nežino, kad dar kokiame XIX a. protingi „dėdės” įrodė sekančias istorines tiesas.., jog tautas su savomis kalbomis, papročiais, tradicijomis.. iš pirmykščių genčių..”pagimdė” išugdė, suformavo.. jų gyvenamos teritorijos su savo klimatais ir kraštovaizdžiais.. Tuo tarpu žydai savo atsiradimo mite pasakoja, kad jie pasidarė žydais, kai juos pranašas vedžiojo daug mėnesių po dykumą, jie „perėjo pėsti” jūrą, kelionės metu atliko „šventus” apsipjaustymo ritualus, po sėkmingo klaidžiojimo po dykumą jie išsivaikščiojo po pasaulį, bet savo religijos ir ritualų šventai laikėsi, o po 1948 metų pasidarė pasidarė žydų „tauta” net gi su „sava” teritorija.. Tokiais principais susiburiančios, save ypatingais ženklais žyminčios… žmonių bendrijos buvo vadinamos sektomis.. Tik „ne demagogas” Kundrotas, pasakodamas apie „autentišką” nacionalizmą, gali daryti prielaidą, kad „egzistuoja” ir neautentiškas „nacionalizmas”… Žinant, kad per visą žmonijos istoriją tautų išnyko gal tiek pat kiek jų šiandiena egzistuoja, „ne demagogo” Kundroto -„Bet kurios tautos išnykimas – didis praradimas visai žmonijai…”- skamba daugiau nei ” lietuviška tautinė DORA”…
Internete dažnai pasitaiko parašymų, kuriems neverta skirti jokio dėmesio.
….ant tvoru irgi buna nelabai reiksmingu pasakymu.Ypac,ruskiu kalba.
Lietuvoje nuo 2023 m. lapkričio dirbęs Tadžikistano pilietis Alisherjonas Tolibi praėjusią vasarą norėjo iš Vilniaus nuvykti į Minską, tačiau įsipainiojo į keistą istoriją – autobusų stotyje susipažinęs su dviem paauglėmis, iš pradžių sulaukė aistringų seksualinių paslaugų, tačiau vėliau jau pateko į policijos rankas ir už grotų praleido keturis mėnesius, kol paaiškėjo, kad vyro nusikaltimai – lengvesni, nei atrodė. Gimtinėje žmoną ir keturis vaikus turintis vyras teisme tikino, kad į Lietuvą atvyko užsidirbti pinigų, atnešti naudos sau ir šaliai, o vairuodamas net per raudoną šviesoforo signalą nevažiuodavo. Tačiau jaunos lietuvaitės išvedė iš doros kelio.
..biski kitu kampu – valdzioj budamas,griebciausi prancuzisko,ww2 metodo…..lietuvems,susidejusioms su uzsienieciais,skusciau plikai galvas,kad visi matytu,kurwas esancias,vertas tik apspjovimo zaliu skrepliu…fui…
Kad tadžikas būtų mokėjęs lietuviškai ar angliškai, mažai tikėtina. Kokia kalba jis su jomis kalbėjosi? Jei tos merginos tikrai buvo paauglės, tai jos turėtų būti gimusios po 2005 metų, o tokio amžiaus žmonės rusiškai nemoka, nebent jei jos pačios buvo Oksana ir Svetlana.
O žurnalistams dėl politinio korektiškumo griežtai liepta visus, turinčius Lietuvos pilietybę, vadinti „lietuviais“.
Kodėl nacionalizmas yra gerai? Todėl, kad nacionalizmas yra už tautų įvairovę ir tvarumą. Be nacionalizmo, liktų tik blogiausius genus susirinkę rudos spalvos tautų mišrūnai, tokie kaip rusai.