Prezidentui prabilus apie kovą su penktąja kolona – priešo agentūra – valstybėje, pilte pasipylė interpretacijos, kas gi tą koloną sudaro.
Įvairios politinės srovės puolė ieškoti priešo agentų vienos pas kitas, išnaudodamos priešo paieškas savo auditorijai telkti. O kai kas abejoja, ar tokia kolona išvis yra.
Jei kalbėsime apie Rusiją, nors tai nėra vienintelė grėsmė, tai jos penktoji kolona išties egzistuoja. Tik sunku patikėti, kad Maskva, sėkmingai išnaudojanti galingas partijas Prancūzijoje ir Vokietijoje, o Vengriją ir Slovakiją išvis pasikišusi po sparneliu, pas mus tesugeba išstenėti ragelskius ir švenčionienes.
Remigijus Žemaitaitis – jau daug rimtesnė figūra. Bet kol kas nėra tekę iš jo girdėti, kad Krymas ir Donbasas priklauso Rusijai, o Lietuvai reikia išstoti iš NATO.
Šis asmuo panašesnis į paprasčiausią plepį, iš kurio – susiklosčius palankioms aplinkybėms – gali rastis penktoji kolona.
Vis dėlto, jei Kremliaus strategai turi bent šiek tiek proto, Lietuvoje tikėtina kitokia strategija nei instinktyviai Rusiją mylinčioje Prancūzijoje, pažodžiui ir perkeltine prasme išprievartautoje ir Stokholmo sindromu sergančioje Vokietijoje ar euraziniais turanizmais sergančioje Vengrijoje.
Piktosios smegenys Lietuvoje skatintų požiūrį, jog visiems, kas palaiko prigimtinę šeimą, krikščionišką doros sampratą ir tautinę valstybę, tai yra – tyliajai, bet absoliučiai daugumai, pakeliui su Vladimiru Putinu.
Nežiūrint liberalaus Kremliaus fiurerio lytinio gyvenimo, Rusijos pirmavimo abortų ir skyrybų reitinguose, azijiečių ir kaukaziečių šeimininkavimo istoriniuose rusų miestuose. To pakaktų Lietuvoje užauginti penktąją koloną.
Liberalia save vadinanti visuomenės srovė elgiasi kaip varovas, vejantis žvėrį į medžiotojo pusę. Tiesos dėlei būtina pasakyti, jog ne visi liberalai demonizuoja ir putinizuoja konservatyvius Lietuvos piliečius. Autentiški liberalai kaip tik pasisako už nuomonių įvairovę ir pagarbą šiai įvairovei. Demonizuojančia propaganda užsiima kita kategorija: leftistai.
Leftizmas (nuo angliško žodžio left – kairė) – tai komunizmas, įvilktas į liberalizmą. Siekis kuo daugiau reglamentuoti, kontroliuoti ir cenzūruoti, aiškinant, jog tai būtina visų laisvei. O kas laisvę suvokia kitaip, tą būtina giljotinuoti.
Jakobinai pirmieji liberalizmu dangstė totalitarizmą. Šiandien jie turi užtektinai sekėjų, kad terorizuotų ištisas tautas. Anot šių dienų chunveibinų, besidangstančių liberalaus gaidžio plunksnomis, visi, kas Konstitucinio Teismo teisėjus ar LRT darbuotojus laiko tiktai žmonėmis su visomis žmogiškomis ydomis ir klaidomis, yra penktoji kolona. Primena istoriją, kai vagis bėga minios priešakyje, šaukdamas: laikyk vagį!
Tautininkams – plačiąja šio žodžio prasme – šiandien svarbiau pasmerkti atvirus vatnikus nei leftistus. Kodėl? Nes leftistai – liberalų problema. Jiems atsikirsti turėtų liberalai, prie kurių leftistai šliejasi.
Prie tautininkų šliejasi atvirieji vatnikai, šaukdami: ir mes prieš globalizmą, ir mes prieš leftizmą!
Kai kas klausia, o kodėl vatnikai šliejasi prie tautininkų? Gal jaučia kažką bendro?
Į tai galima atsakyti klausimu: o kodėl leftistai šliejasi prie liberalų? Taip jau yra, kad juoda avis dangstosi baltais kailiais. Ir vienur, ir kitur. Demokratinė valstybė stovi ant keturių kolonų: tvirtos, sveikos ir gyvybei atviros šeimos; aplink titulinę tautą lipdomos nacionalinės kultūros; tikėjimo ir žodžio laisvės, išsiliejančios į pilietinę valią; juridinio ir socialinio teisingumo.
Regis, penkta kolona tik sutvirtintų pastatą. Jei ne joje įmontuotas sprogmuo. Ši kolona susideda iš dviejų pakopų. Viena dalis – tie, kurie atvirai palaiko priešą Kremliuje. Kita dalis – tie, kurie vis didesnę visuomenės dalį stumia palaikyti šį priešą. Skelbdami penktąja kolona didžiąją dalį tautos, pastarieji daro viską, kad tautos dauguma ir taptų penktąja kolona. Ar jie tai daro sąmoningai, ar iš kvailumo, dabar jau nėra taip reikšminga.
Vatnikai ir leftistai maitina vieni kitus. Simbiozė. Konservatyvi politinė stovykla išliks, kad ir kaip bus stengiamasi įrodyti, kad ji turi liberalėti ar kairėti. Sunaikinti šią stovyklą gali tikėtis tiktai žmogus, kuris tiki pasaka apie istorijos pabaigą, visame pasaulyje įsigalint vienai ideologijai.
Ta pačia pasaka, kurią sekė tiek bolševikai, tiek fašistai. Taigi, konservatyvūs žmonės išlieka. Ką tikrai įmanoma padaryti, tai paversti dalį šių žmonių orbanais ar le penaitėmis.
Kol juos vaidina ragelskiai, švenčionienės, taikos generolai ar kvanktelėję hematologai – tiek tos bėdos. Bet ruošiama dirva daug rimtesniems politiniams subjektams. Gal net atstovaujamiems parlamente.
Piktų, įskaudintų, pagrindines vertybes teisingai suvokiančių, bet geopolitikoje ar istorijoje mažiau išprususių žmonių vis gausėja. Tad jeigu šie žmonės kitame Seime turės frakciją, žinosime, kam už tai padėkoti.
Autorius yra istorikas ir politologas, Krikščionių sąjungos Valdybos narys
