Yra toks anekdotas. Eina vilkas mišku ir sutinka kiškį. „Ką veiki?“ – klausia vilkas. Kiškis išdidžiai atsako: „Studijuoju logiką“. Vilkas klausia, kas gi tai yra. Ilgaausis aiškina: „Degtukų turi? Vadinasi, rūkai. Jei rūkai – tai ir geri. Jei geri – tai ir pas moteris vaikštai. Reiškia, ne pederastas“. Apsidžiaugė vilkas tokia logika, keliauja toliau. Sutinka meškiną ir klausia: „Ar žinai, kas yra logika? Va, degtukų turi?“ „Ne“ – atsako rudnosis. „Vadinasi, esi pederastas“ – konstatuoja pilkis.
Nežiūrint anekdotiškumo ši logika – gana dažna tiek politikoje, tiek kultūroje, dažniausia ji, žinoma, tarp mažai mąstančių plebėjų, bet pasitaiko ir tarp išsilavinusių žmonių, kai mąstoma stereotipais ir sudėtiniais pozicijų komplektais. Tarsi žmogus, priimantis vieną poziciją iš tam tikro – realaus ar įsivaizduojamo – komplekto turėtų priimti visą komplektą.
Yra žmonių, kuriuos visiškai nuoširdžiai baugina šūkis „Lietuva – lietuviams“. Jei Lietuva – lietuviams, vadinasi – tik lietuviams. O jei taip, visus kitataučius – lauk. Geriausiu atveju – tremtis, blogiausiu – šaudymo duobės ir dujų kameros. Šiuo atveju siekis, kad lietuvių tauta išliktų Lietuvos valstybės pagrindu ir suverenia bendruomene savo Tėvynėje, tapatinamas su vulgaria ksenofobija.
Ironiška, bet tarp žmonių, laikančių save patriotais, iš tiesų esama ksenofobų, kuriems kitų tautų, rasių ar kultūrų atstovai kelia juodą ir aklą antipatiją. O jei kas iš patriotinės stovyklos prabyla, kad jam patriotizmo pagrindas – meilė pasaulio įvairovei, jis geriausiu atveju pasitinkamas įtariai, blogiausiu – priešiškai, kaip išdavikas ar infiltratas. Juk įvairovės sąvoka – multikultūralistų ir kosmopolitų arkliukas. Nepaisant to, kad tautų niveliavimu šie tą įvairovę ir naikina.
Jei myli gamtą, gyvūnus ar kovoji su klimato kaita, vadinasi – pritari kairuolių programai. Su visu multikultūralizmo, kosmopolitizmo, genderizmo komplektu. O jei dar pripažįsti, kad lyčių stereotipai realiai yra stereotipai ir vertini juos skeptiškai, tai jau esi šimtaprocentinis pederastas. Tikras vyras turi būti šiurkštus, stiprus, lengvai atsiduoti prakaitu, o tikros moters paskirtis – tokiam vyrui patikti, aptarnauti jį buityje ir lovoje. Kas mano kitaip, tas… Neturi degtukų.
Tiek dešinės, tiek kairės pusėse esama pozicijų, kurias racionalu priimti, o kitas – atmesti. Dešinė stipri prigimtinės tautos, tautinės valstybės, prigimtinės šeimos, prigimtinės lyties, universalios moralės akcentais, bet silpna socialiniais ir ekologiniais klausimais. Kairė stipri socialiniu solidarumu ir gamtosauga, bet silpna tautiškumo, šeimos, lyties, doros atžvilgiais. Ideologinis mąstymas, jog priėmus vieną poziciją iš kairės ar iš dešinės reikia priimti ir kitas jų pozicijas – ydingas. Prilygstantis pateiktam anekdotui.
Idėjų pasaulis – pernelyg sudėtingas, kad jį būtų galima sudėlioti į dešinės ar kairės lentynėles. Vadovaujantis protu ir bendrojo gėrio siekiu žmogaus kelyje – daugybė išlygų ir niuansų. Primityviam žmogui tai per sunku suvokti. Daug lengviau ištikimai žygiuoti partine linija. Kam mąstyti? Juk viskas jau išmąstyta iki mūsų. Užsivilk paruoštą uniformą ir pirmyn.
Stereotipiniam žmogui svarbesnė tapatybė, nei tiesa. Svarbiau būti tikru dešiniuoju ar kairiuoju, nei svarstyti – ar tam tikras principas yra teisingas, ar klaidingas. Bendroje grupėje, griežtai skiriant draugus ir priešus, absoliutinant jų gerumą ar blogumą pasaulis atrodo aiškesnis ir saugesnis. Svarstyti, uždavinėti klausimus, nuolatos perkratyti savo vertybių sistemą jiems – per didelis iššūkis. Daug smagiau garsiai rėkti. Nebūtinai fizine prasme. Aštrūs žodžiai, gausūs epitetai, iš emocijų kylantys ir į jas orientuoti tekstai – tas pats rėkimas. Kas garsiau rėkia, tas ir teisus.
Diskutuoti su primityviu, stereotipiniu, emociniu žmogumi – tas pats, kas žaisti šachmatais su balandžiu. Jis išvartys figūras, apdergs lentą ir išdidžiai nuskris, girdamasis, kad jus nugalėjo. Nežinia, kas sukūrė šį aforizmą, bet jis tinka tiek dešinės, tiek kairės ekstremalams.
Vilties teikia istorinė atranka. Ilgalaikėje perspektyvoje idėjas išbando sveikas protas ir patirtis. Iš pradžių grūdus nuo pelų atsijoja kritiški intelektualai, vėliau ir masės supranta, kas yra kas. Tad yra pagrindo tikėtis, jog ir dabartines dirbtines ideologines sistemas keis racionalios idėjų sistemos, sudėliotos proto, tiesos, bendrojo gėrio pagrindais.
