Populizmo sąvoka dabar – vienas pagrindinių sisteminių politinių jėgų keiksmažodžių, skiriamų politiniams oponentams, atstovaujantiems alternatyvioms vertybėms ir siekiantiems alternatyvios darbotvarkės. Ką iš tiesų reiškia šis žodis? Tai reiškia politinę retoriką ir praktines priemones, kurios patinka liaudžiai arba, jei kitaip sakant, politinei tautai.
Šia prasme populizmas gali būti tiek geras, tiek blogas. Vienas didžiausių populistams būdingų minusų – tai demagogija, melas, kai populistinė retorika kertasi su tikrovės galimybėmis ar net realiais populisto ketinimais. Bet yra ir kitas minusas. Populistas gali iš tiesų siekti ir net įgyvendinti savo pažadus, bet ilgalaikėje perspektyvoje tas įgyvendinimas gali pasireikšti didesniu blogiu, nei gėriu.
Visai kas kita, kai politikas siekia visuomenei gero įsitvirtinusios politinės sistemos sąskaita. Toks politikas drąsiai gali būti pavadintas populistu, nes apeliuoja į liaudies simpatijas, užmiršdamas prieš tai pasiklausti politinio, žurnalistinio ar akademinio elito. Dažnai – apsišaukusio. Šia prasme Sąjūdis, be jokios abejonės, buvo šimtu procentų populistinis judėjimas. Kaip ir daugelis alternatyviosios dešinės, nacionalistinių ir euroskeptinių judėjimų šiuolaikinėje Europoje.
Alternatyvios politinės jėgos Lietuvoje, kaip Centro partija, Tautininkų ir respublikonų sąjunga ar net Vytauto Radžvilo sąrašas, vadinamos populistinėmis. Kiekviena jų apeliuoja į tam tikrą elektorato segmentą ir kalba tai, ką šio segmento žmonės nori girdėti. Bet ar jų retorikoje – melas? Vargu. Siekis atsikovoti tautinę valstybę, prigimtinę šeimą ir klasikinę kultūrą iš liberalų ir marksistų yra visiškai realus ir panašu, kad realiai siekiamas įgyvendinti. Ar tai atsilieptų visuomenei blogiu? Sunku būtų rasti to įrodymų.
Priešingai, populistais blogąja prasme reiktų vadinti konservatorius, pasisakančius už tautinės valstybės panaikinimą, Tėvynės užleidimą svetimšaliams ir šeimos dekonstravimą, socialdemokratus, remiančius oligarchus, liberalus, siekiančius komunistų vertos diktatūros. Kai pavadinimais deklaruojama viena, o konkrečiais siūlymais ir veiksmais daroma kita.
Radikalizmas – dar vienas sistemos keiksmažodis, nors taikomas kiek siauriau. Iš esmės radikalas reiškia žmogų, siekiantį esminių permainų sistemoje ar net visos sistemos pakeitimo. Tai vėlei gali būti gerai arba blogai – vėl galima prisiminti Sąjūdį. Bet ar tikslu dabartines antisistemines jėgas vadinti radikaliomis? Tik iš dalies. Jos tikrai siekia pakeisti įsivyravusią liberalią ir marksistinę politinę, kultūrinę ir akademinę sistemą, bet tai daro, siekdamos išsaugoti tai, kas sukurta tolimesnėje ar artimesnėje praeityje.
Nacionalinį suverenumą, etninę tapatybę ir prigimtinę šeimą saugančias jėgas būtų kur kas tiksliau vadinti konservatyviomis. Būtent jų griovėjai šiandien – patys tikriausi radikalai, o gal net – revoliucionieriai. Juk akivaizdu, kad pamatinės kultūrinės ir socialinės struktūros yra esmė, o politiniai, kultūriniai ar kitokie elitai – tik antstatas. Taigi, susiklosto paradoksali situacija, kai antisisteminės jėgos iš esmės yra konservatyvios, o sisteminės – radikalios. Vieni siekia sugriauti ar iš esmės pakeisti įprastą visuomenės sanklodą, kiti – ją išlaikyti.
Šia prasme jungimasis į dešiniąsias ir centro dešiniąsias alternatyviąsias politines jėgas, jų palaikymas ir balsavimas už jas yra konservatyvūs žingsniai. Už tai, kas sukurta Dievo, gamtos ar protėvių, prieš abejotinos vertės socialinę inžineriją. Pats metas Europos centralizuotojus, imigrantų sveikintojus, LGBT rėmėjus demaskuoti kaip radikalus, partinių etikečių klastotojus – kaip populistus, o patiems išdidžiai ir atvirai iškelti tautinio, socialaus konservatizmo vėliavą.
Už konservatorius, piliečiai.
