2024-11-24, Sekmadienis

Marius Kundrotas. Requiem aukštajai kultūrai?

Pexels nuotr.

7-ojo dešimtmečio kultūrinė revoliucija pagimdė tai, apie ką net radikaliausi politiniai revoliucionieriai tegalėjo svajoti. Politinė revoliucija gali keisti visuomenės sąrangą, bet ji nėra pajėgi prasiskverbti į žmogaus dvasią. Žinoma, totalitarinės revoliucijos dažnai jungia politiką su kultūra, bet atvira prievarta nėra tokia paveiki kaip žmogaus įtikinimas, jog jis iš tiesų nori ir jam reikia to, ką siūlo revoliucija.

Žmogaus prigimtis – dvilypė. Dvasinė prigimties dalis siekia įprasminti savo būtį aukštesniais idealais nei gali pasiūlyti kūniškoji dalis. Pastaroji siekia malonumų ir vengia atsakomybės, kuri skatintų ją riboti. Viskas man, čia ir dabar – štai kūniškosios prigimties šauksmas.

Daryk tai, ką nori – tai ir bus visas įstatymas, skelbė vienas iš moderniojo satanizmo autorių Alisteris Kroulis (Aleister Crowley). Tik vargas tau, jei nori ko nors kito nei siūlo revoliucionieriai. Geriausiu atveju būsi išjuoktas, blogiausiu – socialiai sunaikintas.

„Kas buvo nieks, tas bus viskuo“, skelbia kairiųjų revoliucionierių himnas – Internacionalas. Kultūrinė revoliucija tai įgyvendino tobulai. Kas vakar buvo padugnių mada, šiandien – aukštuomenės trendas. Lytiniai iškrypėliai, narkomanai, pasaulio valkatos tampa šių dienų elitu, kurį net kritikuoti – didžiausia nuodėmė. Tai, ką žemiausio sluoksnio atstovai paišydavo ant išvietės sienų, šiandien demonstruojama prestižinėse ekspozicijose, o už tokias ekspozicijas mokami solidūs pinigai. Neretai – ir iš valstybės biudžeto.

Šių dienų snobai, trokštantys būti elitu, desperatiškai vengia būti apšaukti pažangos priešais. Dėl to jie geriausiu atveju tyli, blogiausiu – sveikina kultūrinę revoliuciją, unisonu giedodami „verta ir teisinga“. Hipių ir pankų kartos vertos pagarbos bent už tai, kad jų atstovai maištavo. Tai reikalavo drąsos. Dabar, pasak Rodžerio Skrutono (Roger Scruton), vakarykštis maištas tampa nauja konformizmo forma.

Istoriškai elitas būdavo visuomenės trendų užsakovas. Dabar elitas klusniai vykdo padugnių užsakymus, stumdamas visuomenę į pastarųjų lygį. Santykis su visuomene kaip ir tas pats, iš esmės – feodalinis. Pakito elito santykis su tais, kurie dar prieš kelias dešimtis metų laikyti visuomenės atmatomis.

Gyvulį valdyti lengviau nei dvasinę esybę. Duok jam duonos ir žaidimų, ir jis – tavo. Todėl šiuolaikinis politinis elitas – postmoderniosios kultūros rėmėjas – suinteresuotas kuo daugiau žmonių paversti gyvuliais, kurie vadovautųsi žemiausiais instinktais. Naikinama bet kokia šventybė – religinė, moralinė, patriotinė.

Lakmuso popierėlis visuomenės padėčiai apibūdinti – konservatyviųjų politinių jėgų laikysena. Tualetinė šiandienos „konservatorių“ retorika prilygsta „liberaliųjų“ partijų pagarbai žmogaus orumui, oponentus putinistine maniera skandinant šiukšlyne. Konservatizmas nuo seno buvo elito būsenos indikatorius. Ši politinė srovė nuo seno atstovavo aukštajai kultūrai. Dabar aukštoji kultūra – „Radijo šou“. Kas buvo niekas, tas tapo viskuo, ir atvirkščiai. Kultūros lygius žyminti piramidė pastatyta aukštyn kojomis.

Žmogaus kūno atliekomis drabstomas Kristaus paveikslas, spjaudymas į tautinę ir valstybinę vėliavą, lytinių organų tepliojimas šios vėliavos spalvomis šiandien laikomas aukštąja kultūra. Už kurią susimokame visi, nes tai dotuojama iš valstybės biudžeto, lygiagrečiai skiriant premijas tiems, kurių vieta – kalėjime ar, mažų mažiausiai, beprotnamyje. Išvietė tampa šių dienų šventove, pranokstančia bet kokią katedrą.

Pasak R. Skrutono, postmodernioji kultūra išsilaiko tik dotacijų dėka, nes visuomenei ji tiesiog nėra reikalinga. Anot žymaus austrų dailininko, labiau žinomo kaip politiko, menas turi ugdyti ir taurinti žmogų. O ką teplioja dekadentiški modernistai? Baidykles ir kretinus. Jei tie „menininkai“ išties mato pasaulį tokį, tuo turėtų susidomėti medikai. O jeigu šią šlykštybę norima primesti visuomenei – kriminalinė policija.

Postmodernioji kultūra verčia žmones gyvuliais keliais lygiais. Nekalčiausias lygis – pramoga: užuot ugdžius ir taurinus dabar kultūros paskirtis – linksminti. Žaidime paskendusi visuomenės dalis vis mažiau bemąsto apie prasmę ir vertę. Ją vis mažiau bedomina viešieji reikalai. Ji vis lengviau valdoma.

Ilgainiui primityvūs dirgikliai veikia vis mažiau. Žmogus atbunka. Užtai jam reikia vis kitų ir vis aštresnių dirgiklių. Čia į pagalbą ateina narkotikų ir perversiško sekso dileriai. Pereinama į kitą lygį. O trečias lygis – tai sąmoningas šventybės išniekinimas, leidžiantis pasijusti laisvu ir galingu.

R. Skrutonas teisus, teigdamas, kad visuomenei tokia kultūra nėra reikalinga. Bet tiktai tol, kol ta kultūra suvokiama kaip kažkas svetimo. Jei konservatyviai visuomenei išsyk pateiksi vulgariausias postmoderno formas, tai žmones supykins. Bet jei pratinsi palaipsniui, pereidamas visus tris lygius, praeis viena ar dvi kartos ir visuomenė sunkiai beįsivaizduos, kad galima kitokia kultūra. Iki tol, kol kils egzistencinis iššūkis, pavyzdžiui – sandūra su kita, stipresne kultūra. Tokiais atvejais vėl ieškoma savos tapatybės ir prasmės.

Šiandien nėra prasmės verkšlenti. Verčiau kurti alternatyvią kultūrą. Konservatizmas be kabučių yra šios dienos maištas. Pavyzdžių alternatyviajai kultūrai yra, kad ir tautinis rokas. Alternatyva ir atmesta tradicija – du šiuolaikinės aukštosios kultūros šaltiniai. Šių dienų aristokratai sėdi pogrindyje. Laukdami savo dienos. Kaip vienuoliai ankstyvųjų viduramžių katakombose. Saugodami praeitį ateičiai.

Anot Nikolajaus Berdiajevo, svarbu ne tai, kas skiria praeitį nuo dabarties ar ateities. Svarbu tai, ką iš jų visų verta išsaugoti amžinybei. Ne laikas apibrėžia vertybes, vertybės visuomet aukščiau laiko. Mada visada yra tuštybės ir snobizmo išraiška. Bet ji turi vienintelę gerą savybę: ji visados praeina.

Tad aukštajai kultūrai dar anksti giedoti Requiem. Aukštoji kultūra gyvuos tol, kol bus jos siekiančių žmonių. Net jeigu jų bus tik vienetai. O juk vienetai ir kuria istoriją. Masės tėra vykdytojos. Ir bus tokiomis.

Autorius yra istorikas ir politologas. 

9 KOMENTARAI

  1. Gal nereikėtų suplakti į viena liaudies kultūros su mirties kultūra, arba anti-kultūra? O aukštosios dvarų kultūros žmonės niekada nepriėmė, ji buvo atneštinė, sudėtinga, jai reikia profesinio pasirengimo. Nebet esame snobai – tada nereikia.

  2. Dar prieš gerą dešimtmetį L. Donskis rašinėjo apie išviečių sienų „meną“, ir kas pasikeitė?! Šikininkų „menas“ persikėlė ant „elito“ odos, išsiterlioti savo kūną tapo jau nebe mados, o prestižo reikalu.

    Užaugo acefalijų karta, kuriems nuvažiuoti prie jūros ir pasirodyti be terlionės ant kūno, tolygu išeiti iš persirengimo būdelės pliku užpakaliu, nes atrodysi, kaip koks, cielka ar nesubrendėlis.

    Konkistadorų atvežta iš laukinių „kultūra“ ir paplitusi tarp piratų bei kalinių, tapo vertybe (kabutėse, žinoma). Galiu suprasti jūreivį ar zeką, metų metais kankinama klaustrofobijos, tai duoda savo pasekmes, bet kodėl į ministro kėdę yra sodinama šikininko kultūrą atstovaujanti išsiterliojusi Dūnia, šito niekaip nesuprasiu.

    Gal tokiems reikėtų nekompensuoti vaistų, bent jau tada kai suserga odos ligomis, susimokėtų už melanomos gydymą pilną kainą, sužinotų kiek durnumas kainuoja!

  3. Puikus straipsnis, ačiū gerb. Kundrotui. Gaila, kad tikrieji, taurieji menininkai tupi katakombose ir laukia geresnių laikų išlįsti; kai vieta tuščia, ją reikia užpildyti, ir štai išlenda garsiai rėkiantys, apsinarkašinę, tatuiruoti ir povo plunksnų spalvomis nusidažę „išviečių menininkai”. Kai jie išsliūkina, tuštumos nebėra, ji perpildyta išvietės turiniu. Prieš metus vyko jaunųjų poetų „Poezijos pavasaris”. Kad į jį patektum, reikėjo peržengti surištą, gulintį prie įėjimo durų, jauną vyruką. Tarškančiose, cypiančiose „poetų” eilutėse siautėjo cunamis ir čia pat teliuskavo pamazgų duobė, iš kurios išbėgdavo srutų upeliukai tiesiai į klausytojo protą. Spėkit, kas laimėjo pirmą prizą? Ogi tas, kuris parašė tokį „eilėraštį”. Atsiprašysiu, bet cituoti būtina: „Kai neišsišiki gerai, nežinai, kas yra tikras išsišikimas”. Ir Paulius Širvys apsivertė karste…

  4. Šita tatuiruota asaba su nuotakos suknele parodo savo dvasios ubagystę ir pilnai įteisina puolusios moters įvaizdį. Tokia ateities kultūra?

  5. citata: „Anot žymaus austrų dailininko, labiau žinomo kaip politiko, menas turi ugdyti ir taurinti žmogų.” – čia mes apie tą patį dailininką – akvarelistą galvojam 🙂 ?

  6. ,,… menas turi ugdyti ir taurinti žmogų.”
    Tauta – ne tai kad ‘mes’, kad mūsų ‘kalba’…
    Tauta ir valstybė tam, kad ugdytų ir taurintų žmogų.





  7. Straipsnio pabaiga žiauri. Pasikėlusi diduomenė , net ir kultūrinė, pati prisišaukia duobkasius. Dauguma nenori klausytis šimtagalvių orkestrų muzikos , sukurtos aukštosios kultūros žynių, tarp kurių vėl sava feodalinė hierarchija , su daugybe pabandžiusių nevykėlių – ir tik vienetais, patenkančiais į šlovės olimpą. Užtarnautai – bet tik vienetai. Ir milijonai imasi gitaros, kur apačių ir viršų lygio skirtumai mažiau reikšmingi i r žeminantys.

Komentarai nepriimami.

Reklama

Susiję straipsniai

Karas Ukrainoje. Tūkstantis ketvirtoji (lapkričio 23) diena

Locked N’ Loaded | Veidaknygė Kursko kryptis. Kontaktinėje linijoje be pakitimų. Agresoriaus „gynybos“ ministras a. belousov inspektavo pajėgas Kursko kryptyje. Neatmestina, kad...

Blogos naujienos Briuselio elitui: Europos gyventojai ketina reikalauti to, ką Trumpas teikia amerikiečiams

Joe Groganas Visoje Europoje bręsta šokas dėl Donaldo Trumpo perrinkimo ir jo administracijos realybės. Skirtingai nei 2016-aisiais, kai Trumpo...

Lietuviai nesidžiaugia migrantais, išimtis – ukrainiečiai

Pablogėjus lietuvių požiūriui į migrantus, palankiausiai vertinami ukrainiečiai, rodo Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro (IOM Lietuva) užsakymu atlikta...

Kun. Algirdas Toliatas: kviečiu palaikyti maldoje gydytoją Aleksandrą Alekseičiką

Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinė sąjungos dvasinis palydėtojas kun. Algirdas Toliatas paragino melstis už atleistą gydytoją Aleksandrą Alekseičiką. Skelbiame...