Liberalizmo ir komunizmo samplaika, populiariai vadinama leftizmu, žudo baltąjį krikščioniškąjį pasaulį. Abortai, lytinės perversijos, vartotojiškas gyvenimo būdas, socialinis susiskaidymas, atsivėrimas masinei imigracijai naikina šią pasaulio dalį tiek dvasiškai, tiek ir fiziškai. Užuot kūrę ir gimdę baltieji visą savo būtį suveda į pramogas, karjerą ir vartojimą.
Šių reiškinių koncentracija išskirtinai baltųjų krikščionių erdvėje veda prie sąmokslo teorijos, kad leftizmas yra sąmokslas sąmoningai nukreiptas prieš baltąją rasę ir krikščioniškąją kultūrą.
Prieš krikščioniškąją kultūrą jis tikrai nukreiptas – tiek, kiek pastaroji reiškia biblinį moralės kodeksą, leftistai siūlo kitą moralės kodeksą ir šie kodeksai vienas kitam prieštarauja. Biblinė moralė gina žmogaus gyvybę nuo užsimezgimo, prigimtinę lytį ir prigimtinę šeimą, priešinasi vartotojiškumui ir iškreiptam invididualizmui, o taip pat skatina mylėti savo tautą.
Pati krikščionybė kaip tikėjimas bibliniu Dievu leftistams mažai terūpi. Jie nėra suinteresuoti ją sunaikinti. Krikščionybė išmuštais dantimis, atsisakiusi biblinio griežtumo ir apsiribojusi gailestingumu, net labai paranki leftistams, taip pat kalbantiems apie artimo meilę, atskirtą nuo doros.
padarytas skriaudas kitoms tautoms bei rasėms geriausia bus ištaisyti išnaikinus Europos rasę
Na, o jei šioji krikščionybė dargi pripažįsta, kad jos Dievas – tik vienas iš galimų, ji tampa ir išvis priimtina leftistinei paradigmai. Taigi, leftistai pasirengę atverti glėbį krikščionybei, jeigu ši atvers glėbį nuodėmei.
O kaipgi baltoji rasė? Iš tiesų tarp leftistų, kaip ir bet kurioje ideologijoje, esama savų kraštutinių ir nuosaikių atstovų. Kraštutinieji iš tiesų galvoja, kad kolonializmo, vergų prekybos ir išnaudojimo, ištisų tautų genocido laikais padarytas skriaudas kitoms tautoms bei rasėms geriausia bus ištaisyti išnaikinus Europos rasę.
Yra, kas apie tai kalba visai atvirai. Bet tai – lašas jūroje. Leftistų meinstrymui baltoji rasė – tiesiog viena iš daugelio, kiek apskritai drįstama kalbėti apie rasių egzistavimo faktą. Leftizmas iš principo skelbia vientisą pasaulį, kur skirtumai tarp tautų bei rasių tiesiog išnyks, taip kad jis tiek pat nukreiptas prieš kitas rases, kiek ir prieš baltąją.
Skirtumas tas, kad kitos rasės daug sunkiau pasiduoda tokiam naikinimui. Ir čia tenka grįžti prie klausimo: ar tikrai leftizmas – tai sąmokslas prieš baltąją rasę? Ko gero, atsakymas „taip“ būtų supaprastintas ir tiktų tiktai primityviems žmonėms. Tikrasis atsakymas būtų sudėtingesnis.
Leftizmas kaip reiškinys, visų pirma – sočių visuomenių bruožas. Kai žmonės patenkina pagrindinius savo poreikius, jie arba ieško kilnesnių idealų, arba – pagal savo nuodėmingą prigimtį – išglemba ir ištvirksta. O leftizmas siūlo ir viena, ir – iš pažiūros – kita. Jis moko džiaugtis ir leisti džiaugtis kitiems, o religija, moralė, tauta ir tėvynė tam tiktai trukdo.
Tai, kad šis džiaugsmas veda į žūtį, primityviems leftistams mažai terūpi: jie mąsto tik individo lygmeniu, tad „mūsų amžiui užteks, o po mūsų – nors ir tvanas“. Beje, baltąją rasę labiausiai krečia depresijos ir neurotiniai sutrikimai, kas laiko požiūriu keistai sutampa su leftizmo įsigalėjimu.
Kai džiaugsmas virsta tiktai savęs tenkinimu, jis reikalauja vis naujų dirgiklių
Tikrajam džiaugsmui reikalinga kilnesnė prasmė, nei pats džiaugsmas kaip savitikslis. Kai džiaugsmas virsta tiktai savęs tenkinimu, jis reikalauja vis naujų dirgiklių, o kai jie baigiasi, laukia depresija ir beprasmybė.
Ne tokios sočios visuomenės, kaip Vidurio Europa ir Lotynų Amerika, priima leftizmo ideologiją dėl to, kad įsitraukia į sočiųjų visuomenių sukurtas kultūrines ir politines erdves. Taip leftizmo bacila apima praktiškai visą baltąjį ir dar vakar buvusį krikščionišku pasaulį.
Į juodųjų ir geltonųjų žmonių kraštus ši bacila taip pat skverbiasi, tiesiog ten tai – dar naujiena, tad užsikrėtusių skaičius proporciškai dar mažesnis. Be to, šiuos kraštus – ypač juodųjų – mažiau palietė technokratinė civilizacija, šie žmonės arčiau gamtos, todėl dauginasi kaip gyvūnai ir mažiau galvoja apie postindustrinės kultūros vertybes. Va ir visa sąmokslo teorija.
Manyti, kad leftizmas sąmoningai nukreiptas prieš baltąją rasę – tas pats, kaip teigti, kad Romos imperijos piliečiai sąmoningai siekė perduoti savo istorinę estafetę barbarams, o Abiejų Tautų Respublikos politinė tauta – maskoliams ir vokiečiams.
Tiesiog abiem atvejais vietinės visuomenės persisotino, pasiekė savo civilizacines viršūnes, o tada atėjo dekadanso ir degradacijos laikotarpis. Ir jų vietą užėmė kitos, stipresnės tautos.
Kai kas, beje, sąmokslą prieš rasę savo vaizdiniuose perkelia ir tautoms. Dar suprantama, kai sąmokslo objektu nurodoma kokia nors galinga šalis, bet apgailėtina iki juokingumo, kai koks lietuvis kalba apie viso šiuolaikinio pasaulio sąmokslą prieš pasauliniu mastu bereikšmę Lietuvą. Neva, kažkam rūpi ją sunaikinti.
Kai kas tai perkelia ir vietiniams politikams: jie darą viską, kad Lietuvai būtų blogiau. O išties daugeliui politikų tiesiog rūpi jų pačių gerovė arba utopinės idėjos, vykdomos lietuvių tautos sąskaita. Dažnu atveju dar veikia ir didžiulis kompetencijos stygius. Taip tauta naikinama be jokio sąmoningo ir išankstinio sąmokslo.
Žinoma, kad leftizmo ideologija – pragaištinga, o dėl savo istorinės kilmės baltųjų žmonių pasaulyje ji prieš šią pasaulio dalį pirmiausiai ir atsigręžia.
Bet tai suprantant nėra jokio reikalo nusileisti iki sąmokslo teorijų, plokščios Žemės ar driežažmogių iš kosmoso. Taip tiktai kompromituojamos iš esmės teisingos įžvalgos.
Autorius yra politologas
Iš gero gyvenimo žmonės baigia nuprotėti. Štai ir visa sąmokslo teorija.
Nebereikia rūpintis išgyvenimo iššūkiais, atsirado pakankamai laiko iš nuobodulio vieniems kitus aploti.