Anksčiau objektyvi ir patriotiška žurnalistė Indrė Makaraitytė įsijungė į kovą su Lietuvos partizanais. Retoriniu klausimu – „Kiek tau skauda, kad Lietuvoje išžudyti žydai?“ Iš tos perspektyvos raginama vertinti visą Lietuvos istoriją. Tiek Joną Noreiką, tiek – tarp eilučių – Kazį Škirpą, Juozą Ambrazevičių ir visą Laikinąją Vyriausybę.
Argumentavimas čia grindžiamas jausmais. Žinia, kad jais lengviau manipuliuoti, nei protu. Protas – kritiškesnis. Jis leidžia sau daugybę „vis dėlto“, „bet“, „jeigu“, „o gal?“, „ar tikrai?“. Bet pirmiausiai atsakykime Indrei. Taip, man skauda. Ir dėl išžudytų žydų, ir dėl lietuvių. Skauda dėl „švariai išvalyto“ Karaliaučiaus krašto – tiek nuo lietuvininkų, tiek nuo vokiečių. Skauda dėl žūstančių ir kenčiančių ukrainiečių, totorių, čečėnų, prispaustų kurdų, katalonų, tibetiečių, netgi dėl Indonezijos pavergtų vakarų papuasų. Iš tikrųjų skauda. Ir ką?
Ar turėtų skaudėti tik dėl žydų? Įskaitant vieną kitą nukeptą sovietų kolaborantą, represinių struktūrų budelį ar sadistą, koks buvo Nachmanas Dušanskis, deja, miręs sava mirtimi? Nepykite, bet dėl tokių žūties… Neskauda. Skauda, kad žemėje teisingumas juos aplenkė. Lieka viltis, kad Anapilyje viskas bus sudėliota į vietas.
Ar tai, kad man skauda dėl išžudytų taikių ir dorų žydų, turėtų reikšti, kad Jonas Noreika, Kazys Škirpa ir kiti lietuvių rezistencijos dalyviai automatiškai kalti dėl jų žūčių? Ar tai apskritai gali būti argumentas? Nėra jokių duomenų, kad šie žmonės būtų prisidėję prie niekuo dėtų gyventojų naikinimo. Taip, kai kurie jų Lietuvos vardu atšaukė žydams istorinį svetingumą, kai kurie dalyvavo dalijant represuotų žmonių turtą, bet lyginti tai su žudynėmis – absurdiška.
Sovietinių žydų partizanė Fania Brancovskaja Lietuvos prezidentės apdovanota ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“. O juk dalyvavo Kaniūkų kaimą išnaikinusios sovietų gaujos veikloje. Nėra duomenų, kad būtų dalyvavusi šioje akcijoje ir to tarsi pakanka: ji – švari. Nešvarūs tik lietuviai, dalyvavę Lietuvių aktyvistų fronte, Laikinojoje Vyriausybėje ar lietuvių savivaldoje nacių okupacijos laikais, mat jie talkininkavo kitiems okupantams. Sveikino Adolfą Hitlerį, bandė sudaryti su juo sąjungą prieš sovietus, dirbo nacių sukurtose struktūrose.
Nesvarbu, jog daugelis jų atsisakė vykdyti genocidą ar dalyvauti imperinėse akcijose, įskaitant kovas nacių kariuomenės sudėtyje. O kai kurie net gelbėjo nacių represijų aukas. Užtenka fakto, kad kažkur jų keliai susikirto su naciais. Sovietų bendradarbiai – visai kas kita, įskaitant tiek F. Brancovskają, tiek Simoną Alperavičių, tiek Fainą Kukliansky. Sovietų terorizmas laikomas mažesniu blogiu, nei nacių terorizmas, o Antrajame pasauliniame kare sovietai apskritai laikomi teisiąja puse. Gal kai kam tai – vis dar Didysis Tėvynės karas?
Dalis lietuvių laisvės kovotojų tam tikru laikotarpiu įsivaizdavo, kad naciai – galimi sąjungininkai prieš sovietus. Vis dėlto šių kovotojų siekis buvo atkurti Lietuvos valstybę. Suvokę tikrąsias nacių intencijas, nukreiptas prieš Lietuvos valstybingumą ir jos gyventojus, jie perėjo į antinacinę rezistenciją, o vėliau tęsė antisovietinį pasipriešinimą. Skirtingai, nei jie, sovietų bendradarbiai siekė įtvirtinti ir išlaikyti priešišką, okupacinį režimą Lietuvos žemėje, persekiodami tiek jos patriotus, tiek visus, kėlusius įtarimą grobikų valdžiai.
Įjungus skausmo argumentą dingsta klausimai apie dvejopus standartus, konkrečias biografijas, tiesą ir melą. Jeigu jauti skausmą dėl žydų, tiesiog privalai smerkti visus, kurie turėjo nors kokių sąsajų su nacių režimu ar bent įtariami jų turėję. Drauge teisindamas ar tiesiog nutylėdamas kai kurių žydų ir net jų lyderių sąsajas su sovietais. Jeigu elgiesi kitaip, esi beširdis niekšas. Gal net slaptas nacių pakalikas, kuris mielai pakartotų jų veiksmus. Tave reikia viešai pasmerkti, nutildyti, o gal net nuteisti.
Ar man skauda? Taip, skauda dėl istorinės tiesos iškraipymo. Skauda, kai vienos tautos kančia iškeliama virš kitos tautos praradimų. Skauda, kai didvyriai verčiami nusikaltėliais, o nusikaltėliai – didvyriais. Jei sovietai buvo teisioji, o lietuvių laisvės kovotojai – niekšingoji pusė, kas lieka iš lietuvio tautinės savimonės? Nebėra, kuo didžiuotis, į ką lygiuotis, belieka pripažinti, kad geriausia, ką galėjome turėti – tai Maskvos valdžia. O jei taip, belieka grįžti pas gerąjį šeimininką, atšliaužti keliais, atsiprašant, kad buvome ir kol kas dar tebesame.
Sovietinis istorijos naratyvas sėkmingai tęsiamas Vladimiro Putino režimo, o kai kurie lietuviai – iš naivumo ar nupirkti – sėkmingai tai plėtoja lietuviškoje informacinėje erdvėje. Dėl to labai skauda. Bet vargu, ar tas skausmas turėtų tapti svarbiausiu argumentu. Svarbiau protu atsakyti sau ir pasauliui: ar lietuvių tauta turi teisę būti? Ar ji turi teisę į savo istoriją? Į savo tapatumą? Į savo valstybę, kurios prioritetas būtų lietuvių tautos interesas?
Nereikia vieno subjektyvumo keisti kitu subjektyvumu. Nereikia teisinti tikrų nusikaltėlių vien dėl to, kad jie buvo lietuviai. Tai tik demoralizuotų dabartinę lietuvių tautą. Istorijos vertinimo kriterijai turi būti tiesa ir teisingumas. Kad ir kaip kam dėl jų skaudėtų.
Pirmiausia, kad imtis tokios temos politikoj, tai reikia gerai išmanyt pačiai istoriją ir suprast ką atstovauji Lietuvą , Izraelį ar Maskvą.Toliau taip vest laidą užčiaupiant vidurį sakinio , nedaleist išsakyt oponentui mintį , tai geda . Aš tur būt atsistočiau ir atsiprašęs išeičiau iš studijos.
Bjauru skaityti, kai garbinami nekaltų žmonių žudikai, nežiūrint ar jis bolševikas, ar partizanas, ar dar koks nors ir kai siekiama vienus pasmerkti, o kitus išaukštinti, padaryti Lietuvos patriotais.
Straipsnis puikus, atsakantis į visus p. Makaraitytės klausimus. Šiuolaikinio Izraelio kai kuriose medijose iki dabar galima išgirsti, kad kitos tautos įvardinamos kaip „gojai”. Tokia demokratinė tauta kaip Izraelis, taip puikiai mokanti ginti savo teises, turi visas galimybes peržiūrėti savo medijų politiką. Tikriausiai Gerbiamajai I. Makaraitytei nelabai širdį skauda dėl visokių „gojų”. O reikėtų būti labiau informuotai apie gvildenams temas. O kada gerbiamoji žurnalistė pradės kalbėti apie tuos lietuvius, kurie gelbėjo žydus? Ar nors vieną pavardę galėtų įvardinti kaip atsakymą į klausimą „ar skauda”. Šiuolaikinės medijos net pačiam V. Landsbergiui užkimšo gerklę, nors jo šeima žinoma kaip gelbėjusi žydus. O apskritai ar ne per daug garbės tai nekultūringai p. Makaraitytei, skyrėme jos kalbėjimams tiek daug dėmesio.
Ne tik skaudu, bet ir pikta, kad dabartiniai žurnaliūgos nachališkai ir su pasimėgavimu teršia lietuvius ir Lietuvos istoriją! O tikra tiesa , kad priverstinai įvedus katalikybę, nors tam laikui Karalius Mindaugas gal prieš 150 metų jau buvo pakrikštinęs Lietuvą! Ir ta tiesa labai nepalanki lenkų okupantams ir ,niekaip nesuprantu, Katalikų bažnyčiai! Visiems žinoma ,kad Vilniaus Katedrą pastatė ir joje buvo karūnuotas kaip to meto popiežiaus Mylimiausias sūnus Mindaugas! O ką mes švenčiame? Ir kaip galėjo tas pagonis Gediminas sapnuoti Katedros vietoje savo, lenkų padiktuotą sapną? Taip tęsiasi ir toliau. Nieko padoraus nebegebantys bimbaliuskai ir jų pakalikai iš kitų tautų nuosekliai terioja viską ,kas lietuviška! Gal susimildami žurnalistai ir psiaudoistorikai užteks ! Juk tie gaunami Judo grašiai dar niekam laimės neatnešė!
Tai kad Čerčilis 1933 m. sausį irgi pasveikino Adolfą viešu laišku, žavėjosi, kad Deutsches Volk išsirinko vadu tokį iškilų ir ryžtingą politiką…. Winstonas tikėjo, kad Adolis pasuks į Rytus, o ne į Lenkiją ir vėliau link Diunkerko. Todėl ir sveikino. Visokie Škirpos, Ambrazevičiai irgi galvojo, kad Adolio dėka bus patvarkytas bolševizmas. Tik Čerčilis dabar didvyris, o mūsų patriotai hibridizuotos putinistinės-globalistinės propagandos yra nepelnytai verčiami moralinėmis atmatomis. Ta kryptimi uoliai dirba nedasimokiusios globalizmo samdinės makaraitytės.