Tarptautinių galios centrų įsigalėjimas tautinių valstybių sąskaita, ekologinė krizė, imperialistinių šalių agresija reikalauja sprendimų sutelktomis jėgomis. NATO, Europos Sąjungos, net Jungtinių Tautų Organizacijos sutartys vienur perteklinės, kitur turi trūkumų. Jas būtina peržiūrėti.
Pirmiausiai, siekiant sustabdyti Rytų despotijų agresiją prieš kitas šalis gyvybiškai reikalinga stiprinti ir plėsti Vakarų demokratijų saugumo skydą – NATO.
Deja, tam kai kurių šalių atveju trukdo reikalavimas turėti stabilias sienas be jokių teritorinių pretenzijų. Nors pačioje NATO steigimo sutartyje šio reikalavimo nėra, jis figūruoja 1999 m. paskelbtame NATO plėtros susitarime. Šiuo metu dvi galimos kandidatės į NATO – Gruzija (Sakartvelas) ir Ukraina turi atplėštų teritorijų, kurias tiesiogiai arba per marionetines kvazivalstybes valdo Rusija.
Akivaizdu, kad nei Ukraina atsisakys Krymo su Donbasu, nei Gruzija – Pietų Osetijos ar Abchazijos. Šių keturių teritorijų atvejai skiriasi: Abchazija yra istorinė abchazų tautos šalis, Pietų Osetija, Krymas ir Donbasas – kolonizuotos teritorijos.
Osetinai Gruzijoje, rusai Kryme ir Donbase yra svetimšaliai. Iš šių šalių tik Abchazija galėtų pretenduoti į teisėtą valstybingumą, bet šiandien ji iš tiesų – Rusijos valda. Jos likimą galėtų spręsti tarptautinė komisija derybomis. Kitos trys teritorijos turi būti sugrąžintos teisėtiems šeimininkams.
Kaip ten bebūtų, Krymą ir Donbasą Ukraina laiko savais, Pietų Osetiją ir Abchaziją savomis laiko Gruzija. Rusija žinojo, ką daro, užimdama šias teritorijas. Ginčijamos sienos pagal dabartinius NATO kriterijus reiškia užtrenktas duris į šį bloką visiems laikams. Vienintelė išeitis – šio kriterijaus atsisakymas.
NATO blokas ir jo lyderės – Jungtinės Amerikos Valstijos – suinteresuoti plėsti savo įtaką ir savo saugumo zoną. Kuo daugiau pasaulyje bus NATO, tuo mažiau erdvės liks priešiškoms, agresyvioms Rytų despotijoms.
Visgi sienų stabilumo klausimas į NATO narystės kriterijus įtrauktas tikslingai. NATO šalys vengė veltis į naujus karus, juolab kad jie formaliai būtų puolamieji, tad vargu, ar jiems pritartų NATO šalių vadovų rinkėjai.
Pasiūlyti naują NATO sutartį galėtų kuri nors iš mažesniųjų bloko narių. Tai suteiktų mandatą apsigalvoti ir jo lyderiams. Tam tereikia visai mažo dalyko – ryžtingos valdžios kurioje nors bloko narėje.
Europos Sąjungai taip pat reikia naujos sutarties. Sutarties, grąžinančios Europos Sąjungą į tokį formatą, kokiu ji buvo kuriama. Iki Mastrichto ir Lisabonos. Europos Sąjunga turi didžiulį potencialą kaip ekonominė sandrauga, bendros prekybos erdvė, tačiau braška kaip ideologinė sąjunga.
Vis daugiau Europos šalių atmeta totalitarinę, pseudoliberalią, neobolševikinę Briuselio ir Štrasburgo jakobinų ideologiją. Šios ideologijos garvežys jau stipriai įsibėgėjo, sustabdyti jį bus sunku. Bet be naujos sutarties Vakarų Europą keis Kalifatas, o Rytų Europa seks Jungtinės Karalystės pėdomis.
Kol kas Rytų Europos šalių pasitraukimą iš Sąjungos stabdo tik finansinis motyvas: gausios dotacijos ir atviros sienos prekybai. Tačiau vyraujančios jėgos Sąjungoje daro viską, kad ir šis motyvas dingtų. Milijoninės baudos kasdien už jakobiniškos ideologijos atsisakymą ir siekį išsaugoti nacionalinio suverenumo likučius tolesnę narystę Sąjungoje greitai pavers nuostolinga.
Dabar išsaugoti Europos Sąjungą bent dabartinėse sienose įmanoma tik pasirašant naują – gal Vilniaus – sutartį, atsisakant bet kokio politinio reglamentavimo, bendros teisės sistemos ir ideologiją diktuojančių tarptautinių institucijų.
Pirmiausiai reikia panaikinti Europos Parlamentą. Tai – visiškai perteklinė institucija net ir dabartiniame Europos Sąjungos modelyje. Šis Parlamentas leidžia rezoliucijas, turinčias tik patariamąją reikšmę. Tai – simbolinė institucija, kuri tik be prasmės ryja milžiniškus finansus.
Toliau turi būti panaikinta Europos Komisija, šiandien atliekanti viršnacionalinės Vyriausybės funkcijas ir leidžianti privalomas direktyvas. Bendros rinkos klausimams spręsti užtenka valstybių-narių Vadovų Tarybos. O Europos Teisingumo Teismo kompetencijai užtektų palikti prekybinių ginčų sprendimą.
Ekonomine Bendrija suinteresuotos visos Europos Sąjungos šalys-narės. Kuo turtingesni bus Sąjungos Rytai, tuo daugiau galės pasiūlyti ir Vakarams. Tad gėrybių perskirstymą tam tikrose ribose išlaikyti tikslinga. Bet be ideologinio, teisinio ir politinio diktato.
Jeigu jis tęsis, beliks pasitraukti. Jokie finansiniai nuostoliai nėra svarbesni už tautų ir valstybių išsaugojimą, o jose – ir asmens, ir bendruomenės laisvę.
Naujoji pasaulio tvarka iš esmės turėtų būti priešinga dabartinėms tendencijoms. Tai būtų sprendimų decentralizacija.
Pagaliau, Jungtinių Tautų Organizacija šiandien yra tarpinėje būsenoje tarp didžiųjų valstybių dominuojamo klubo ir viršvalstybinės ideologinių kairuolių institucijos. Jei savo laiku narystė šioje organizacijoje reiškė tarptautinį valstybingumo pripažinimą, tai dabar laisvoms šalims yra kitokių būdų įtvirtinti savo valstybingumą, pirmiausiai – per NATO.
Nebūtina išstoti iš Jungtinių Tautų Organizacijos, bet ji nėra nei pakankama, nei būtina sąlyga užtikrinti pasaulinei tautų laisvei.
Metas galvoti apie naują Tautų Sąjungą, kuri atstovautų visoms – tiek laisvoms, tiek laisvės siekiančioms tautoms. Nors šiuo metu veikia Neatstovaujamų Tautų Organizacija, iš esmės jos statusas – veikiau simbolinis. Jei kuri nors laisva tauta paskelbtų iniciatyvą kurti bendrą laisvų ir laisvės siekiančių tautų organizaciją, tai suteiktų rimtesnį statusą pastarosioms tautoms, ginančioms savo vertybes ir teisėtus interesus.
Žmogaus Teisių Deklaracija turi būti papildyta Tautų Teisių Deklaracija – dokumentu, užtikrinančiu kiekvienai pasaulio tautai teisę kurti savo tautinę valstybę savo istorinėje tėvynėje. Ši Deklaracija galėtų tapti pagrindu ir institucionalizuotai Tautų Sąjungai.
Mūsų tauta gerai žino, ką reiškia kova už laisvę ir koks svarbus kitų tautų pripažinimas. Tad mūsų valstybei būtų natūralu tapti teisingesnės pasaulio tvarkos iniciatore. Žinoma, tam reiktų, kad mėgdžiotojų ir pakalikų valdžią pakeistų drąsūs ir išmintingi vizionieriai. Nesibaiminkime, kad mums trūksta jėgos: kuo platesnė bus laisvės siekiančių tautų santalka, tuo ji bus stipresnė.
Naujoji pasaulio tvarka iš esmės turėtų būti priešinga dabartinėms tendencijoms. Tai būtų sprendimų decentralizacija. Bendruomenė turėtų spręsti lokalius klausimus pirmiau, nei valstybė, o valstybė – pirmiau, nei tarptautinės institucijos.
Bet yra klausimų, kuriuos teks spręsti tarptautiniu lygiu. Pradedant kova su agresyviomis despotijomis, baigiant gamtosauga.
Nacionalinės kultūros, politinės ir socialinės sąrangos, ekonomikos klausimai, tai, pirmiausiai – valstybės kompetencija. Valstybės piliečiai patys turi teisę spręsti, kokį šeimos modelį pripažinti, kokius papročius puoselėti, kaip skirti savo šalies valdžios atstovus ir kokias galias jiems patikėti, kaip tvarkyti ūkį, kiek ir kokių svetimšalių priimti ir ar išvis priimti.
Žinoma, šios teisės nėra be išlygų, kitaip tektų toleruoti prievartines santuokas, kanibalizmo papročius ir totalitarines diktatūras. Tokiais atvejais turėtų įsikišti tarptautinės institucijos. Tokių institucijų kompetencijai priklausytų ir kova su gamtos tarša, nes planetoje gyvename visi.
Perskaičiusiam šį ambicingą tekstą gali kilti teisėtas ir teisingas klausimas: o kas gi nuo mūsų priklauso? Kol kas mažai, kas.
Panašiai turėjo galvoti saujelė Jėzaus apaštalų, kai Mokytojas išėjo į geresnį pasaulį. Praėjo daugiau, kaip tūkstantis metų, ir jų idėjos pasiekė beveik kiekvieną Žemės kampelį. Taip ir mums priklauso pradėti nuo mažo. Nuo savo bendruomenės, savo organizacijos, pagaliau – savo valstybės.
Susitvarkius savo kieme galima šį tą įdomaus pasiūlyti ir kaimynams. Viskas prasideda nuo idėjos.
Autorius yra politologas
