Istorinės partijos dažnai didžiuojasi prieš savo jaunesnes varžoves. Tradicinės partijos vardas siejamas su rimtumu, solidumu, profesionalumu. Priešingai, jaunesnės partijos dažnai įvardijamos populistinėmis, radikaliomis ar net ekstremistinėmis. Tarsi šiuos bruožus sąlygotų partijos ar jos lyderių amžius.
Tradicija gali būti galingas įkvepiantis motyvas. Ji tarsi jungia praeitį, dabartį ir ateitį. Bet joje užprogramuota silpnybė, kurią sudaro interpretacija. Praeitį interpretuoti lengviau nei dabartį, kurios gyvi atstovai gali patvirtinti vienas interpretacijas ir paneigti kitas. O kartais interpretacijos kinta drauge su gyvaisiais liudytojais, šiems keičiant savo pažiūras ir vertybes.
Abiem atvejais tradicija lieka tiktai vardu, kurį galima užpildyti visiškai kitu turiniu nei pradinis. O jei taip, ar yra, kuo didžiuotis? Rimta politika grindžiama idealais, idėjomis, blogiausiu atveju – interesais. Ne vardais ar ženklais, kuriais ženklinti galima bet ką.
Ypač ryškus tradicijos transformacijos atvejis – JAV Demokratų partija. Pilietinio karo išvakarėse tai buvo konservatyviausia politinė jėga šalyje, beje – gynusi rasizmą ir jo socialinę išraišką – vergovę. Ji priešinosi Respublikonų partijai, kuri tuomet buvo santykinai liberali, ir pasisakė už liberalias permainas, žmogaus teises, didesnę politinę ir socialinę lygybę.
Šiandien demokratai yra „progresyvistinis“ aljansas – nuo sparčiai kairėjančių liberalų iki beveik atvirų komunistų. Priešingai, respublikonai yra konservatyvi stovykla, kovojanti už klasikines vertybes – prigimtinę šeimą, patriotizmą, krikščioniškąją etiką. Demokratai, savo ruožtu, grumiasi kosmopolitizmo, genderizmo ir sekuliarizmo pusėje. Respublikonai liko liberalai tiktai ekonomikoje, kur demokratai – labiau socialistai, nors pastaraisiais metais respublikonų gretose ryškėja socialinis konservatizmas.
Britų toriai, prancūzų golistai, pradėję konservatizmu, ilgainiui liberalėjo ir net kairėjo. Apie torių premjerą Deividą Kameroną (David Cameron) patys britai juokaudavo, kad jis – bleiriškesnis už Tonį Bleirą (Tony Blair), atstovavusį kairiųjų liberalų partijai – leiboristams. Vokiečių krikdemų lyderė Angela Merkel taip pat pavertė šią partiją liberalia, o galiausiai – ir kairuoliška.
Visgi naivu, skubota ir paviršutiniška būtų manyti, kad konservatorių slinktis link liberalų ar dešiniųjų – link kairės yra istoriškai nulemta ir visuotinė. Vokiečių krikdemų lyderiu tapus Frydrichui Mercui (Friedrich Merz) šioje partijoje vėl stiprėja konservatyvios ir net šiek tiek tautininkiškos nuostatos, o vengrų politikoje vyraujanti jėga – Fidesz – pradėjo kaip liberalai, tapo konservatoriais, o galiausiai – ir tautininkais. Lenkų partija „Teisė ir teisingumas“ kaip buvo, taip ir liko konservatyvi.
O štai Maltos Nacionalistų partija, kadaise – išties nacionalistinė, labiausiai rėmė savo šalies jungimąsi į Europos Sąjungą, kai nacionalinę valstybę gynė socialdemokratinė leiboristų partija. Tad ir nacionalistinė tradicija nėra apsaugota nuo transformacijų, ką rodo ir Baltijos valstybių politinių struktūrų istorija.
Lietuvoje iš tradicinių partijų labiausiai transformavosi Tėvynės sąjunga, anksčiau – Lietuvos konservatoriai, dabar – Lietuvos krikščionys demokratai. Vytauto Landsbergio pirmininkavimo laikais ji pradėjo kaip konservatyvi politinė jėga, net su tam tikrais tautiškumo atspalviais. Andriaus Kubiliaus laikais ji tapo liberali. O jį pakeitus Gabrieliui Landsbergiui (iš tiesų – Ingridai Šimonytei) ši partija krypsta link jakobiniškų principų, kurie vis labiau primena komunistų diktatūrą.
Dar A. Kubiliaus laikais TS-LKD rėmė Nacionalinę šeimos koncepciją ir net Konstitucijos pataisą, kuri būtų galutinai įtvirtinusi šeimos susiejimą su vyro ir moters santuoka. Dabartinis pirmininkas lygina Nepriklausomybės dieną su genderistų siautėjimu ir palaiko šeimos surogatų kūrimą. Taip pat pasisakoma už kuo didesnę Europos Sąjungos centralizaciją, galutinai laidojant Lietuvą kaip suverenią tautinę valstybę.
Naivu būtų tai sieti vien su personalijų kaita. Tiek A. Kubilius, tiek ir V. Landsbergis žengia drauge su dabartiniu partijos „meinstrymu“. Tai, kam dabar atstovauja TS-LKD, jau nėra išlaisvinantis liberalizmas: liberaliosios demokratijos vardu įvedinėjama cenzūra, ostrakizmas, vis labiau centralizuota valdžia. Šiuo keliu žengia ir Liberalų sąjūdis, o liberalia save laikanti Laisvės partija iš pat pradžių kūrėsi šiais principais.
Liberalizmo akcentas – laisvė – skiriama tik tariamai ar išties nukentėjusioms grupėms, įvedinėjant „pozityviąją“ diskriminaciją. Na, o su konservatizmu, patriotizmu ar krikščioniškąja demokratija TS-LKD turi tiek pat bendro, kiek ir su demokratija apskritai. Šiandien tai – autoritarinė kairuoliška partija, kaip ir jos koaliciniai partneriai. Viena kita gerbtina išimtis tiktai išimtimi ir lieka.
Paradoksalu, bet centro kairėje gimusi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga dabar yra dešiniausia – konservatyviausia – iš lietuviškų parlamentinių politinių jėgų. Tautinė kultūra, prigimtinė šeima, klasikinė krikščioniškoji etika tampa vyraujančiais šios partijos akcentais.
Jei kas trukdo šią partiją laikyti iki galo konservatyvia ar tautine, tai jos valdymo metais priimtas Migracijos paktas, atvėręs vartus perėjūnams. Visgi reikia pažymėti, jog tuo metu šioje partijoje buvo stiprus kairuoliškai liberalus sparnas, kuris vėliau atskilo. Tai leidžia tikėtis tautiškesnės politikos ir šiuo aspektu, jeigu valstiečiai grįžtų į valdžios pozicijas. Perėjimas iš Žaliųjų į Konservatorių frakciją Europos Parlamente įpareigoja. Ši frakcija, skirtingai nei TS-LKD atstovaujama Liaudies partija, išties konservatyvi.
Dar didesnių transformacijų patyrė atkurtos prieškarinės partijos – tautininkai ir krikščionys demokratai. Jų istorines nišas perėmus Tėvynės sąjungai atkūrėjai ilgai ginčijosi, ieškodami prasmės ir pagrindimo savo organizacijų būčiai. Lietuvos krikščionių demokratų partija (LKDP) iš pradžių tapo LKD, o paskiau prisijungė prie jau suliberalėjusios Tėvynės sąjungos.
Kuo virto LKDP likučiai, susibūrę į Lietuvos krikščioniškosios demokratijos partiją, gėda ir kalbėti. Prie jos vairo stojęs Sirijaus adeptas Mindaugas Puidokas visiškai išplovė pirminius partijos pagrindus. Jos kūrėjai Zigmas Zinkevičius ir Alfonsas Svarinskas vartosi kapuose, girdėdami raginimus kapituliuoti prieš Kremliaus agresorius. Šiandien atnaujintai krikdemų tradicijai atstovauja Krikščionių sąjunga, atsivėrusi įvairioms krikščioniškoms konfesijoms ir šių laikų aktualijų suburtam Šeimų sąjūdžiui.
Tautininkų kelias – ne toks drastiškas, bet ne mažiau vingiuotas. Antano Smetonos paveldas nuo pat pradžių buvo interpretuojamas itin įvairiai ir net prieštaringai. Vieni jį laikė konservatoriumi, kiti – kone liberalu, treti gretino su fašizmu ar kitomis radikalizmo formomis. Kurioziškiausias atvejis, kai vienas tautininkų vicepirmininkas siūlė oficialiai į organizacijos dokumentus įrašyti, jog tautininkai nėra nacionalistai. Paklaustas, kaip šią frazę reiktų sakyti angliškai, garbusis pareigūnas natūraliai pasimetė.
Kurį laiką Lietuvių tautininkų sąjunga (LTS, vėliau – tiesiog Tautininkų sąjunga), kaip ir LKDP, gravitavo link Tėvynės sąjungos, vėliau – link Rolando Pakso liberalų demokratų. Konservatyvesniems LTS sluoksniams pasipriešinus jungimuisi su pastaraisiais, šie pavadinimu pasirinko dalį tautininkų šūkio – „Tvarka ir teisingumas“. Šiandien LTS nišą bent iš dalies užima Nacionalinis susivienijimas (NS).
NS vargu, ar išrado ką nors naujo nei skelbė LTS ir LKDP. Tačiau jauna, veržli ir versli partija pritraukė daugiau simpatikų nei istorijos mėgėjų klubu tapusi LTS. Pastarajai vadovaujant Juliui Pankai tautininkai žengė ne vieną žingsnį į priekį, išryškindami aktualias migracijos ir genderizmo grėsmes, bet jau buvo per vėlu. Skirtingos istorinės interpretacijos, rietenos tarp konservatorių ir radikalų išdraskė ir palaidojo šią politinę organizaciją.
Dabartinė Tautininkų sąjunga, atsikūrusi kaip asociacija, turi potencialo, jei taps plačiu tarppartiniu sąjūdžiu. Jei bus bandoma ją transformuoti į partiją, laukia sunki ir lemtinga konkurencija tiek su NS, tiek su Tautos ir teisingumo sąjunga (TTS), į kurią su centristais ir respublikonais susijungė dauguma tautininkų. Kol kas nėra ženklų, kad aplink istorinę vėliavą telktųsi reikšminga pamaina, o veteranams aiškiai trūksta išskirtinės ir įkvepiančios vizijos. Ši politinė niša jau užimta. Laikas – žiaurus konkurentas.
Daugelis šiuolaikinių autentiško konservatizmo, nacionalizmo ir apskritai – politinės dešinės atstovų šiandieniniuose Vakaruose buriasi aktualijų, o ne tradicijų pagrindu. Partijos – kaip ir žmonės – gimsta ir miršta, o jei bando gyventi, tampa juokingos. Partijos mirtis ir jos potencialo išsiskirstymas po kitas politines jėgas – mažesnė tragedija nei beviltiškas vegetavimas ar – dar baisiau – degeneracija.
Istorija lieka istorija. Iš jos reikia mokytis, o ne bandyti ją pakartoti. Nes pakartoti nėra įmanoma.
Autorius yra istorikas ir politologas
