Demokratinės visuomenės bruožas – skirtingų idėjų, pažiūrų ir interesų derinimas. Bet kokia demokratinė visuomenė funkcionuoja tiek, kiek joje kalbamasi. Deja, sangrąžos dalelytė pastaruoju metu kažkur dingsta. Užuot kalbėjusis tiktai kalbama. Valdžia renkasi monologą. Sprendimai nuleidžiami iš viršaus, ultimatyviomis direktyvomis: jei tu šitaip, tai mes tau taip.
Vienas tokių pavyzdžių – vadinamasis „galimybių pasas“. Tarkime, kad šio dokumento intencija – kilni: paskatinti žmones skiepytis, taip apsaugant savo ir kitų sveikatą. Ką gi daro valdžia? Rengia ekspertų diskusijas? Argumentais ir pagarbiu tonu įtikinėja žmones skiepytis?
Ne, tiesiog uždraudžia be šio paso įsigyti maisto, vaistų, naudotis viešojo transporto, švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos paslaugomis. Nesišnekėjimas ir prievarta natūraliai sukelia įtarumą. Nieko nuostabaus, kad kyla judėjimai prieš priverstinius skiepus.
Maža to. Įstaigos, atsisakančios reikalauti šio dokumento savo lankytojų, tiesiog uždaromos. Jų darbuotojai vejami į gatvę, į darbo biržą arba tiesiog į užsienį.
Kuo daugiau valdžią kritiškai vertinančių asmenų paliks šalį, tuo mažiau sistemai problemų. Kaip sovietų laikais lieka viena nuomonė, vienodi vertinimai, vienodi sprendimai.
Prisimintina, kad Lietuvoje formaliai tebeveikia Lygių galimybių įstatymas, kuris draudžia žmones diskriminuoti tiek dėl pažiūrų, tiek dėl sveikatos būklės. Šis įstatymas šiurkščiausiai pažeidžiamas. „Galimybių pasas“ – ne kas kita, kaip represija, nukreipta prieš žmones, vengiančius eksperimentinės priemonės su galimu šalutiniu poveikiu.
Antras toks pavyzdys – Partnerystės įstatymo projektas. Ir čia, užuot diskutavus tarp ekspertų, visuomenės ir parlamento grupių, buldozeriu stumiama iniciatyva iš valdžios koalicijos, atstovaujančios rinkėjų mažumai.
Jei šiuo projektu išties siekiama tik užtikrinti homoseksualių ar kitokių partnerių gerovę, tam pakaktų jau siūlyto projekto, reglamentuojančio gyvenimą kartu. Vargu, ar dauguma lietuvių prieštarautų partnerių teisėms lankyti vienam kitą ligoninėje, dalintis turtu ar palikti savo nuosavybę kaip palikimą. Tačiau kai jėga kėsinamasi į šeimą, tai vėlgi sukelia įtarumą.
Dabartinė projekto formuluotė iš esmės reiškia šeimos imitaciją su perspektyva į šeimos statusą. Šis projektas nėra teisė žmonėms savo santykius vadinti šeima – tokia teisė nėra uždrausta ir šiandien, kiekvienas gali vadinti šeima, ką tik nori.
Ne, tai – prievolė kitiems žmonėms vadinti tai šeima. Įtvirtinus partnerystę kaip šeimą įstatymu ją pripažinti bus įpareigoti visi šalies gyventojai. Nepripažins – lauks represijos. Už diskriminaciją. Žinant Konstitucinio teismo išaiškinimą, kad šeima lyčiai neutrali, ateis laikas ir įsivaikinimui, taip pažeidžiant vaikų apsisprendimo teisę ir interesus.
Europinė teisė partnerystę prilygina šeimai, tad po partnerystės įteisinimo šeimos statusas bus tik laiko klausimas. O tada Bažnyčios tarnai, politikai ir eiliniai piliečiai bus represuojami vien už žodį, kad šeima – tai tėtis, mama ir jų vaikai. Įvairiose Europos šalyse tai jau vyksta, lauk to, Lietuva.
Politinės sistemos monologą plėtoja sugrįžusi „Kaspervizija“. Vėl didžiausia grėsmė – buržuaziniai nacionalistai, ir vėl už jų „stovi“ užsienio imperialistų agentai. Pagal geriausias totalitarinės valstybės tradicijas visi, kas tiktai nors kokiu aspektu prieštarauja valdžios linijai, skelbiami visuomenės ir valstybės priešais.
Į vieną krūvą sumetami tikri Kremliaus agentai ir tautiniai patriotai, „antivakseriai“ ir prigimtinės šeimos gynėjai, marginalai ir parlamentinė opozicija.
Privati žiniasklaida gali skelbti, ką nori, ir tai išskyrus sąmoningą melą ir šmeižtą. Tokia demokratijos kaina. Priešingai, „Kaspervizija“ išlaikoma mokesčių mokėtojų pinigais. Privalomai. Be pasirinkimo. De facto privati įstaiga finansuojama kaip valstybinė.
Ji net nėra valdžios ruporas: kai valdžioje buvo valstiečiai, ji veikė prieš juos. Tai – vienos politinės stovyklos ruporas: pseudoliberalų. Būtent pseudo, nes tikrieji liberalai kritiškai žvelgė į reglamentų ir direktyvų gausinimą.
Ne visi valdančiosios sistemos politikai – piktybiniai kenkėjai. Daugelis jų patys yra sistemos aukos. Sisteminei žiniasklaidai dešimtmečius palaikant jų monologą sisteminiai politikai tiesiog prarado socialinius įgūdžius.
Jie atprato kalbėtis, diskutuoti, argumentuoti. Jie bendrauja tik su savo elektorato segmentu ir nuoširdžiai galvoja, kad jis ir yra visa Lietuva. O prieštarauja tik išimtys, kam į jas kreipti dėmesį?
Svarstytina iniciatyva riboti Seimo narių kadencijas. Ne iki dviejų, kaip kai kas siūlo – daugelis jaunų politikų tik antrosios kadencijos metu suvokia, ką išvis tame Seime veikti. Bet trys kadencijos paeiliui būtų racionalus sprendimas.
Vargu, ar jį priims bet kokios sudėties Seimas: kas gi kirs šaką, ant kurios sėdi? To įmanoma pasiekti tik referendumu. Todėl būtina palaikyti dabartinę referendumo iniciatyvą, kuria siekiama palengvinti ateities referendumų iniciatyvas, sumažinant būtinąjį piliečių parašų skaičių.
…O tuo tarpu mokome demokratijos Baltarusiją. Vienas iš mūsų reikalavimų Minsko diktatoriui – atnaujinti dialogą su pilietine visuomene. Pas mus jos nėra. Ji čia vadinama kitaip – radikalais ir marginalais. Apie ką su tokiais kalbėtis? Jų pareiga – tiktai klausyti ir vykdyti.
Ar tikrai?
Autorius yra politologas
