Marius Kundrotas. Valstybė, dorybė ir laisvės ribos

Liberalai teigia, kad gėrį ir blogį apibrėžia žmogus kaip visų dalykų matas. Kiekvienas pats nusprendžiantis, kas jam yra gėris, o kas – blogis. Taip teigdami liberalai stokoja nuoseklumo, nes patys laiko draustinu blogiu vieno žmogaus pretenzijas nurodyti kitam žmogui gėrio ir blogio ribas.

Taigi, pripažįstama, jog draustinų dalykų esama ir kad tam tikrais atvejais turi įsikišti valstybė.

Anot liberalų, valstybė turi palikti žmogui spręsti jo paties reikalus, bet privalo įsikišti, kai vienas žmogus veikia kitą žmogų, darydamas pastarajam žalą. Priimkime šią prielaidą ir pritaikykime ją polemikoje su pačiais liberalais.

Žmogus, pasirinkęs amoralų gyvenimo būdą, turi teisę taip gyventi, kol tai – tik jo paties reikalas. Alkoholizmas, narkomanija, lytinis palaidumas yra tokios pat žmogaus teisės į savo kūną ir sielą, kaip ir savižudybė.

Maža to, kai du, trys ar penkiolika amoralių žmonių, subrendusių fiziškai ir psichologiškai, dalijasi vienas su kitu savo amoralumu, tai – irgi jų teisė. Ši teisė baigiasi, kai blogis pradedamas skleisti kitiems žmonėms, kurie iki tol nėra įsitraukę į amoralias veikas.

Ypač jautri vaikų auditorija. Amoralumo skleidimas žmonėms iki jiems sulaukus pilnametystės yra jų žalojimas, tad valstybė privalo užkirsti kelią šiai žalai.

Kita vertus ir suaugusio žmogaus nukreipimas blogio keliu yra jam daroma žala. Taigi, bet koks amoralaus elgesio propagavimas turi būti griežtai uždraustas. Ir priešingai, dorybės turi būti skatinamos ir puoselėjamos.

Neįmanoma žmonių prievarta padaryti dorais. Įstatymu įsakyti „būk doras“, už ignoravimą grasinant bausme, reiškia, daugių daugiausia, priversti žmogų apsimesti doru. Žinoma, bausmė ir jos grėsmė gali sulaikyti nuo konkretaus blogo veiksmo, bet tai tikslinga tik tuo atveju, kai blogis kenkia kitam. Ne valstybės reikalas saugoti žmogų nuo jo paties.

Kas kita – švietimas ir ugdymas. Informacija turi didžiulę galią. Vaizdinys, kad kiekvienas žmogus toks sąmoningas ir savarankiškas, jog pats nusistato sau vertybių sistemą, yra utopinis. Totalitarinės tironijos ištisas mases paverčia gyvulių banda, kaip ir liberalios politinės sistemos. Dauguma žmonių priima tai, ką jiems pateikia vyraujantys informacijos kanalai.

Jei valstybė atsisako ugdyti savo piliečių vertybines nuostatas, jas ugdo informaciją valdantys klanai. Dažnai veikiantys prieš valstybę ir patį žmogų. Nėra tokio reiškinio kaip informacinis vakuumas. Tad bendrojo gėrio principas, kurį ignoruoja liberalai, suteikia valstybei teisę ir net pareigą formuoti informacijos turinį ir kryptį, draudžiant žalingą propagandą ir skatinant dorybes.

Savarankiški, kritiškai mąstantys žmonės visais laikais ir visose visuomenėse sudaro mažumą. Bet ši mažuma gali būti nykstamai menka arba gali būti pakankamai gausi ir įtakinga, kad vestų paskui save inertišką daugumą.

Valstybė, jeigu ji nėra totalitarinė, suinteresuota sąmoningų žmonių gausėjimu. Savarankiškas, kritinis, kūrybiškas mąstymas taip pat yra dorybė ir viena didžiausių. Jos lavinimas atstoja daugumos kitų dorybių ugdymą, nes sąmoningas žmogus pats savarankiškai renkasi gėrį.

Vis dėlto lieka daugybė žmonių, kuriems, užuot įteikus meškeres ir laukiant, kol jie išmoks žvejoti, tenka dalinti jau pagautą žuvį. Šiuos žmones reikia mokyti net pačių paprasčiausių dorybių – artimo meilės ir teisingumo, skaistumo ir dosnumo, tautiškumo ir pilietiškumo, pagarbos aplinkai.

Pirmiausiai dorybių ugdymui turi būti pasitelkta švietimo sistema – nuo pat vaikų darželių iki universitetų ir institutų. Bet to maža. Valstybė turi susigrąžinti aktyvų vaidmenį žiniasklaidos erdvėse. Apmokestindama vienas žiniasklaidos priemones ir teikdama lengvatas bei kitus socialinius bonusus kitoms, priklausomai nuo jų ugdomų vertybinių nuostatų. Ir, žinoma, išnaudodama nacionalinį ruporą.

Sąžiningesni liberalai patys pripažįsta, jog vaizdinys apie kiekvieną žmogų kaip apie racionalų ir geranorišką asmenį yra ne faktinė tiesa, o tiktai praktinė prielaida, kuria jie siekia išvengti didžiausio jiems suvokiamo blogio – valstybės tironijos.

Neva, geriau laikyti žmogų geresniu ir protingesniu, nei jis yra, nei manyti priešingai. Bet tiesa – svarbi. O ji – tokia, kad žmonių esti skirtingų.

Jei visi žmonės būtų geri ir protingi, valstybės apskritai nereikėtų. Kultūrą ir ekonomiką galima puikiai kurti ir be valstybės. Net viešųjų gėrybių perskirstymą būtų galima vykdyti privačia iniciatyva, nes geras žmogus yra ir dosnus žmogus, todėl turintis pats dalytųsi su stokojančiu.

Bet kol vyrauja savanaudžiai, reikalinga socialinė sistema, kol yra smurtininkų – reikia policijos ir teismų, kol grasina agresyvūs kaimynai – būtina kariuomenė. O kol dauguma pasiduoda įtaigai, reikalingas kryptingas valstybinis švietimas. Tai, ko gero, svarbiausia valstybės funkcija.

Tam, kad kiekvienas žmogus būtų laisvas, kiekvieno laisvei būtina nustatyti ribas. Priešingu atveju laisvė taps savivale, kuri atves į vienų žmonių vergovę kitiems. Ar tikri liberalai to norėtų?

Autorius yra politologas