Liberaliosios srovės atstovai dažnai teigia, jog atstovauja laisvam žmogaus pasirinkimui. Jų žodžiais tariant visuomenė liberalėja, o liberalūs politikai – tik visuomenės atspindys. Norint šį teiginį patikrinti bent kelių šalių pavyzdžiais reiktų išsamaus tyrimo, bet užtenka duomenų kalbėti apie mūsų šalies – Lietuvos – atvejį.
Pasak daugelio apklausų dauguma Lietuvos piliečių yra prieš homoseksualų pretenzijas į šeimą ir masinę svetimšalių imigraciją. Dar 2014 m. Vilmorus apklausoje prieš homoseksualų teisę įsivaikinti pasisakė virš 94% gyventojų, o 2019 m. tos pačios įmonės apklausoje apie 60% pareiškė, jog net homoseksualų eitynės prieštarauja dorovei. Imigracijos klausimu išsamiausia apklausa atlikta 2010 m., pasak jos apie 57%, taigi – trapi dauguma ją vertino neigiamai.
Žinoma, tai – tik du klausimai iš liberaliųjų partijų darbotvarkės, bet dėl šiems klausimams teikiamos svarbos šioje darbotvarkėje galima spręsti, kad didesnė arba mažesnė Lietuvos piliečių dauguma yra nusiteikusi prieš liberalias nuostatas. Tuo tarpu parlamentinės valdžios žemėlapis Lietuvoje rodo priešingas tendencijas. Liberalios partijos jau daugelį metų gausiai atstovaujamos valdžios institucijose, o 2020 m. laimėjo trapią, bet aiškią daugumą. Vedančiosios partijos lyderiai taip pat pasisako už liberalią demokratiją, tad ši partija priskirtina tam pačiam liberaliam spektrui.
Išeitų, jog politinis elitas – neutraliąja šio žodžio prasme – liberalėja greičiau, nei visuomenė. Galima klausti, kas gi įgalina šį politinį elitą, bet žinant, kad šiais metais netgi 2/3 rinkėjų boikotavo rinkimus, akivaizdu, kad šį elitą renka aktyvi mažuma. Kodėl taip prastai pasirodė partijos, atstovaujančios konservatyviajai ar nacionalistinei pozicijai, atskiras klausimas. Ir vertas dėmesio.
Turbūt pagrindinis veiksnys – žiniasklaida. Iš komercinės žiniasklaidos absoliuti dauguma atstovauja liberaliosioms vertybėms. Visuomeninė žiniasklaida, veikianti savanoriškumo pagrindais, dėl mažesnių išteklių pasiekia daug mažiau skaitytojų, klausytojų ir žiūrovų. Tad alternatyvos liberaliajai srovei tiesiog lieka už visuomenės žinomumo ribų. Jei kas ir žino vieną kitą alternatyvų politiką, jis taip menkai pristatomas viešosiose erdvėse, kad išsyk nurašomas į liurbių aibę. Rinkėjai vengia mėtyti balsus vėjais.
Taigi, liberali žiniasklaida, o taip pat – liberali švietimo sistema ir viešoji kultūra veikiau formuoja, nei informuoja visuomenę. Po truputį, palaipsniui. O liberalias informacijos priemones globoja liberali politinė sistema. Komercinei žiniasklaidai sunku reikšti pretenzijas: kas moka pinigus, tas užsako muziką. Ydingiausia tai, kad vadinamasis Nacionalinis transliuotojas, išlaikomas mokesčių mokėtojų pinigais, reiškia vienašališką liberalią nuomonę, ar tai būtų LGBT+ klausimai, ar rinkimai JAV, Lenkijoje, ar kitos vidinės arba tarptautinės politikos aktualijos.
Taigi, liberalūs politikai veikia per liberalias informavimo priemones, o šios formuoja visuomenę ir jos nuostatas. Todėl naivu būtų sakyti, kad visuomenė liberalėja pati. Ji tam ruošiama. Jei žiniasklaida, mokyklos ir universitetai, populiarioji kultūra dvidešimt metų būtų ruošę Lietuvą Kremliaus linkme, šiandien Seimo pirmininku galėtų būti Algirdas Paleckis. Dar anglų istorikas Arnoldas Toinbis (Arnold Toynbee) teigė, kad visuomenė susideda iš kūrybinės mažumos ir inertiškos daugumos. Dauguma pasiduoda poveikiui iš viršaus.
Liberalizmo ideologija – parankiausia globaliems elitams, siekiantiems sukurti tobulą vartotoją, gyvenantį instinktų ir naudos principais. Toks vartotojas yra ir dinamiška, mobili darbo jėga, ir ištikimas prekių bei paslaugų pirkėjas. Nevaržomas jokių idealistinių vertybių. Paklusni masė. Todėl globalūs elitai ugdo atitinkamus elitus nacionalinėse valstybėse, o patikimi partneriai šiame procese – viešosios informavimo priemonės. Žmogus, kuris nėra saistomas nei kraujo, nei žemės, nei dvasios ryšių, tampa tobulu atviros visuomenės piliečiu.
Reziumuojant – nėra rimto pagrindo teigti, kad visuomenė liberalėja iš apačios. Ji liberalizuojama iš viršaus, per liberaliems elitams palankius mąstymo formavimo kanalus. Ar šis procesas – vienakryptis ir vienareikšmiai nulemtas, galima abejoti. Net Europos Sąjungoje yra tokių šalių, kaip Lenkija ir Vengrija. Kartais visuomenė sukyla prieš peršamą liberalią darbotvarkę ir išsirenka sau kitokius elitus, nei siūlo liberalai. Revoliucijos galimybė visad išlieka. Melskimės, kad ji apsieitų be smurto.
Autorius yra politologas
Šiemet sukanka 30 metų nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.
Atkurta valstybės nepriklausomybė egzistavo trumpiau nei prieškarinėje
Lietuvoje. Lietuvos politinio elito organizuotas 2003 m. referendumas, kurio
sprendimą, nesigilinant į priėmimo aplinkybes, galima prilyginti 1940 m.
Liaudies Seimo sprendimui dėl Lietuvos įstojimo į SSRS, nubraukė 1990 m.
kovo 11- osios, kaip valstybės nepriklausomybės atkūrimo dienos, reikšmę.
Kaip formavosi sąlygos, leidusios atsirasti kovo 11- ajai. 8 –ojo
dešimtmečio viduryje Sovietų Sąjungoje susiformavo interesų grupė, kurią sudarė nomenklatūra, specialiųjų
tarnybų atstovai ir su jais susiję šešėlinio verslo žmonės. Jos tikslas buvo komunistų partiją nustumti nuo
valdžios, pakeisti visuomeninę santvarką ir tapti valstybės turtų savininkais. Buvo ir kita grupė, kurią sudarė
nomenklatūra ir specialiųjų tarnybų pareigūnai, ir kuri norėjo tik reformuoti socializmą. Šių dviejų interesų
grupių aktyvi veikla ir stūmė sovietinę sistemą ta kryptimi, kuri galiausiai atvedė į SSRS žlugimą, kurio šios
abi grupės neplanavo ir nenorėjo. Daugiausia iš šių grupių veiklos laimėjo trečioji grupė, kuri buvo sudaryta
iš Vakarų neoglobalistų, atstovaujančių pasaulinės korporatokratijos interesus, ir Sovietų Sąjungoje veikusių
globalistinės ideologijos atstovų, kurie didžiausią įtaką įgijo Vakarų pasaulyje įsigalėjus korporatokratijai. Ši
grupė perėmė iniciatyvą ir santvarkos demontavimą papildė SSRS sunaikinimu.
1989 m. gruodžio 2-3 d. Maltos viršūnių susitikimas, kuriame dalyvavo SSKP CK generalinis
sekretorius M.Gorbačiovas ir JAV prezidentas Dž.Bušas, įtvirtino trečiosios interesų grupės laimėjimą.
Susitikimas užfiksavo tas istorines permainas, kurios įvyko šiek tiek anksčiau ir buvo rengiamos keletą
dešimtmečių.
Didelės fantazijos nereikia, norint įsivaizduoti, kokia šiandien būtų Lietuva ir kuo užsiimtų dabar
patriotus vaizduojantys buvusios sovietinės sistemos aktyvistai, prisitaikėliai, karjeristai ir jų vaikai, jeigu ne
Sovietų Sąjungos ir Vakarų pasaulio interesų grupių siekiai ir jų įgyvendinimas.
Laikantis versijos, kad Sąjūdis, Baltijos kelias yra tik Lietuvos žmonių didelio noro išsivaduoti iš
okupacijos produktai, visa tai atrodo, kaip pasaka. Dar prieš metus daugumą Lietuvos gyventojų valdo
baimės atmosfera, 1987 m. prie Adomo Mickevičiaus paminklo renkasi nedidelė grupė žmonių, kurie visą
laiką pasisakė prieš sovietų režimą ir dėl to ne vienam teko paragauti kalėjimo duonos, o studentai
gąsdinami, kad nesugalvotų eiti pasižiūrėti į mitingą net iš tolo. Po metų staiga atsiranda šimtai drąsuolių,
tarp kurių yra ir prie sovietinio režimo puikiai prisitaikiusių bei sėkmingai karjerą dariusių žmonių, ir KGB
dirbusių asmenų. Atsiranda, nes sovietų valdžia leidžia, sovietinės sistemos specialiosios represinės
tarnybos jau negaudo ir nesodina į kalėjimus, nes tokia politika nuleista iš SSRS viršūnių, nes taip reikia.
Baltijos kelias išvis iš fantastikos srities. Tokio renginio paprasčiausiai neįmanoma organizuoti be
valdžios leidimo, galių ir resursų, vien tik žmonių iniciatyva, kad ir kiek jų daug būtų, kad ir kokį begalinį norą
turėtų.
Iki šiol tikima gražia pasaka, kad Sąjūdis sugriovė Sovietų Sąjungą, o kai kurie tuos nuopelnus priskiria
net vienam asmeniui. Jeigu ne procesai, kuriuos formavo aukščiausi SSRS valdžios sluoksniai, jų
paprasčiausiai nebūtų buvę, kaip nebuvo dešimtmečius po partizanų pasipriešinimo užgniaužimo. Iki tol tik
vienetai pasirinkdavo kovą prieš sovietinį režimą, kuri baigdavosi represijomis prieš tuos žmones, o
dauguma rinkosi prisitaikėlišką, ramų ir sotų gyvenimą.
Rusijos Pasaulio politikos rengimo centro direktorius S.Gorodnikovas teigia, kad 1989 m. Rusijoje įvyko
buržuazinė revoliucija ir pradėjo formuotis nauja santvarka. Pagal požymius tas pats įvyko ir Lietuvoje. Nėra
statistikos, ko žmonės tikėjosi iš kovo 11- osios: kiek žmonių buvo norinčių išsivaduoti iš okupacijos ir
sukurti nepriklausomą valstybę, kiek nekenčiamą totalitarinį režimą pakeisti demokratiniu režimu, kiek
susigrąžinti savo prarastas žemes, tvartelius ir kitą turtą, ar užvaldyti valstybės turtą ir tapti turtingais
savininkais. Bet pagal tai, kaip vėliau buvo nevertinama Lietuvos valstybės nepriklausomybė, galima
numanyti, kad norėjusių, jog Lietuva būtų nepriklausoma valstybė, buvo mažuma. Pagal tam tikrus faktus
galima numanyti, kad Lietuvos nepriklausomybės pardavimas arba valstybės kolonizacija prasidėjo tuoj po
kovo 11- osios.
Kaip Vakarai kolonizuoja valstybes 1999 m. standartinį scenarijų aptikau Maskvos išleistame vadovėlyje „Politologija“. Tai buvo ištrauka iš Aleksandro Zinovjevo knygos „Vakarai. Vesternizacijos
fenomenas“, kurioje jis smulkiai aprašė apie Vakarų sistemą, jos funkcionavimą ir egzistavimą.
Kas yra vesternizacija. Tai iš esmės yra naujas reiškinys, bet kartu ir Vakarų valstybių ankstesnės
kolonijinės strategijos tęsinys. A.Zinovjevas knygoje pateikė jos būdingus požymius ir kaip valstybėse
diegiama kolonijinė demokratija, kuri nėra duotos šalies natūrali evoliucija, bet dirbtinė, primesta, nepaisanti
valstybėje susiklosčiusių istorinių galimybių ir evoliucijos tendencijų.
Paprastai galimybės kolonizuoti valstybes atsiranda sugriuvus valstybių blokams, taip pat įvykus didelių
valstybių dezintegracijai. Dažnai pasinaudojama valstybių išsivadavimo ir nacionalinės nepriklausomybės
siekiu, kuris tampa manipuliavimo žmonėmis ideologine priemone. Su iš ankstesnių ryšių ištrūkusia
valstybe nustatomi nauji ryšiai, kaip su neva lygiaverte partnere, sukuriant suvereniteto iliuziją.
Kaip vyksta Vakarų pasirinktos aukos kolonizavimas, knygoje rašoma: „Vesternizavimas neatmeta
savanoriškumo iš vesternizuojamos valstybės pusės ir net labai didelio noro eiti tuo keliu. Vakarai būtent to
ir siekia, kad numatyta auka pati lįstų jiems į nasrus ir net kartu dar jaustų dėkingumą. Tam tikslui egzistuoja
galinga pagundų sistema ir ideologinis apdorojimas. Bet kokiomis aplinkybėmis vesternizavimas yra
aktyvus Vakarų veikimas, neatmetant ir smurto. Vesternizuojamos valstybės savanoriškumas dar nereiškia,
kad visi gyventojai vieningai priima tą savo evoliucijos kelią.“
Vakarų turima didžiulė ekonominė, ideologinė ir politinė galia, leidžia taikiai vesternizuoti valstybes,
priversti jas paklusti Vakarams. Bet jeigu kuri nors valstybė nepaklusta, Vakarai prieš ją panaudoja karinę
galią.
Iš pradžių Vakarai panaudoja standartinę taikaus vesternizavimo taktiką, į kurią įeina tokios priemonės:
„Diskredituoti visus pagrindinius valstybės, kurią reikia vesternizuoti, visuomeninės santvarkos atributus. Ją
destabilizuoti. Prisidėti prie ekonomikos, valstybės aparato ir ideologijos krizės. Šalies gyventojus suskaldyti
į konfliktuojančias grupes, juos atomizuoti, paremti bet kokius opozicinius judėjimus, papirkti intelektualinį
elitą ir privilegijuotus sluoksnius. Kartu skleisti propagandą apie Vakarų gyvenimo būdo privalumus.
Vesternizuojamos valstybės gyventojams kelti pavydą Vakarų gėrybių gausai. Sukurti iliuziją, tarytum ta
gausa per trumpiausią laikotarpį pasiekiama ir jiems, jeigu jų valstybė stos į pasikeitimų pagal Vakarų
pavyzdį kelią. Užkrėsti juos Vakarų visuomenės ydomis, tas ydas vaizduojant, kaip dorybes, kaip
asmenybės tikros laisvės pasireiškimą. Vesternizuojamai valstybei teikti pagalbą ta apimtimi, kuri padeda
griauti jos ekonomiką, šalyje gimdo parazitavimą ir Vakarams sukuria nesavanaudiškos vesternizuojamos
valstybės gelbėtojos nuo jos ankstesnio gyvenimo būdo opų reputaciją.“
Kolonizuojama valstybė visose srityse privedama iki tokios būklės, kad yra nepajėgi savarankiškai
egzistuoti. Ji demilitarizuojama tiek, kad ginkluotosios pajėgos tinka ne šalies gynybai nuo išorės agresijos,
bet tik gyventojų protestų ir maištų slopinimui. Nacionalinė kultūra pasiekia apgailėtiną lygį, jos vietą užima
vesternizacijos pseudokultūra. Masėms pateikiamas demokratijos surogatas, kai valdžios kontrolė yra
silpna ir viskas leidžiama, kai vertybių sistema atleidžia žmones nuo pastangų ir nelieka moralės ribų.
„Sukuriami Vakarų pavyzdžio ekonomikos židiniai, kuriuos kontroliuoja Vakarų bankai ir koncernai, o
daugiausiai – Vakarų arba bendros įmonės. Vakarų demokratijos išorinius atributus, kaip priemones,
naudoja visai ne demokratinis režimas ir kaip priemones manipuliuoti masėmis. Valstybės eksploatavimas
Vakarų naudai įgyvendinamas kolonizuojamos šalies nedidelės gyventojų dalies jėgomis, kuri pasipelnė iš
tos funkcijos, ir turi aukštą gyvenimo standartą, kuris atitinka Vakarų aukščiausių sluoksnių standartą.“
Per 16 metų buvo galima įsitikinti, kad tai yra ne sausa teorija, bet tipinis Vakarų veikimo scenarijus,
kuris pritaikytas ir toliau taikomas tiek posovietinėse valstybėse, tiek ir kitose pasaulio šalyse
Po 30 metų nuo nepriklausomybės atstatymo Lietuva yra toje pačioje padėtyje, kurioje buvo prieš 1990
m. kovo -11 –ąją: kitos imperijos sudėtyje, kurios įstatymai aukščiau už Lietuvos įstatymus, praradusi
nacionalinius pinigus ir finansinę valstybės nepriklausomybę. Neturi ir politinės nepriklausomybės – kolonija
ir negali jos turėti. Yra tik nepriklausomybės iliuzija, kuria gyvena tie, kuriems nenaudinga matyti tikrovę, ir
kurie nenori jos matyti. Ateityje, ir tikriausiai gana netolimoje, jeigu pačioje Europos Sąjungoje nepasikeis
jėgų balansas ir neatsiras kitas mąstymas, Lietuvos valstybės laukia galutinis išnykimas Europos Valstijose.
Ir nebus kam pakilti prieš valstybės sunaikinimą, kaip 20 a., nes ateina naujos kartos, kurios jau išmokytos
gyventi su kitomis vertybėmis – globalistų įdiegtomis vertybėmis, ir dėl to jomis lengva manipuliuoti ir valdyti
taip, kaip reikia naujojo pasaulio architektams.
Iš tiesų Lietuva yra tik labai maža dalelė, dalyvaujanti Vakarų pasaulio integracijos procese – procese,
kuriame Vakarų civilizacija tampa vakarietiško tipo viršcivilizacija. Pasak A.Zinovjevo, žmonijos evoliucija
įgijo tokią formą, kuri apibūdinama sąvokomis „vesternizacija“, amerikanizacija“ ir „globalizacija“. Jos reiškia
evoliucijos procesą, kai Vakarai, užkariaudami pasaulį ir naikindami bet kokias kitas konkurencingas
užuomazgas, kurios skiriasi nuo Vakarų, pasieks galutinį tikslą – vieningas Vakarų pasaulis pavergs visą
žmoniją. „Tas procesas tik prasidėjo. Juo bus užpildyta visa žmonijos istorija 21 amžiuje. Panašu, kad tai
bus istorija, kuri pagal savo tragiškumą pralenks visas praeities tragedijas“- A.Zinovjevas pranašiškai
pabaigia savo knygą.
Ačiū Mariui Kundrotui už puikų strapsnį! Tik labai gaila, kad mūsų valdžia visai nekreipia dėmesio į daugumos žmonių nuomonę, o remiasi mini saujelės, kurią pinigais remia ne Lietuvą mylintys, bet ją šmeižiantys žmogėnai, nuomone!!!
Anglija ir jos išstojimas iš ES tai žymiai reikšmingesnis pasisakyms prieš ES kryptį nei Lenkijos su Vengrija. Bet jos visos ton pačion pusėn. Už savos teisės viršutinumą ir prieš liberalų stumiamo naujo tikėjimo moralės.
Bet ar kvailiai, ar niekšai – iš pradžių trepsi kaip nori į ES, o po to šika ant jos!!! Kiek DB prašėsi, kiek Lenkija ir Vengrija prašėsi priimamos į tą išsvajota ES? Kodėl iš pradžių neišmatuoja, neišsiaiškina, ar jie durneliai, kad nesuprato kur veržėsi?!
Truputį apmaudu, kad Marius Kundrotas „Pozicijoje” retas svečias su savo straipsniais, kurie, žinoma, galėtų būti kiek glaustesni ir labiau koncentruoti, o išdavoje ir trumpesni, ir skaitymui patogesni! Ačiū.
p. Mariau, o kuo gi V. Čmil geresnė už Paleckiuką ? Arba E. Dambrovska ar A. Armonaitė ?
Geras pastebėjimas! Gal skirtumas, kad jų lytis kol kas skirtingos, gal tai, kad vienas išaugo komunistinės nomenklatūros aplinkoje, o kita sovietinio KGB aplinkoje?! Bet tai tik detalės, o esmė ta pati!