Marius Kundrotas. Zirzliai prieš derglius

Žvelgiant į šiuolaikinį politinį, kultūrinį ir socialinį spektrą mūsų visuomenėje kyla įspūdis, jog tikrieji skirtumai glūdi ne tarp dešinės ir kairės, kaip įprasta manyti, o visai kituose pjūviuose. Vienas jų – pjūvis tarp zirzlių ir derglių, dviejų kol kas vyraujančių stovyklų mūsų krašte.

Zirzliai sudaro absoliučią didžiumą alternatyviosios politikos spektre ir turi svarią atramą parlamentinėje opozicijoje. Tai – žmonės, be perstojo kartojantys, kaip viskas blogai, ir kad rytoj viskas bus dar blogiau.

Nebent ateitų jų valdžia. Kaip matėme iš praėjusių kadencijų, toji valdžia mažai, ką išspręsdavo, nes trūko pozityvių idėjų. Kurti reikia daugiau fantazijos, nei verkšlenti.

Dergliai absoliučiai vyrauja dabartinės parlamentinės pozicijos viršūnėlėse ir jas aptarnaujančio personalo – žurnalistų, visuomenės veikėjų, pop kultūros atstovų – gretose.

Šie žmonės dedasi esą linksmi ir sąmojingi, bet jų sąmojis dažniausiai apsiriboja užuominomis apie antrąjį galą ir maskuoja dar didesnį vidinį pyktį, nei galima įžvelgti zirzlių pusėje. Ši stovykla patenkinta savo padėtimi ir saviškių valdymu, o kartu pasirengusi apdergti kiekvieną galvojantį kitaip.

Kalbant objektyviai tenka pripažinti, kad šiandien Lietuvoje tikrai yra, dėl ko murmėti. Lietuvių gimstamumo rodikliai – prasti, socialinė atskirtis – didžiulė, moralės vertybės smunka.

Valstybė susiduria su iššūkiais tiek iš Rytų imperialistų, tiek iš Vakarų globalistų. Ir tai – tik didžiausios, plika akimi regimos problemos. Daugelis zirzlių visiškai tiksliai įvardija esamybę.

Didysis jų trūkumas – tai, kad įvardijimu viskas ir apsiriboja. Nebent pridėtine verte laikytume gausybę jausmų, kuriais šie žmonės nuspalvina plikus faktus.

Šioje stovykloje garsus riksmas, rauda ar plūdimasis labiau vertinami, nei šalta, argumentuota kalba ir strateginiai siūlymai.

Jei antisistemininkų racionalusis grūdas glūdi esamybės įvardijime, tai sistemininkai pateikia teisingą santykį su esamybe. Jų santykis – optimistinis, savo oponentams jie kiekviena galima proga žeria: jūs jau pralaimėjote. Ir tai – tiesa. Verkšlentojai visada pralaimi.

Žinoma, esant valdžioje ar bent šalia jos optimistu būti lengva. Bet tai tik reiškia, kad esamos padėties oponentams reikia labiau stengtis, formuluojant ir pagal savas galimybes – įgyvendinant alternatyvią strategiją.

Žvelgiant į alternatyvininkų politinius siūlymus spręsti susiklosčiusią padėtį vaizdas – nykus. Daugumos jų moto – duosime visiems pinigų ir Lietuva suklestės.

Deja, šiuo metu sparčiausiai nyksta turtingiausios pasaulio tautos, o gyvybingiausios yra skurstančios ir net badaujančios Trečiojo pasaulio populiacijos.

Sisteminės partijos aplink save buria plačius visuomenininkų, žiniasklaidos ir akademinės bendruomenės sluoksnius, o antisisteminių pozicijų visuomenininkus ir kultūrininkus galima suskaičiuoti pirštais.

Iš dalies tai irgi priklauso nuo pinigų. Vienai sisteminei partijai tenka dešimt atitinkamų NVO, antisisteminėje stovykloje – vos ne atvirkščiai. Vienos antisisteminės NVO atsiriboja nuo partijų, kitos – priešingai, su jomis tapatinasi tokiu lygiu, kad tampa jų priedais, abiem atvejais tokios NVO mažai naudingos politiniam alternatyviai mąstančių piliečių telkimui į vieną stiprų branduolį.

Tarptautinių fondų šeriami visuomenininkai – tvari parama sistemai. Bet, jei žvelgsime į antisistemą, ten šalia kiekybinių trūkumų itin ryškūs ir kokybiniai. Šiuo metu veikia bent keli antisistemai priskirtini žiniasklaidos kanalai. Ką juose regime?

Dažnu atveju – vis tą patį dejavimą, kaip viskas blogai. O ką daryti, kad būtų gerai, net svajonių dažnai tenka pasigesti, kur jau ten praktiniai veiksmai.

Kai sisteminė žiniasklaida reklamuoja lytinę egzotiką, antisistemininkai galėtų reklamuoti sveikas, stiprias ir gausias šeimas. O ką jie daro? Aprašinėja tą pačią egzotiką, tik su minuso ženklu.

Kai sisteminiai kuria fondus migrantams ir seksualiniams eksperimentuotojams remti, antisisteminiai galėtų kurti atitinkamas struktūras lietuvių socialinei atskirčiai mažinti ar bent jos sukurtoms problemoms spręsti.

Ką jie daro? Tiesiog keikia godžius verslininkus ir jiems atstovaujančią politinę oligarchiją.

Dergliams pavyko sukurti savo sėkmingo žmogaus istoriją. Zirzliai ką nors panašaus sukurti nėra įgalūs. Tam reikalinga esminė, kokybinė transformacija iš zirzlių į vizionierius. Antisistemininkai turėtų rodyti savus sėkmingų žmonių pavyzdžius – kaip žmogus, besivadovaujantis jų pasaulėžiūra, pasiekė sėkmę.

O kartu – savo pavyzdžiu spręsti tas problemas, apie kurias kalba. Savitarpio šalpos fondai kadaise subrandino didelę dalį inteligentijos sąjūdžio, prikėlusio tautą naujam gyvenimui ir savai valstybei.

O šiandien antisistemininkas, susidūręs su skurdu ar sistemos persekiojimais, dažniausiai lieka vienas.

Lietuva prisikels tik vienu atveju – jei tarp zirzlių ir derglių išaugs trečias visuomenės segmentas – dori, drąsūs, išmintingi, kūrybingi ir optimistiškai mąstantys žmonės, tikri vizionieriai, derinantys mintį ir veiksmą.

Vienam žmogui sunku suderinti mąstytojo ir veikėjo vaidmenis, tačiau tam yra komanda.

Vizionieriaus kelias nėra lengvas, tačiau jis – vienintelis perspektyvus kelias į permainas.

Tad belieka palinkėti visiems jų trokštantiems nusišluostyti ašaras ir pasveikinti tekančią Saulę.

Autorius yra politologas