Kiek kartų esu girdėjęs šį klausiantį padejavimą savo atžvilgiu. Ir iškart atsakau – taip pat ir dėl šio klausiančio padejavimo.
Daug kas nežino arba pamiršta, kad be savosios didžiosios meilės – filosofijos – esu ir politologas, ne vienerius savo gyvenimo metus paskyręs politikos studijoms Vilniaus universitete. Kiek kartų buvau mokytas (kartais tikrai geranoriškai) „baigti su tom politikom“ ir veikti gyvenime tik tai, kam, bent jau kai kurių žmonių akyse, esu pašauktas: užsiimti moksline veikla, dėstyti, na, tiesiog gyventi ramų akademinį gyvenimą… To neatsisakau daryti. Myliu akademiją!
Bet visgi: ar galiu atsisakyti ir tos savosios tapatybės dalies, kurią, tiesa, yra pastebėjęs jau išmintingasis Aristotelis esant iš esmės kiekviename žmoguje – turiu omeny, buvimo politiniu gyvūnu dalies? Žuvys turi vandenį, žmonės turį polį, t. y. miestą-valstybę, ir niekas negali paneigti šio mūsų tikrovės fakto. Žmogus yra „pasmerktas“ politiniam būviui, kaip žuvis yra „pasmerkta“ vandeniui. Taigi klausimas tik toks: sąmoningai ar nesąmoningai, pasroviui ar prieš srovę? Kad ir kaip atsakytume, beveik viskas aplink mus yra politika ir mes patys esame politiški.
Eiti lengvais, o tai reiškia, neklausiančiais keliais, nėra mano būdui, ir kas mane bent kiek geriau pažįsta, tas puikiai tą žino. Nors eiti tokiais keliais, patikėkite, pasiūlymų buvo ne vienas (ir jų vis dar netrūksta). Gerbiu įvairius pasiūlymus, kaip gerbiu ir tuos idėjinius varžovus, kurie nors ir dažniausiai tik privačiai, bet drįsta prie manęs prieiti, pasisveikinti, atrasti šiltą žodį. Bet net ir juos gerbdamas suprantu, kad esu toks, koks esu, ir kad tiesiog negaliu priimti tų lengvų pasiūlymų, negaliu užmiršti savo turimo filosofinio ir politinio žinojimo, negaliu nustumti į šoną tiesos ir teisingesnio būvio paieškų. Jei norit, negaliu neplaukti prieš srovę (kai šiuo metu ji tokia, kokia yra) ir tiesiog pasirinkti tai, ką pats širdyje galiausiai vis tiek laikyčiau tik „pergalės“ iliuzija. Juk visada gali apgauti kitus, bet niekada savęs paties.
Ar tai reiškia, kad aš viską žinau ir manieji pergalių matai yra patys teisingiausi? Anaiptol nemanau, kad atsakymas „Taip“ būtų galutinis ir neskundžiamas. Filosofai žino, kad žodis „filosofija“ reiškia išminties meilę – tiksliau, jos siekį, nepabaigiamą gyvenimišką pastangą. Mes, žmonės, – nuolatiniai ieškotojai! Bet ką tikrai žinau apie save ar pasirinktą savąjį kelią (tą „my way“, kaip sudainuotų Sinatra) jau dabar – kad aš drąsiai stengiuosi (Dieve, duok stiprybės stengtis labiau!).
Iškilusis filosofas Arvydas Šliogeris sakė, kad tikram filosofui yra būtina drąsos savybė – be jos neįmanoma būti filosofu; aš esu įsitikinęs, kad tikram politikui taip pat ši savybė yra esminė. Kodėl? Nes tiek vienu, tiek kitu atveju, drąsa privalo reikštis kaip saldžių iliuzijų atsisakymas, kaip mano jau minėta nuoširdi tiesos ir teisingesnio būvio ieškojimo pastanga, ne tiesiog kaip saugus atkartojimas, ginkdie, niekam neužkliūnant, tam tikrų idėjinių klišių, bet drąsus dalykų svarstymas ir kvietimas kitus juos svarstyti drauge.
Gyvename laikais, kai didžiausia drąsa reiškiasi kaip klausimas: ar galiu (už)klausti? Mano laimei, esu mokytas ir pats mokau studentus: galėti klausti ir teikti savuosius atsakymus yra pati didžiausia žmogiškoji galia. Gal net pats žmogiškumas! Jis negali būti paneigtas net didžiausių idėjinių priešininkų atžvilgiu. Esu ne kartą pagarbiai diskutavęs (ir visada tą darysiu) su iškiliausiais plačiojo pasaulio mąstytojais, tiesa, bent kai kuriuos iš jų laikydamas sau idėjiškai visiškai svetimais ar net nuėjusiais klaidingais ir ydingais mąstymo keliais; bet tuo pačiu (ir nepaisant to) turinčiais teisę kalbėti ir būti girdimais! Juk Aristotelis žmogų apibrėžė ne tik kaip politinį gyvūną, bet ir kaip kalbantį gyvūną. Tas pats Aristotelis jau puikiai žinojo ir netgi rašė savo „Politikoje“, kad žmogus su jam iš prigimties duota kalbos geba gali daryti įvairius dalykus – tiek kalbėti netiesą, tiek byloti tiesą. Tačiau, bet kokiu atveju, kad ir kaip būtų toji kalbos geba naudojama, Aristotelis niekada nesakė, kad žmogus gali būti užčiauptas. Jau nuo Sokrato laikų žinota, kad tiesa gims diskusijose. Ir niekur kitur kaip tik jose!
Nacionalinis susivienijimas (sąrašo Nr. 2) yra politinė jėga, kuri pirmiausia skatina mus klausti, ir tuo būdu tvirtai orientuoja mus, lietuvius, į giliausius racionaliuosius Vakarų civilizacinius ir kultūrinius klodus, atvertus didžiausių žmonijos protų. Kas bus su lietuvių tauta globalizacijos procesų intensyvėjimo perspektyvoje? Kokį vaidmenį žmonių ir tautų tapatybėms turi valstybinė kalba? Kas yra tikroji kultūra ir kas sudaro tikrąją pasaulio kultūrinę įvairovę ir vertę? Kokios prigimtinės savybės yra priskirtinos žmogui ir kokiomis bendrabūvio normomis (jei norite, vertybėmis arba dorybėmis) turi būti grindžiamas socialinis ir politinis (taip pat ir specifiškai lietuviškasis) egzistencinis būvis? Kas yra tikrasis individualusis ir politinis herojiškumas? Į visus šiuos – ir dar daugelį kitų – klausimų Nacionalinis susivienijimas turi savo atsakymus. Kai kam jie priimtini, kai kam ne. Bet man vis tik labiausiai patinka tai, kad mes ne tik drąsiai teikiame argumentuotus atsakymus (dėl jų visada galima diskutuoti ar netgi nesutikti), bet pirmiausia kad drąsiai keliame tuos klausimus, kurių kiti tiesiog nekelia – arba ne(be)drįsta kelti. Dar kitaip sakant, mes tiesiog turime drąsos kalbėti ir kitus kviesti pokalbiui!
Būtent dėl šios priežasties priėmiau sprendimą būti Nacionalinio susivienijimo kandidatu šiuose Seimo rinkimuose. Dėkoju bendražygiams už išreikštą pasitikėjimą mane reitinguojant daugiamandatiniame sąraše trečiuoju numeriu ir drauge pakvietimą eiti kalbėtis su visais norinčiais tą daryti mano mylimo Panevėžio Nevėžio vienmandatėje apygardoje.
Jau turbūt reikia pasakyti ir tai, kad štai tokia toji manoji pirmoji politinė reklama. Sėkmės mums visiems, mielieji!
P. S. Jeigu manote, kad mūsų veikla yra prasminga ir norite prisidėti prie visų mūsų sėkmės, skirkite paramą nors ir kuklia auka. PARAMOS GAVĖJAS: Nacionalinis susivienijimas SĄSKAITOS NUMERIS: LT12 4010 0510 0562 7441 Mokėjimo paskirtis: „auka“ ir Jūsų asmens kodas (būtinas pervedant daugiau nei 60 eurų). Jeigu auka yra 60 eurų arba mažiau, asmens kodo nereikia, taip pat nereikia būti deklaravus pajamų. Norint skirti daugiau nei 60 eurų auką, reikia nurodyti asmens kodą ir būti deklaravus savo pajamas už 2023 metus (kitaip turėsime jūsų auką grąžinti). Aukoti galima kelis kartus, kol bendra aukų suma neviršija 10 proc. aukotojo deklaruotų metinių pajamų.
Politika yra vienintelė sritis, kur galima meluoti, vogti, apgaudinėti ir tyciotis iš žmonių. Ar verta tam skirti savo gyvenimo dalį?